Besibaigiant metams Rytų Europos studijų centras (RESC) pabandė prisiminti, ką apžvalgininkai prognozavo karą prieš Ukrainą pradėjusiai Rusijai ir aiškinosi, kodėl tos prognozės neišsipildė.
Pirmiausia, pasak RESC, Vakarų paskelbtos sankcijos nesudavė Rusijos ekonomikai tokio smūgio, kokio tikėtasi.
„Iškart po vasario 24-osios buvo dedama labai daug vilčių į ekonominį smūgį Rusijai. Skelbta apie katastrofišką rublio nuosmukį ir žadėta, jog padėtis Rusijos ekonomikoje šių metų pabaigoje bus tokia sunki, kad toliau tęsti karą Rusijai gali nebeužtekti jėgų ir resursų, o jos politinis režimas susidurs su labai dideliais iššūkiais“, – rašoma RESC apžvalgoje.
Taip pat, pasak centro, prognozuota, jog Rusija nesiryš mobilizacijai, o jei vis dėlto ją paskelbs, tai politiniam režimui suduos tokį smūgį, kurį vargu ar pavyks atlaikyti.
Prognozuota ir tai, kad Ukrainai išlaisvinus dar karo pradžioje okupuotą Chersoną, Rusijos prezidento Vladimiro Putino „bunkeryje“ kils audra, rusai sušvelnins savo derybinius reikalavimus.
Tikėtasi, kad Chersono išlaisvinimas sukels „audrą Putino bunkeryje“
„Birželio mėnesį vienas geriausiai matomų ir girdimų politikos apžvalgininkų Andrejus Piontkovskis pateikė tokią prognozę:
„Aš jums pasakysiu, kaip klostysis tolesni įvykiai. Artimiausias svarus ukrainiečių kontrpuolimo rezultatas bus Chersono išlaisvinimas. Tai sukels audrą Putino bunkeryje. Kuriame ir taip jau viskas išklibinta, nes visi puikiai suvokia, jog karo tikslai liko neįgyvendinti. Chersono užėmimo padarinys bus tai, kad labai smarkiai išaugs rusų noras grįžti prie tos derybų formulės, kuri buvo svarstoma pirmąjį karo mėnesį. Formulės, numatančios Rusijos kariuomenės sugrąžinimą į vasario 23 d. ribas“, – apžvalgininką citavo RESC.
Vakarų sankcijos slopina Rusijos ūkio plėtrą, šalies ekonomiką ištiko recesija, tačiau ji taip ir nesugriuvo.
Rugsėjį V. Putinui šalyje paskelbus mobilizaciją, piliečiai tūkstančiais bėgo iš šalies, visgi tai neišprovokavo masinių protestų.
Lapkritį Rusijos kariuomenei pasitraukus iš Chersono miesto, Kremlius tikino, kad to nelaiko pažeminimu ir tvirtino, kad Chersonas – vis tiek Rusijos dalis.
Kremlius reikalauja 2014 metais neteisėtai aneksuotą Ukrainos pusiasalį Krymą pripažinti Rusijos dalimi, taip pat reikalauja perduoti Maskvai kitas Ukrainoje užimtas teritorijas – Donecką, Luhanską, Zaporižią, tą patį Chersoną, nors ne visas jas kontroliuoja.
Kojala: Rusija silpsta
RESC direktoriaus Lino Kojalos vertinimu, tikėtis, kad Rusijos ekonomika staigiai parklups Vakarams pritaikius sankcijas, nevertėjo vien dėl to, kad Rusija tam ruošėsi. Visgi sankcijos, pasak jo, pamažu silpnina šią šalį.
„Rusija ruošėsi Vakarų spaudimui, ko gero, ne vienerius metus planuodama geopolitinę agresiją. Dalies rezervų Rusija neteko, o ir didesnis visos sistemos uždarumas negu anksčiau, ko gero, prisidėjo prie to, kad pirminis smūgis turėjo efektą, bet jis nebuvo parklupdantis.
Bet vis tik sankcijų tikslas, ypatingai sankcijų, kurios yra nukreiptos į atskirus ekonomikos sektorius, o taip pat ir į ginkluotės pramonę, yra per tam tikrą laikotarpį susilpninti Rusijos valstybę, ir tai vyksta.
Be to, svarbu pažymėti ir tai, kad greta formalių sankcijų yra neformalūs sprendimai, kuriuos priima tarptautinės įmonės – daugiau negu tūkstantis jų dar šių metų viduryje pranešė pasitraukiančios iš Rusijos, nors jokio akivaizdžiai formalaus reikalavimo daliai jų tą daryti nebuvo.
Sankcijos veikia ir per reputaciją, reputacijos sugadinimą, jeigu tu turi santykius su Rusija. Aš manau, ilgainiui tai turės kaupiamąjį efektą ant kitų sprendimų, kurie yra priimti“, – svarstė L. Kojala.
Vakarų vienybė – Kremliaus nelaimė
Efektą Rusijos valstybės finansams, pasak jo, turės ir Europos valstybių sprendimai atsisakyti Rusijos energetinių išteklių bei ieškoti alternatyvų.
„Vokietija jau turi suskystintų gamtinių dujų terminalą, Italija vysto santykius su savo kaimyninėmis šalimis energetikoje, kad būtų mažiau priklausoma nuo Rusijos – paspartėjo visi procesai siekiant, kad Europos šalys būtų labiau nepriklausomos nuo Rusijos energetikos ir tai turės ilgalaikį tiesioginį efektą Rusijos biudžeto pajamoms“, – pastebėjo RESC vadovas.
Svarbu, anot jo, kad Vakarai ir toliau nuosekliai laikytųsi sankcijų politikos, ką iš esmės jie ir daro.
„Nepaisant to, kad dėl sankcijų susitarti darosi vis sunkiau, devintasis paketas buvo gera sudėtingų derybų iliustracija, bet vis tiktai tai – devintasis paketas Europos Sąjungos lygmenyje, ir tai – vis dar judėjimas į priekį.
Mes nekalbame apie jokį reikšmingą sankcijų švelninimą, nekalbame apie anksčiau priimtų sprendimų atšaukimą. Kalbama tik apie tolesnę sankcijų, kad ir nedidelę, plėtrą, taip pat – užtikrinimą, kad anksčiau priimti sprendimai būtų efektyviai įgyvendinami.
Tai – irgi yra nemažas pasiekimas, nes, aš manau, Kremliaus atstovų tikrai buvo tų, kurie tikėjosi, jog Vakarų vienybė, ypatingai Europos šalių, taip aižės, kad labai greitai nebus priima ne tik sprendimų, bet ir atšaukiami tie, kurie buvo priimti anksčiau. Tai kol kas iš esmės nevyksta“, – komentavo L. Kojala.
Kodėl žmonės neina į gatves
V. Putinui paskelbus mobilizaciją iš Rusijos, pasak jo, pabėgo apie 1 mln. rusų. Ir nors mobilizacija nepaskatino rusų masiškai išeiti į gatves, tai, politologo matymu, priartino Rusijos visuomenę prie karo, o Kremliaus režimas stumtelėjo save į kampą.
„Mobilizacijos paskelbimas, ko gero, tikrai nebuvo Kremliaus planuose ir prognozėse, kaip klostysis agresijos scenarijus, nes tai galutinai sugriovė bet kokią viziją, kad šį karą galima atsieti nuo Rusijos visuomenės, kad tai vyksta kažkur toli ir į visa tai galima žiūrėti per televizorių.
Ne, tapo akivaizdu, jog į tą žiūrėjimą per televizorių turės įsitraukti tūkstančiai rusų, kurie neišreiškė noro anksčiau imti ir pradėti kariauti, nes jie galėjo tą daryti savanoriškais ir kitais pagrindais.
Kol kas tai galbūt neduoda efekto gatvėse, neduoda efekto dėl priežasčių, susijusių su režimo suvaržymais, su informacine erdve ir totalia jos kontrole, su grasinimais 15 metų kalėjimu, jeigu neteisingai įvardijama tai, kas Kremliaus supratimu vyksta Ukrainoje, bet vis tiek tai turi efektą.
Mes sunkiai galime prognozuoti, kada tai reikštų kažkokį rimtesnį paties Kremliaus ar Rusijos išsibalansavimą, bet, kai tai įvyks, mes galėsime surasti priežasčių, kodėl taip nutiko“, – dėstė L. Kojala.
Kojala: derybos ir teritorijų atsisakymas tik atidėtų karą
Pasvarstymai apie Rusijos ir Ukrainos taikos derybas dabar, anot jo, yra nebent teoriniai.
Ukrainiečiai, pasak L. Kojalos, negali atsisakyti Rusijos užimtų teritorijų ne tik dėl to, kad suvokia jas kaip savo, bet ir dėl to, kad tai neužbaigtų karo – rusai atstatytų savo resursus ir sugrįžtų kariauti.
„Kremlius labai aiškiai parodė, ką ketina daryti, kai „aneksavo“ teritorijas ir priskyrė jas prie Rusijos valstybės, turiu omeny regionus Rytų Ukrainoje, net ir neturėdamas tų regionų kontrolės – tai yra ne visos tos teritorijos yra okupuotos. Kremlius pademonstravo, jog neketina keisti savo pozicijos, toliau tęsia agresiją ir ši agresija yra susieta su naujų teritorijų prisijungimu. Tai tokia imperialistinė forma, kuri neturi nieko bendro su teiginiais, kuriuos iš Kremliaus mes girdėdavome anksčiau apie tai, kad grėsmes kelia NATO <...>.
Tai tuo pačiu beveik nepalieka terpės kalbėtis, nes Ukrainos siekis išvaduoti visas teritorijas, ne tik tas, kurios buvo okupuotos po vasario 24-osios, bet ir po 2014 metų, nesikeis ir negali keistis.
Akivaizdu, kad ukrainiečiai supranta, jog bet kokios derybos, teritorijų atsisakymas tik atidėtų karą, jis sugrįžtų viena ar kita forma po to, kai Rusija atkurtų prarastus pajėgumus. Tad kalbėti, kad iš Kremliaus gali būti rimtų signalų deryboms, šiandien tikrai nėra jokio pagrindo“, – vertino L. Kojala.
Teigia, kad terpės tartis iš esmės nėra
Sustabdyti karą Ukrainoje, jo matymu, dabar neįtikėtinai sunku ne tik dėl to, kad Rusijos ir Ukrainos taikos sąlygos visiškai nesuderinamos, bet ir dėl to, kad Rusija neatsisako savo imperialistinių ambicijų, o ir bet kokias paliaubas išnaudotų savo pajėgumų atstatymui.
„Greitos karo pabaigos šiandien nematyti. Situacija yra dinamiška ir keičiasi, bet abiejų pusių pozicijos šiandien yra niekaip nesuderinamos. Aišku, kad Ukrainos pozicija yra ir legitimi, ir pagrįsta, būtų sunku įsivaizduoti, kad kažkas galėtų esmingai keistis.
Jeigu apie tai mes būtume kalbėję, pavyzdžiui, šių metų sausio mėnesį, turbūt būtume svarstę, jog viena prielaidų, kodėl tokio masto agresija neįvyks yra ta, kad, ją pradėjus, nebūtų jokio aiškaus kelio, kaip ji galėtų pasibaigti. Dabar tokia situacija ir susiklostė: nė viena iš pusių visiškai kapituliuoti šiandien tikrai neketina – Ukraina tikrai to nedarys.
Mes nežinome, kas vyksta Kremliaus viduje, bet akivaizdu, kad Kremlius taip pat nori tęsti agresiją ir nemato nieko kito tik imperialistines savo ambicijas, o tai reiškia, kad karas yra toks, kuris šią akimirką yra sunkiai sustabdomas.
Ukrainiečiai taip pat puikiai suvokia, kad net ir laikinos paliaubos šiandien tarnautų agresoriaus interesui, nes tai vėlgi tik laikinai sustabdytų situaciją, leistų Rusijai atkurti prarastus pajėgumus, mobilizuoti daugiau armijos atstovų, galbūt susitvarkyti logistines grandines ir panašiai, ir vėl tęsti agresiją, nes bendros strateginės ambicijos iš Kremliaus pusės yra nepasikeitusios – užkariauti kiek įmanoma daugiau teritorijų. Tai tokioje situacijoje terpė kalbėtis yra iš esmės minimali, arba, tiesą sakant, jos iš esmės visai nėra“, – pastebėjo L. Kojala.
Įžvalgomis pasidalijo Mažeikis, Martišius, Laučius
Įžvalgas apie neišsipildžiusias prognozes Rusijai RESC apžvalgoje pateikė Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkas Gintautas Mažeikis, Vilniaus universiteto mokslininkas Mantas Martišius ir RESC analitikas Vladimiras Laučius.
Su jomis galite susipažinti čia.