Dar vasario pabaigoje JAV skambėję pesimistiniai scenarijai, esą Kyjivas kristų per 96 valandas nuo to momento, kai prasidės atvira Rusijos agresija pasirodė nieko verti: praėjus pusmečiui Ukraina kaip niekada aiškiau suvokdama laisvės kainą švenčia Nepriklausomybės dieną.
Bet net ir atmušus Rusijos pajėgų atakas nuo sostinės, Charkivo, stabdant jų puolimus Donbase, naikinant tiltus, ginkluotę, amuniciją, rusų bazes okupuotame Kryme ir kontratakuojant Chersono fronte ukrainiečiai puikiai suvokia, kad jėgos buvo ir yra nelygios.
Šarvuotosios technikos, artilerijos santykis neretai siekia 10 rusų vienetų prieš vieną ukrainiečių, amunicijos sunaudojimas – net jei kartais ir apylygis, o rusai dar ir patiria didelių nuostolių nuolat sproginėjančių šaudmenų sandėlių – vėlgi yra ne Ukrainos naudai. Ukrainiečiai vis daugiau naudoja vakarietiškos ginkluotės – 155 mm artilerijos sviedinius, HIMARS raketas, o visų jų atsargos intensyviame manevriniame kare ar statinėse fronto linijose labai sparčiai senka.
Todėl ne kartą pačių ukrainiečių, jų ištikimiausių sąjungininkų ir ekspertų pažymėtas logistikos veiksnys – kaip greitai, pakankamais kiekiais Ukrainos sąjungininkai sugebės pristatyti ir kaip ilgai bei nuosekliai toliau remti ukrainiečius, nuo to labai priklausys Kyjivo gebėjimai vykdyti savo užduotis. Pagrindinė jų yra aiški: atsikovoti savo teritoriją, išvyti okupacines pajėgas ir tik tada galima kalbėti apie paliaubas ar netgi taiką su Rusija, ne anksčiau.
Vis dėlto vienas akivaizdus, dar karo pradžioje vasarį išryškėjęs veiksnys gali būti nepaprastai svarbus. Rusai jo taip ir nesugebėjo išnaudoti, o ukrainiečiai, net ir sugebėję jį išsaugoti per 6 mėnesius karo, bet dėl ribotų išteklių negalėję jo panaudoti taip efektyviai, kaip norėtų.
Šis veiksnys yra bene svarbiausia XXI a. bet kurios sėkmingos karinės kampanijos dalis – karo aviacija, jos daugiafukciniai pajėgumai. Karas Ukrainoje daugiausiai matomas sausumoje.
Tačiau be aviacijos – žvalgybos, atakos lėktuvų, sraigtasparnių, naikintuvų ypač sunku užtikrinti oro viršenybę, remti sausumos pajėgas, trikdyti priešininko veiksmus sausumoje, jūroje ir ore, paprastai sakant – uždaryti dangų rusams ir atsikovoti užimtas teritorijas. Būtent šioje srityje iki šiol yra daugiausiai nežinios, tačiau JAV signalizuoja, kad viskas gali pasikeisti.
Laukia dar daug mūšių
Tai, kad Baltieji rūmai nusprendė skirti didžiausią sumą ginkluotei ir šaudmenims, kurią galėtų tiesiogiai iš gamintojų, o ne kaip iki šiol – iš JAV atsargų įsigyti ukrainiečiai yra didelis pasiekimas savaime. Kiekvieną kartą, kai Vašingtonas paskelbia apie naują paramos paketą, įvardijama ir suma, o vėliau detalizuojamas ir paramos turinys.
Iki šiol Ukraina iš sąjungininkų gavo daugiau kaip 14 mlrd. JAV dolerių vertės finansavimą, o iki šių metų pabaigos tikisi sulaukti dar 12-16 mlrd. dolerių vertės siuntų. Iš pirmo žvilgsnio tai gali pasirodyti didelės, tiesiog įspūdingos sumos, o ir turinys nemenkas – dešimtys tūkstančiai įvairiausių prieštankinių ir priešlėktuvinių ginklų, beveik 200 įvairių artilerijos sistemų, tarp jų ir salvinės ugnies HIMARS, MLRS bei amunicijos jiems – šimtai tūkst. sviedinių, raketų.
O ir šį kartą nurodomos paramos pakete yra būtent tai, ko reikia ir dabar, ir reikės ateityje - šimtai tūkstančių sviedinių, raketų HIMARS sistemoms, priešlėktuvinės gynybos sistemos su papildomomis raketomis, artilerijos šūvių sekimo radarai, bepiločiai orlaiviai.
Tačiau didelio intensyvumo kare tokios sumos ir skaičiai gali būti ne tik naudingos, bet ir greitai tirpstančios, o galiausiai – nepakankamos. Turint omenyje, kad Vakarų karinė parama Ukrainai pastaruoju metu prislopo, ant jos metamas ir šešėlis, o ukrainiečiai demonstruoja ryžtą atsikovoti visa užimtą teritoriją, kelio atgal, regis, nėra: viskas arba nieko.
Arba Ukraina atsikovos maksimaliai tiek, kiek pajėgs, arba rusai juos įveiks – po Bučos, Mariupolio skerdynių, o ir rusų pažeminimų fronte, paliaubos, regis, nėra priimtinos nė vienai pusei.
Tad JAV karinė parama tampa kritine, kai kalbama ne apie artimiausio meto mūšius, netgi ne apie žiemą, kai karo veiksmai bent jau teoriškai gali būti ne tokie intensyvūs, o apie artimiausių metų situaciją. Pažymima, kad amerikiečių parama sutelkta į tuos pajėgumus, kurių ukrainiečiai artimiausiais metais net negalės panaudoti. Įdomu tai, kad vienas pirmųjų apie tai detaliau prabilo NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas.
„Žiema artėja ir ji bus sunki, o ką dabar matome, tai jau yra sunkus, sekinantis karas. Tai valių mūšis, o kartu ir logistikos mūšis. Todėl turime tęsti paramą Ukrainai ilguoju laikotarpiu tam, kad Ukraina nugalėtų, kaip suvereni, nepriklausoma šalis“, – atviriau, nei įprastai kalbėjo J. Stoltenbergas.
Ankstesnės ginklų siuntos buvo skirtos ukrainiečių skubiausiems poreikiams, kad per maksimaliai trumpą laiką apmokius karius, šie galėtų naudotis ta ginkluote, kurią norint išmokti valdyti, reikia kelių savaičių ar mėnesių parengimo, bet šį laiką galima ir sutrumpinti.
Tai parodė ne tik masinis ir sėkmingas prieštankinių „Javelin“ sistemų naudojimas, bet ir haubicų M-777, savaeigių „Krab“, M-109, PzH2000 įdiegimas ir efektyvus panaudojimas fronte. O ką jau kalbėti apie tokias sistemas, kaip HIMARS, kuriomis ukrainiečiai ypač sėkmingai naikina rusų užnugario taikinius – vietoje kelių mėnesių parengimo užteko kelių savaičių kursų ir realios praktikos fronte.
Tačiau naujausiame pakete, o ir ypač būsimuosiuose, galima tikėtis dar sudėtingesnių ginkluotės sistemų, kurias valdyti vien ukrainiečių didelio noro, įgūdžių, valios ir gebėjimų gali neužtekti. Tam reikės laiko – daugiau, nei, atrodo, jo yra, mat kai kurių dalykų tiesiog neįmanoma paspartinti.
Jėgos danguje labai nelygios
Yra nedaug sričių, kur mokymai naudotis pažangia vakarietiška ir svarbiausia – ukrainiečiams mirtinai reikalinga ginkluote užtrunka. Pavyzdžiui, naudotis pažangia artilerijos sistema PzH2000 galima mokytis mėnesius, bet patyrę ukrainiečių artileristai neturi tiek laiko, o ir panaudojimo principai vis dėlto yra panašūs į jų turimų sovietinių sistemų.
Tačiau priešlėktuvinės gynybos sistemų, tokių, kaip Vokietijos pažadėtų IRIS-T mokymų niekaip nepaspartinsi, net jei visą karjerą naudojaisi S-200, S-300 ar kitomis ukrainiečių naudojamomis priešlėktuvinės gynybos sistemomis. pavyzdžiui, NASAMS sukurta taip, kad ja per kelis mėnesius išmoktų naudotis net ir šauktiniai. Tačiau net keli mėnesiai ukrainiečiams yra nemenka prabanga.
Panaši, tik dar sudėtingesnė situacija yra su aviacija. Neatsitiktinai dar kovo mėnesio pradžioje aidėję raginimai virš Ukrainos skelbti neskraidymo zoną arba perduoti ukrainiečiams naikintuvų, kad jie galėtų kontroliuoti savo oro erdvę, sutiko prieštaringų vertinimų.
JAV ir NATO aiškiai pasisakė, kodėl neskraidymo zona yra bloga idėja – tai būtų tiesioginis įsikišimas į karą su branduoline valstybe, tačiau naikintuvų perdavimo Ukrainai klausimas tarsi pakibo ore. Iš pradžių būta netgi labai optimistinių pareiškimų, esą viskas jau sutarta tarp Lenkijos ir Slovakijos, kurios perduos savo turimus naikintuvus MiG-29 ukrainiečiams, mat šie tokius naudoja.
Tačiau galiausiai net ir po tokių oficialių pareiškimų nei lenkų, nei slovakų naikintuvai Ukrainoje nepasirodė. Tiesa, lenkai ukrainiečiams perdavė ypač reikalingų ir MiG-29 skirtų atsarginių dalių bei ginkluotės: Ukrainos MiG-29, nepaisant nuostolių, iki šiol skraido ir kaunasi.
Tai, suprantama, jau vien savaime yra šioks toks stebuklas bei įrodymas, kad Rusijos karo aviacija nesugebėjo įvykdyti pačios svarbiausios užduoties – laimėti kovą dėl oro viršenybės Ukrainoje.
Čia ukrainiečių naikintuvai vis dar kaunasi ore, ukrainiečių atakos lėktuvai Su-25 ir sraigtasparniai Mi-17 bei Mi-24 vis dar geba atakuoti taikinius (dalis šių sraigtasparnių Ukrainai yra perduoti iš JAV bei Čekijos), tačiau jėgos vis tiek yra labai nelygios: rusai, net ir nesugebėdami efektyviai panaudoti savo karo aviacijos kiekybinio, netgi kokybinio pranašumo, turi persvarą ir ji yra labai svarbi.
O intensyviai naudojamos ir taip pasenusios Ukrainos karo aviacijos orlaivių parkas galiausiai neatlaikys operacinio tempo, streso.
Tad, regis, tereikia stebėtis, kurgi lenkų ir slovakų pažadėti naikintuvai? Galbūt Pentagono ir Baltųjų rūmų pažadėtoje 3 mlrd. dolerių paramoje iš numatytų 6,3 mlrd. šiemet galima tikėtis būtent naikintuvų? Tarp ukrainiečių pripažįstamos paramos yra viena lakoniška eilutė: priežiūra ir mokymas, nekonkretizuojant apie ką kalbama. Tai gali būti skirta būtent aviaciniams pajėgumams.
Yra iš ko pasirinkti
Tokias viltis dar praėjusį mėnesį pakurstė JAV karinių oro pajėgų štabo viršininkas, generolas Charlesas Q. Brownas, kuris, net ir nesileisdamas į detales apie naikintuvų perdavimą Ukrainai, patvirtino, kad toks variantas yra svarstomas. Viena, kas nėra svarstoma, tai sovietinių laikų gamybos naikintuvų perdavimas, taiga, jokių MiG-29 ar panašių orlaivių dėl atsarginių dalių trūkumų.
„Yra kelios galimybės, įskaitant amerikietiškus ir europietiškus naikintuvus, tai bus ne rusų gamybos, tai, tikriausiai, galiu jums pasakyti“, – viename renginyje prasitarė generolas. Vien tai, kad panaudotas žodis „bus“, yra iškalbingiau už tūkstančius svarstymų, apie kokius naikintuvus galvoja sąjungininkai.
Žinoma, spekuliacijų netrūksta. Pirmiausiai žvilgsniai krypsta į Švedijos naikintuvus JAS-39 „Gripen“ ir amerikietiškuosius F-18 „Hornet“, kurių B ir C modeliai jau keičiami „Super Hornet“ naikintuvais, o iš senųjų vis dar galima išspausti daug naudingo skraidymo valandų.
Tokių naikintuvų turi ne tik JAV, bet ir jų sąjungininkai, pavyzdžiui, Kuveitas, kuris, išnykus Irako grėsmei, beveik nenaudoja savo 33 turimų F/A-18C/D modelių. Tiek šie, tiek „Gripen“ naikintuvai pasižymi patvarumu, gebėjimu tūpti ant greitkelių ar kitų improvizuotų pakilimo takų, o po greito kuro papildymo, perginklavimo – vėl kilti į mūšį.
Bene populiariausiu pasirinkimu vadinamas naikintuvas F-16 – tai plačiai Vakarų šalyse, ne tik JAV naudojamų daugiafunkcinių naikintuvų, kurių viena amerikiečiai turi šimtus, ypač senesnių modelių.
Be to, mokytis jais naudotis gali pasiūlyti ne tik JAV, bet ir kitos Europos šalys, naudojančios šiuos naikintuvus – Belgija, Nyderlandai, Portugalija, Graikija bei Norvegija, kuri kaip tik šiemet į atsargą išleido dešimtis savo turėtų F-16.
Bet kuris iš šių pasirinkimų teoriškai būtų ne šiaip pranašesnis prieš daugelį rusų naudojamų orlaivių, bet ir suteiktų ukrainiečiams iki šiol neturėtas arba labai ribotas galimybes iš didelio atstumo saugiai aptikti bei prireikus – naikinti taikinius tiek ore, tiek sausumoje ar jūroje.
Tai leidžia tiek minėtų naikintuvų naudojama stebėjimo įranga, tiek ginkluotė, kuri yra pranašesnė, kalbant apie pataikymo galimybes bei šūvio nuotolį už dabar ukrainiečių turimus naikintuvus.
Iš tikrųjų Ukrainai JAV gamintojas „Lockheed Martin“ dar pernai siūlė įsigyti naujausio F-16 modelio – Block 70/72 naikintuvus, o jau prasidėjus karui Ukrainoje JAV kilo nemenkas šurmulys dėl atakos orlaivių A-10 perdavimo ukrainiečiams.
Net pastariesiems mandagiai atsisakius šio legendinio, sausumos karių ypač mėgstamo „tankų žudiko“, kurio panaudojimas šiuolaikinės rusų priešlėktuvinės gynybos dominuojamoje erdvėje kelia nemažai klausimų, amerikiečiai įrengė ukrainiečiams skirtą mokymų bazę – dėl viso pikto, kur Ukrainos pilotai mokosi specialiais simuliatoriais valdyti šiuos atakos orlaivius.
Vis dėlto Ukraina neslepia, kad būtent F-16 yra jų norimas pasirinkimas – tai yra daugiafunkcinis naikintuvas, kuris gali ne tik atakuoti sausumos ir oro taikinius, bet ir išvengti priešlėktuvinės gynybos sistemų, jas pats medžioti.
Neatsitiktinai ukrainiečiai jau naudoja antiradarines raketas AGM-88 HARM, kurias įprastai gabena specializuotos, priešų radarų medžioklei pritaikytoms misijoms skirtos F-16 eskadrilės arba kiti šio tipo orlaiviai, ginkluoti raketomis HARM. Ukrainiečiai dar kartą pademonstravo savo gebėjimus, HARM raketas pritaikę naudoti saviems Mig-29 naikintuvams.
Kodėl pritilo skambėję raginimai?
Vis dėlto, kad ir apie kokius naikintuvus dabar būtų kalbama arba atvirkščiai – nutylima, viena akivaizdi problema lieka neišspręsta ir negali būti išspręsta greitai: apmokyti naudotis moderniais, vakarietiškais, visiškai kitokia filosofija pagrįstais naikintuvais, nei iki šiol naudojamais, ukrainiečiams prireiks daug laiko.
Net ir sutrumpinus mokymą nuo įprastų pusantrų metų, kurių prireikia parengti bazinius įgūdžius turintį naikintuvo pilotą, gebantį vykdyti tik paprasčiausias misijas, šių naikintuvų efektyvumas gali būti tik minimalus. Papildomi specializuoti kursai – oro mūšių, o ypač sausumos ir jūros taikinių atakavimo išmaniais ginklais, su kuo ukrainiečiai nėra susipažinę, jiems užtruktų dar ne vieną mėnesį.
Taigi, minimalus laikotarpis, apie kurį galima kalbėti yra metai, gal ir daugiau, jei ukrainiečių pilotai, kurių netrūksta, pradėtų mokytis jau dabar. O juk pilotai tėra dalis paveikslo – modernūs naikintuvai reikalauja labai atidžios priežiūros, atsarginių dalių, t.y. viso to, ko ukrainiečiai neturi, kalbant apie priemones arba apie patirtį taisant jautrią vakarietišką techniką.
Kitaip, nei haubicoje ar salvinės ugnies sistemoje, naikintuvuose esančios detalės, sistemos ar technologijos yra dar jautresnės, sudėtingesnės, jų tiesiog daugiau. Galiausiai, jei haubica sugenda mūšio lauke, nešaudo ir nevažiuoja, tai yra viena situacija, tačiau gedimas ore gali lemti orlaivio katastrofą arba tiesiog neleisti jam pakilti nuo žemės.
Kita vertus, įtartina tyla dėl lenkiškų ir slovakiškų naikintuvų perdavimo ukrainiečiams bei pačios Ukrainos sprendimas neeskaluoti šios temos, verčiau akcentuojant artilerijos svarbą, šaudmenis, gali būti dūmų uždanga.
Jei dar pavasarį daug kalbėta apie tai, kad Ukrainai reikia modernių vakarietiškų naikintuvų ir tada specialistai neabejotinai suprato, kiek užtrunka pilotų ir techninio aptarnavimo įgulų parengimas, kokių kursų, įgūdžių, dalių tam reikia.
Kol visi sutelkė dėmesį į sausumos karą, į sausumos karių parengimą naudotis sausumos technika, patyliukais ukrainiečių pilotų rengimo programa jau galėjo būti pradėta prieš kelis mėnesius.
Tad nors pats vakarietiškų naikintuvų perdavimas (ar pardavimas) Ukrainai būtų dėmesį patraukiantis veiksmas, iki tol laiko būtina išspręsti ir paties personalo parengimo klausimus, o tai galima daryti patyliukais ar visai slapta.
Atokių bazių JAV, kur galima rengti pilotus iš užsienio netrūksta – mainų programose Amerikoje dalyvauja daugelio NATO šalių pilotai be didesnės reklamos.
Ir jei kovo-balandžio mėnesiais sukeltas triukšmas dėl naikintuvų perdavimo Ukrainai vėliau aprimo, praėjus beveik pusmečiui per paspartintą rengimo programą jau buvo galima slapta apmokyti bent kelias grupes po keliolika ukrainiečių pilotų bei mechanikų. Jei JAV išties nuspręstų viešai perduoti Ukrainai modernius naikintuvus, tikėtina, kad įgulos bus jau įpusėjusios parengimo procesą.
Spėlioti, kada tai įvyks, suprantama, yra netikslinga – ukrainiečių poreikiai jau dabar perimti oro viršenybę virš savo dangaus yra akivaizdūs, tačiau pernelyg spartinant dalykus su nepakankamai parengtomis įgulomis to padaryti nepavyktų. JAV nusiteikimas ilgai kovai ir ilgiems metams karo gali būti ženklas, kad įgulos netgi iš viso dar nepradėtos rengti, o tai bus tik daroma ateityje.
Vis dėlto tai, kad JAV pasiryžusi pakeisti Ukrainos karinių oro pajėgų veidą yra iškalbinga. Iki šiol išlikusi ir sugebanti suduoti smūgius rusams Ukrainos karo aviacija net ir su ribotomis galimybėmis kol kas tik kandžiojasi, trikdo priešo veiklą.
Bet tai, kad rusai nesugeba ne tik palaužti Ukrainos aviacijos, bet ir patys patiria didelių nuostolių ore, gali tapti iki šių metų vasario 24-osios sunkiai tikėtinai atrodžiusia proga Ukrainai pademonstruoti XXI a. karą ne tik sausumoje, bet ir danguje.
Su moderniais ir daugiafunkciniais orlaiviais Ukraina gali būti pajėgi ne tik laimėti oro viršenybės kautynes savo danguje, bet ir atremti rusų sausumos, netgi sparnuotųjų raketų atakas, smogti rusų objektams, esantiems Kryme ar pačioje Rusijos gilumoje. Ir tai būtų ne simboliniai smūgiai, kaip pastaruoju metu, o kryptingos, strateginės kampanijos dalis, kurios tikslas – palaužti priešininką, priversti jį trauktis iš užimtų teritorijų. Beveik visos pastarųjų dešimtmečių oro kampanijos, kur dalyvavo vakarietiška aviacija, baigėsi priešininko sutriuškinimu.