– Klimato kaita. Visi apie ją kalba, tačiau norėtųsi paprasto paaiškinimo: iš kokių požymių ekspertai sprendžia, kad klimatas keičiasi?
– Norėdamas paaiškinti klimato kaitos procesus, pasitelksiu medicininę analogiją. Nueiname į polikliniką ir norime nustatyti organizmo būklę, ar jis sveikas, ar yra skaudulių, kokios jų priežastys. Gydytojas paskiria tam tikrus tyrimus, rentgeną, echoskopiją. Labai panašiai atliekame klimato kaitos diagnozę. Pirmiausia turime pradėti nuo pasaulio klimato, nes iš esmės Žemės rutulys yra vientisas. Norint diagnozuoti klimato pokyčius, reikia atlikti daugybę tyrimų ir matavimų. Pagrindiniai yra tokie: ištiriama, kas vyksta atmosferoje, matuojama temperatūra, drėgmė, cirkuliacija, stebima, kokie yra vėjo, temperatūros ir debesuotumo pokyčiai atmosferos sluoksniuose, tada atliekami atmosferos cheminės sudėties tyrimai. Matuojami vandenynų duomenys: temperatūra, druskingumas, cirkuliacija, rūgštingumas, ledo danga, vandenyno lygis ir jo svyravimai. Tada vykdomi sausumos ledynų matavimai – Grenlandijos, Antarktidos ir kalnų ledynų būklė. Matuojama dirvožemio temperatūra, amžinojo įšalo zona, augalijos danga, upių, ežerų būklė ir dar daug kitų rodiklių. Vertiname kelių dešimtmečių visų matavimų duomenis ir lyginame juos. Šitaip padaromos išvados apie klimato kaitą.
Lietuvoje oro temperatūros matavimai vykdomi net nuo 1770 m., bet visą pasaulį jie aprėpė tik nuo XIX a. vidurio. Žodžiu, galima įvertinti, kaip kinta klimatas per 150 metų.
– Ši vasara, tiksliau, jos pirmoji pusė, nuvylė visus šilumą mėgstančius gyventojus. Nuolatiniai lietūs, palyginti neaukšta oro temperatūra... Ar tai rodo, kad klimatas keičiasi?
– Šio birželio mėnesio vidutinė oro temperatūra buvo 14,3–15,9 laipsnio (daugelyje rajonų artima, vietomis šiaurės rytiniuose rajonuose truputį žemesnė, o Klaipėdoje beveik laipsniu aukštesnė už 1981–2010 m. standartinę klimato normą). Tačiau iš vieno mėnesio orų išvadų apie klimato kaitą daryti nereikėtų. Vis tiek drąsiai galima teigti, kad mūsų vasaros tampa vis šiltesnės. Jeigu palygintume su 1970 m., liepos ir rugpjūčio mėnesių vidutinė oro temperatūra jau pakilo 1‒2 laipsniais. Tačiau mūsų vasaroms būdingi nemenki temperatūros svyravimai. Birželio mėnesį vidutinė oro temperatūra gali svyruoti nuo 13 iki 18 laipsnių. Šiųmetis birželis nėra kažkoks rekordinis, nes yra buvę ir daug šaltesnių: 1976 m. birželio naktimis temperatūra nukrisdavo iki 5 laipsnių. 1984 m. šis mėnuo irgi nebuvo šiltas. Tačiau per pastaruosius 20 metų tokių šaltų birželių nebepasitaiko.
O štai šiluma pirmasis vasaros mėnuo vis dažniau pamalonina – tokie buvo 2011 ir 2013 m. birželiai.
Visiems žinoma, kad liepa – šilčiausias metų mėnuo Lietuvoje, ypač Kaune. Rugpjūtis šilčiausias būna Lietuvos pajūryje. Tiesa, abiejų mėnesių vidutinė oro temperatūra gali svyruoti nuo 14 iki 21 laipsnio.
Bet yra buvę tokių metų, pavyzdžiui, 1979-ieji, kai liepos mėnesį vidutinė temperatūra nesiekė nė 14 laipsnių. Tačiau tokias liepas turėtume pamiršti. Pastaruoju dvidešimtmečiu liepos mėnesio vidutinė temperatūra dažnai siekia 20 ir net 21 laipsnį. Kaune 2001 ir 2010 m. buvo užfiksuotos pačios šilčiausios liepos per visą orų stebėjimo istoriją – vidutinė temperatūra pakilo iki beveik 22 laipsnių.
Rugpjūtis – panašus mėnuo į liepą, tik vis labiau trumpėja dienos. Aišku, ir temperatūra pradeda kristi, tačiau vidutinė vis tiek išlieka nuo 14,5 iki 20,5 laipsnio. Vėsių rugpjūčių yra užregistruota 1987, 1989 ir 1993-aisiais. Vėliau šaltų orų šį mėnesį nebepasitaikė. Karštą paskutinį vasaros mėnesį registravome 2002 ir 2015 metais.
Apibendrindamas noriu pasakyti, kad vasaros Lietuvoje tikrai šyla. Tiesa, šis procesas prasidėjo kiek vėliau: pirmiausia klimato kaitos požymius pradėjo demonstruoti lietuviškos žiemos. Kaip mes juokaujame, paskelbus nepriklausomybę Lietuvoje atšilo klimatas.
– Dar viena tema – kritulių kiekis. Lietuva ne be reikalo laikoma lietaus kraštu. Lijo nemažai birželio dienų. Bet pastebimas ir dar vienas būdingas klimato kaitos požymis – lietūs vis dažniau virsta liūtimis ar net stichijomis.
– Krituliai – ypatingas klimato elementas, kadangi jam būdingi patys didžiausi svyravimai. Kartais Lietuvoje per mėnesį iškritusių kritulių kiekį matuojame šimtais milimetrų, kartais būna 0. Atmosferos cirkuliacijos procesai sudaro palankias galimybes ir didelėms sausroms susidaryti, ir rekordinėms liūtims iškristi.
Pats didžiausias kritulių kiekis – 250 mm per parą – iškrito 1980 m. liepos 2 d. Dusetose. Lijo taip, kad net Sartų ežero vanduo pakilo. Noriu paaiškinti paprastai, koks tai kiekis vandens – tai tas pat, jeigu 250 litrų supiltume į vieną kvadratinį metrą. Įsivaizduokite, kokia neišpasakytai didelė liūtis tądien buvo! Labai lietingas pasitaikė ir 1978 m. rugpjūtis, kai buvo viršytos net penkios mėnesio kritulių normos.
O štai 1994 m. liepą neiškrito nė lašo kritulių, toks pat sausas buvo 2002 m. rugpjūtis. Reikia pripažinti, kad ilgalaikės sausros Lietuvą aplanko vis dažniau. Mūsų regione vieni metai būna šlapi, kiti – sausi. Toks drėgmės išteklių kaitaliojimasis darosi vis ekstremalesnis. Šiemet birželio 29 d. stichiniai lietūs nusiaubė Vilnių ir Lazdijus, per dieną iškrito nuo 55 iki 70 mm lietaus. Tokią liūtį jau laikome stichiniu reiškiniu, kuris gadina dirvas, griauna kelių sankasas ir padaro daugybę kitų nuostolių.
– Pradėjome kalbėtis apie gamtos stichijas. Išties mūsų klimatui vis būdingesni ekstremalūs reiškiniai – pastarasis potvynis Vilniuje, sausros ir kaitros prieš kelerius metus. Škvalas, išguldęs miškus ir pareikalavęs 2 žmonių gyvybių 2010 m. rugpjūtį. Dar viena didžiulė audra pernai birželį. Gal galėtumėte palyginti Lietuvos klimatą su kita šalimi? Į kokį regioną mes tampame panašūs?
– Jūs palietėte vadinamąją klimato analogų teoriją. Jeigu pasidairytume pavyzdžių, tai į Lietuvos panašų klimatą rastume Šiaurės Amerikoje, tiksliau, Pietų Kanadoje, prie Didžiųjų ežerų: kraštovaizdis labai panašus į lietuvišką, panašus sezoniškumas, oro temperatūra, kritulių kiekis.
Besikeičiant klimatui, be abejo, jau ieškome, į ką būsime panašūs po 20, 30 ar 50 m., kad galėtume jį palyginti. Radome analogiją, kuri Lietuvoje bus po 50 m., o dabar yra pietų Lenkijoje ir pietų Vokietijoje. 3 laipsniais aukštesnė vidutinė metinė temperatūra, žiemą – vyraujanti apie 0, vasaros karštesnės – iki 20–22 laipsnių vidutinė mėnesio temperatūra. Vis daugiau bus vasaros dienų, kai oras įkais iki 30 laipsnių.
Tačiau mūsų regione liks vienas išskirtinumas: retsykiais gali įsiveržti arktinių masių, kurios atneša stiprių šalnų gegužę ir netgi birželio pradžioje. Arktinis baseinas tarsi alsuoja mums į nugarą ir atsiunčia šaltų oro masių. Todėl žemės ūkiui ši mūsų klimato ypatybė pridaro daug nemalonumų.
– Liūtys, kurios vis nusiaubia Lietuvą, atskleidė ir dar vieną problemą: miestuose įrengta lietaus nuotekų infrastruktūra jau paseno ir tapo nebetinkama.
– Tai – didžiulė problema, ji ypač matoma didmiesčiuose – Vilniuje ir Kaune. Šių miestų administracijos visuomet stengėsi paslėpti lietaus nuotekų vamzdžius po žeme, tačiau, kaip paaiškėjo, neįmanoma įrengti tokio skersmens vamzdžių, kad liūtys galėtų greitai nutekėti ir neužtvindytų gatvių. Visas pasaulis eina kitu keliu: siekiama įrengti paviršines nuotekų sistemas, kuriomis vanduo greitai nutekėtų į atvirus vadinamuosius mažuosius tvenkinius. Jie gali būti įrengiami žemesnėse miestų vietose, čia lietaus vanduo tiesiog susikaupia, o vėliau, sausrų metu, atlieka naudingą funkciją ‒ tampa papildomu vandens ištekliu. Apie šią išeitį siūlau pagalvoti jau dabar: ji nebrangiai kainuotų ir apsaugotų gatves nuo užtvindymų.
– Kauniečiai kartais išdidžiai juokauja, kad į Kauną pavasaris ateina dviem savaitėmis anksčiau nei į Vilnių. Ar pagrįsti tokie teiginiai? Ar yra surinkta duomenų, kad Kaune išties anksčiau prasideda pavasaris?
– Kaunas, galima sakyti, įsikūręs Lietuvos viduryje. Paanalizavus visą sezoniškumo kaitą, tikrai aptiktume poros savaičių skirtumus, ypač kai prasideda pavasaris. Pavasario pradžios momentas išties vėlesnis šiaurės rytinėje Lietuvos dalyje: Ignalinos, Rokiškio, Utenos gyventojai turi būti kantresni, palyginti su pietvakarinės šalies teritorijos gyventojais. Mes dažnai juokaujame: kai Zarasuose ar Ignalinoje dar rengiamos slidinėjimo varžybos, dzūkai jau javus sėja. O Kaunas atsiduria per vidurį, nes įsikūręs upių slėnyje, nuo vėjų apsaugotoje vietoje, gali mėgautis susidarančiomis mikroklimatinėmis sąlygomis. Palyginti su Vilniumi, pavasaris į laikinąją sostinę tikrai ateina 7–8 dienomis anksčiau, šiuo atžvilgiu Kaunas yra priekyje.
– 2010 m. kovo pabaigoje paryčiais pakaunės gyventojus užliejo Neries potvynis. Tąkart, susidarius ledų sangrūdai, upės vanduo pakilo labai greitai, gyventojai buvo evakuojami tiesiog vienmarškiniai, vos pakilę iš lovų. Vis dėlto šis potvynis kauniečių noro kurtis prie vienos didžiausių Lietuvos upių nenuslopino. Ar statybas planuojantys gyventojai turėtų pagalvoti apie galimą riziką?
– Skaičiuojama, kokio dydžio potvyniai gali įvykti kartą per 5, 20 ir 50 metų, katastrofiniai – kartą per 100 metų. Kur bus potvynis, mes nesunkiai apskaičiuojame, kadangi turime išsamius hidrologinius duomenis. Neryje daugiau kaip 100 m. vykdomi stebėjimai. Yra sudaryti potvynių rizikos žemėlapiai, todėl žinome, kur susidarys pavojingos situacijos. Gyventojai Aplinkos ministerijoje gali gauti šią informaciją ir kurdamiesi prie upės ja vadovautis.
Mano nuomone, tikrai neprotingai rizikuoja tie, kurie, nepaisydami galimos grėsmės, vis tiek kuriasi užliejamuose upės slėnio ruožuose. Toks elgesys nepateisinamas ir ekologijos požiūriu: dažnai potvynis nuplauna įvairius teršalus, esančius kieme, žemės paviršiuje. Jie nepavojingi tol, kol nepatenka į upę.
– Klimato pokyčių daug, o svarbiausia – nemažai reiškinių linkę tapti ekstremalūs. Kaip ši kaita veikia žmogų? Ar asmens amžius per trumpas, kad jis galėtų pajusti?
– ki XX a. pradžios žmonės tikrai nespėjo pajusti klimato kaitos efekto. Tačiau, kai pastarąjį šimtmetį prasidėjo labai sparti klimato kaita, ji tapo apčiuopiama netgi žmogui. Jeigu vertintume ekonominiu aspektu, visas, ką žmogus sukuria, – statiniai, žemės ūkio infrastruktūros objektai, dabar labai sparčiai veikiami ekstremalių klimato sąlygų. Kyla rizika verslui, didėja nuostoliai – nebūtinai žemės ūkio, bet ir prekybos, statybų. Jau keliami nauji reikalavimai visai statybų pramonei: statiniai turi atlaikyti ir stipresnes liūtis, ir vėjus, ir netgi škvalus. Kalbu ir apie elektros perdavimo linijas, kitus aukštus statinius (retransliacijos bokštus, kaminus), kurie turi būti projektuojami taip, kad atlaikytų su klimato kaita susijusias naujas apkrovas ir tas, kurios gali įvykti per artimiausius dešimtmečius. Palyginti nedidelės investicijos šiandien gali išgelbėti nuo daug didesnių su klimato kaita susijusių nuostolių artimiausioje ateityje.