Su LNK Žiniomis moteris kalbėjosi iš vadinamųjų „nulinių pozicijų“, tai yra, maždaug 15 kilometrų nuo fronto linijos.
Pasak jos, labdaros fondas „Saulės smiltys“ nuo pat pirmos karo dienos remia ne tik civilius, bet ir karius. LNK pašnekovės teigimu, pačius būtiniausius daiktus žmonėms nugabena kariai, kuriems šiuo metu bene labiausiai trūksta uniformų.
Ukrainoje ją pasivijo skaudi žinia – žuvo dalinio, į kurį šiomis dienomis kaip tik vyko M. Dubickienė, vadas.
„Ten nuotaikos dar ryte kalbant su juo buvo visiškai optimistinės, žinią apie jo žūtį gavome apie 2 valandą dienos, dėl to kelionę pristabdėme. Nes Bachmuto trasoje yra visiški apšaudymai, dėl to nevažiuojame toliau“, – pasakojo ji.
Lietuvė teigė patyrusi labai didelę traumą.
„Mes turėjome atvažiuoti, ten nakvoti, bet sugedo mašina ir nenuvažiavome iki taško“, – kad jos gyvybę greičiausiai išgelbėjo mašinos gedimas, pasakojo ji.
Kalbėdama apie Ukrainos žmonių nuotaikas ji sakė, kad jos įvairios.
„Šiandien teko sutikti ir jaunuolių, kurie, perdavinėjant uniformas, taktiką, sakė, kad kažin, ar mes antrą sykį susitiksim“, – teigė ji.
Lieka gyventi pavojingose zonose
Dalis žmonių, pasak LNK Žinių pašnekovės, lieka gyventi pavojingose teritorijose, net ir moterys su vaikais.
„Ką tenka kalbėti su kariais, kadangi separatistų čia daug, tai greičiausiai tie, kuria čia likę, laukia ateinančios „išvaduotojų“ armijos. Šiąnakt nakvojome, net pokalbiui buvo uždaryti langai, nes niekas nežino, kas kam priklauso“, – pasakojo ji.
„Nulinėse pozicijose“ gyvenantiems žmonėms, anot jos, trūksta pačių paprasčiausių dalykų, tačiau nepaisant to, jie turi daug optimizmo.
„Dvasios čia netrūksta. Kai žiūriu į tuos jaunuolius, 2014 metais išėjusius karius, jie tiesiog dega. Eilė žmonių stovi, kad juos greičiau paimtų į frontą ir baisiausiai pyksta, kad jų neima“, – teigė ji.
M. Dubickienė teigė remianti pabėgėlius iš Mariupolio, Charkovo šeimas, čia likę nemažai senolių ir žmonių, kurie dėl įvairių priežasčių negali bėgti.
„Labai daug kaimuose, kur yra ūkiai, gyvuliai, jie dėl to nevažiuoja. Labai sunku pasakyti, kodėl jie nevažiuoja – gyvybė vis tiek svarbiau, bet tai yra jų žemė, jie nori čia likti. Pas gyventojus, kurie yra arčiau fronto linijos, nuotaikos yra optimistiškesnės. Prieš tris dienas su medicinine misija lankėme Kijevo apylinkes – Irpinę, Bučą, Makarovą. Ten žmonės net neremontuoja namų, jie laukia dar vieno puolimo“, – teigė ji.
Fronto linijoje, pasak jos, nuolatos vyksta antskrydžiai.
„Mums važiuojant buvo situacija, kad matėme, kaip naikintuvai skrenda į tą pusę, lygiai po penkiolikos minučių grįžta jau tušti, išmetę raketas. Ačiū Dievui, tai buvo mūsiškiai“, – pasakojo ji.
Visą LNK Žinių pokalbį su M. Dubickiene žiūrėkite čia: