Kaip partijos mato skirtį tarp valstybės ir verslo funkcijų?
Partijos siūlo verslui daug gero, ir tai yra puiki žinia. Trikdo tik vienas dalykas – neretai supainiojamos verslo ir valdžios funkcijos, menkai suprantama takoskyra tarp jų. Todėl skaitant partijų programas atrodo, kad politikai žada nuveikti tai, ką turėtų veikti pats verslas. Ir atvirkščiai – stokojama įsipareigojimų tose srityse, kur niekas, išskyrus valdžią, negali užtikrinti tvarkos ir konkurencingų sąlygų ekonomikai.
Štai, Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) programoje skaitome: „Tradicinėje pramonėje diegsime geriausias Pramonės 4.0 praktikas: automatizaciją ir robotizaciją, kad padidintume gamybos lankstumą, darbo našumą ir pridėtinę vertę, remiantis technologiniu atsinaujinimu.“ Kiek nuosaikiau savo poziciją formuluoja socialdemokratai: „sukursime sutelkiančią valstybės paskatų ir pagalbos sistemą, kuri užtikrintų kuo spartesnį įmonių skaitmenizavimą, technologinį atsinaujinimą ir transformaciją į aukštųjų ir vidutinių aukštųjų technologijų pramonę.“
Laisvės partija žada užtikrinti „aukštųjų technologijų įmonių plėtrai reikalingą prieigą prie finansavimo visose augimo stadijose, nepriklausomai nuo ES paramos cikliškumo.“ Nuosaikiausiai atrodo Liberalų Sąjūdis, žadantis skatinti „verslus skaitmenizuotis, diegti skaitmenines technologijas, ugdyti darbuotojų kompetencijas“, didinti „Lietuvos verslų tarptautinį konkurencingumą“, stiprinti „šalies įmonių integraciją į tarptautines technologijų ir inovacijų vertės grandines“. Liberalai planuoja įdiegti ir rizikos vertinimu pagrįstą reguliavimą bei verslo priežiūrą.
Pagyrimo verta ir Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS), kuri aiškiai mato – ir komunikuoja – skirtį tarp valdžios ir verslo funkcijų. Valstiečiai teigia kursiantys „palankią teisinę aplinką, gerindami sąlygas Lietuvos ir užsienio investuotojams“, taip pat plėsiantys „eksportui palankią teisinę aplinką, skatinančią Lietuvos europinę ir transatlantinę integraciją į tarptautines vertės grandines bei technologijų ir inovacijų tinklus“. Valstiečiai-žalieji skatins „ekonominės integracijos į Europos Sąjungos vidaus rinką politiką, Lietuvos ekonominį konkurencingumą didinantį verslo augimą“. Vienintelė pastaba – konkurencingumas didina verslo augimą, o ne atvirkščiai.
Infrastruktūra ir parama verslui domina visas partijas
Kone visos partijos tikisi didinti investicijas į palankios aplinkos verslui kūrimą – gerinti infrastruktūrą, tiesti pagalbos ranką įmonėms, skatinti konkrečius sektorius. Štai, Liberalų sąjūdis, Laisvės partija, Demokratų sąjunga „Vardan Lietuvos“, Artūro Zuoko „Laisvė ir teisingumas“, Regionų partija – žada investuoti į komunikacijas, kelius, elektros linijas ir pan. LVŽS žada gerinti sąlygas investuotojams. Socialdemokratai planuoja palengvinti „statybos leidimų išdavimo, projektų derinimo ir gamybinių objektų pridavimo sąlygas“, kurti „privačių investicijų pritraukusių slėnių, mokslo ir technologijų parkų plėtros programas“ ir įgyvendinti jas viešojo ir privataus sektorių partnerystės principu. Jie taip pat sieks kurti „nacionalines mokslo, technologijų ir inovacijų programas, numatančias priemones padėti aukštą augimo ir inovacinį potencialą turinčioms mažoms ir vidutinėms įmonėms.“
Ypač verta pasižvalgyti po Laisvės partijos siūlomas priemones, mat šiai partijai besibaigiančioje kadencijoje buvo patikėtos Ekonomikos ir inovacijų bei Susisiekimo ministerijos. Partijos programoje teigiama, kad Lietuva susiduria su išvystytų sklypų trūkumu ir dėl jų stokos 2016–2023 m. galėjo prarasti 1,2 mlrd. eurų siekiančias investicijas. Todėl žadama plėsti „pramoninėms investicijoms reikalingą infrastruktūrą“, taip pat kurti „potencialių vietų investicijoms duomenų bazę“, „sutvarkyti susisiekimą, kelius, elektros linijas, vedančias į teritorijas, kur kuriamos naujos darbo vietos“. Klausimas tik – kas iki šiol trukdė išvystyti sklypus, nugalėti jų trūkumą ar bent jau sukurti duomenų bazę, kurios projektą žadama įgyvendinti ateityje?
Tiek viešojo sektoriaus funkcijos, tiek ir valstybinių įmonių teikiamos infrastruktūros kūrimo paslaugos Lietuvoje yra nekonkurencingos. Todėl svarbu, kaip partijos žada įveikti stagnaciją savo valdose, kad Lietuvoje mažėtų kapitalo prastovų – laukiant leidimų ir pasijungimų; o taip pat ir pravaikštų – kai kapitalas išeina į svečias šalis, nes Lietuvoje yra ignoruojamas.
Kaip praplatinti Žaliąjį koridorių, kad tilptų visi?
Žaliasis koridorius, kuris siūlo stambiems investuotojams supaprastintą ir pagreitintą leidimų išdavimą bei kitų procedūrų trumpinimą, taip pat patraukia partijų dėmesį. Žingsnį į priekį žada socialdemokratai, besitikintys sudaryti „lygiavertes sąlygas Lietuvos ir užsienio investuotojams“. Laisvės partija kalba apie tai, kad Žaliasis koridorius stambiems investiciniams projektams pagreitino teisines procedūras, todėl sieks, kad „šio modelio veikimo principai, susiję su spartesne valstybės institucijų veikla, ilgainiui taptų įprasta praktika visoms investicinėms procedūroms“. Pagirtina kryptis, trikdo tik manymas, kad viskas susitvarkys savaime, „ilgainiui“ – tokie pokyčiai reikalauja politinio apsisprendimo ir valios.
Žaliasis koridorius stambioms investicijoms ir panašios programos nukreipia atsakingų institucijų dėmesį bei išteklius į išskirtinių investuotojų aptarnavimą, nors savo esme atskleidžia, su kokiomis kliūtimis susiduria įvairaus dydžio investicijos. Pertekliniai reguliavimai lėtina teritorijų planavimą ir stabdo infrastruktūros plėtrą, sudėtingi darbo migracijos procesai riboja darbuotojų pasiūlą, pelno apmokestinimo taisyklės yra nepalankios – todėl jau du dešimtmečius stambiesiems siūlomas nulinis pelno mokesčio tarifas, o administraciniai sprendimai delsiami mėnesiais. Jeigu stambiam investiciniam projektui įmanoma per tris dienas suteikti leidimą statybai, tai turėtų būti juo labiau įmanoma nedidelei vietinio kapitalo įmonei. Jeigu įmanoma atleisti nuo detalaus plano rengimo, tai turėtų būti prieinama ir žymiai mažesnėms investicijoms.
Žaliasis koridorius yra svarbus bet kurios politinės pakraipos partijos darbotvarkei – nes jis nurodo esmines investicijų kelyje slypinčias kliūtis, su kuriomis susiduria visos Lietuvoje veikiančios ar investuoti ketinančios įmonės. Joms išvalyti tereikia politinės valios ir kryptingo judėjimo.
Neigia privačias ir palaiko viešąsias investicijas
Itin svarbi tema partijų programose yra verslų palaikymo iniciatyvos, pagalba jiems kurtis, palaikyti už rankos, skatinti investicijas, eksportą, plėtrą. Apie tai kalba LSDP, demokratai, Laisvės partija, Liberalų sąjūdis ir Regionų partija. Prieš imantis įgyvendinti pažadus, partijoms norėtųsi priminti, kad ne viešosios, o privačios investicijos yra ilgalaikė ekonomikos tvarumo bei kainų mažėjimo priemonė. Įmonių uždirbtas pelnas yra tas šaltinis, iš kurio dera tiesiogiai investuoti į efektyviausius, reikalingiausius technologinius įmonių sprendimus.
Ko verslui labiausiai reikia iš valdžios, tai ne vedžiojimo už rankos, bet kokybiškų, greitų ir vertę kuriančių paslaugų, pagarbaus, tarnystės santykio su verslais bei investuotojais, drauge kuriant kuo didesnę vertę. Be to, esant vis dar aukštoms palūkanoms bei menkam kredito prieinamumui, įmonių uždirbtas pelnas yra natūralus investicijų šaltinis, tad vis dar galiojantis jo apmokestinimas stabdo Lietuvos ekonomikos investicijas ir plėtrą. Pagirtina, kad daugelio partijų programose investicijoms iš pelno vienaip ar kitaip žadama įjungti žalią šviesą – svarbu, kad tai būtų padaryta sklandžiai ir be perteklinių reguliavimų.
Socialdemokratai ir valstiečiai-žalieji, Lietuvos liaudies partija, Lietuvos lenkų rinkimų akcija – Krikščioniškų šeimų sąjunga tarsi gręžiasi atgal ir pasisako už valstybinio banko steigimą. LVŽS savo programoje teigia besitikintys tobulinti „verslo kreditavimą per nacionalinę plėtros įstaigą (NPĮ), per įstaigų investavimo ir paskatų priemones, lėšų reinvestavimą į Inovacijų skatinimo fondą ir per steigiamą valstybinį banką.“ Gana mįslingai skamba socialdemokratų deklaracija: „Kapitalo rinka turi tarnauti žmonėms. Gilinsime ir modernizuosime šalies kapitalo rinką, plėtosime jos priemones, ypač investicijas į verslo nuosavybę.“ Reikia tikėtis, kad tai reiškia ne mūsų visų sunešto biudžeto perskirstymą įmonėms, bet verčiau palankias ir stabilias sąlygas eiliniams žmonėms taupyti pensijai, investuoti per fondus ir investicinę sąskaitą.
Vis dėlto, socialdemokratai atrodo labai nuosaikiai, palyginti su Regionų partija, kuri į rinkimus eina su nuostata, kad ekonominei demokratijai kenkia gobšumas ir privačios nuosavybės neliečiamumas. Partijos programoje kritikuojama rinka, konkurencija ir jos veikimas, kaltinant ją žmonių skurdinimu. Skaitant šią programą, atrodo, kad ji nurašyta nuo senų marksistinių vadovėlių, nepastebėjus netgi tokių tikrovės neatitinkančių faktų, kaip „chroniškas darbo jėgos perteklius“, dėl kurio neva ir kyla visos darbuotojų bėdos. Dauguma partijų realistiškai kalba apie darbuotojų trūkumą ir ieško kelių jam įveikti.
Regionų partijos programa kritikuoja investuotojus, į Lietuvą neva ateinančius gauti naudos, tačiau vėliau dosniai žeria naudas regioniniam verslui – mokesčių lengvatas, pagalbą įsikurti ir plėstis, savivaldybių laisvąsias ekonomines zonas bei technologijų parkus su jau įrengta infrastruktūra. Toks požiūris į privačią nuosavybę ir verslą tarsi ruošia dirvą sugrąžinti su Konstitucija nederančią centralizuotą planinę ekonomiką – gal pradžioje tik partijos valdomuose regionuose.
Visų prieš tai minėtų partijų siūlymų atspindžių galima rasti ir Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ programoje. Jie siūlo švelninti nesėkmės versle baimę, tuo pačiu saugoti vietos ekonomiką nuo savitikslio konkurencijos skatinimo, per viešųjų pirkimų procesus kurti paklausą inovacijoms, išskirti tas investicijas bei verslą, kurie yra socialiai atsakingi ir turi potencialo „pagrindinių prekių kainų mažinimui“.
Nepritrūktų geriausių
Partijų retorika per rinkimus yra svarbus signalas vietos ir užsienio kapitalui. Ar galima tikėtis, jog įsigalės požiūris į verslą kaip į gerovės kūrimo pagrindą, ar konkurencingumas bus didinamas kryptingai? Ar užsienio investuotojai, nepaisant geopolitinių rizikų, dar laikys Lietuvą palankia vieta investicijoms, ar vietos įmonės pasiliks veikti Lietuvoje? Ne mažiau svarbus yra partijų pasirengimas po rinkimų imtis konkrečių darbų, kurie leis išsaugoti verslą Lietuvoje ir užtikrinti, kad viešasis sektorius drauge su verslu kurtų vertę.
Nors tų konkrečių darbų programose stinga, vis dėlto, sudėjus drauge visų partijų programose minimas priemones, galbūt ir gautųsi visai nebloga Vyriausybės programa, užtikrinanti būtiną infrastruktūrą ir viešąsias funkcijas investuotojams, administracinių kliūčių visam verslui mažinimą.
Didelė tikimybė, kad po rinkimų formuosis koalicinė Vyriausybė, tad niekas netrukdys jai surinkti iš visų partijų geriausias priemones ir imtis jas įgyvendinti. Tiesa, jeigu strigome iki šiol, panašu, kad konkretesnių priemonių – ką nuveikti žada partijos – net ir visų partijų koalicijai gali pritrūkti.
***
Lietuvos laisvosios rinkos institutas rinkimų knygos „Mandatas lyderystei“ pagrindu analizuoja, ką dešimtyje svarbiausių šalies ekonominę gerovę lemiančių sričių – teisėkūroje, investicinėje ir reguliavimo aplinkoje, mokesčių, darbo rinkos, pensijų, kainų, biudžeto, viešojo sektoriaus politikoje ir kt. – savo rinkimų programose siūlo politinės partijos. Šioje komentarų serijoje pateikia savo vertinimą.
