Viena mįslingiausių žūčių Lietuvos istorijoje: nužudyti Smetoną užsakė sovietų specialiosios tarnybos?

JAV pasiekusios žinios apie 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos okupaciją sujudino išeiviją, ypač Ameri­kos lietuvių Romos katalikų federacijos (ALRKF) veikėjus.

Leonar­das Šimutis organizavo kelis katalikų veikėjų pasitari­mus, o 1940 m. birželio 25–27 d. Vilksberyje (Wilkes-Barre, PA.) įvykusiame Amerikos Romos katalikų federacijos (ALRKF) direktorių tarybos suvažiavime jau tartasi pradėti aktyvesnę politinę JAV lietuvių veiklą.

ALRKF centro valdybos vicepirmi­ninkas Juozas B. Laučka, vadovavęs centro valdybos pasi­tarimui, kėlė tik specialios katalikų organizacijos politi­nei veiklai kūrimo klausimą, kiti (L. Šimutis) pasisakė už kelių išeivijos organizacijų konsolidavimą, įtaigoti Lietuvos Respub­likos įgaliotąjį ministrą Vašingtone P. Žadeikį, kad šis pasmerktų Lietuvos okupaciją ir neleistų perimti SSRS atstovams Lietuvos Respublikos pasiuntinybės[1].

Tačiau 1940 m. birželio 29 d. Vašingtone jie su­sidūrė su P. Žadeikio abejone – šis manė, kad nereikia taip brutaliai pasisakyti prieš t. v. Liaudies vyriausybę, va­dovaujamą J. Paleckio, ir toliau perdavinėjo šios vyriau­sybės komunikatus JAV lietuvių laikraščiams.

Tačiau sovietams Lietuvą įjungus į SSRS sudėtį, o laikinai ėjusiam valstybės sekretoriaus pareigas Benjamenui Sumneriui Veliui (Welles) JAV vyriausybės vardu paskelbus, kad Amerikos administra­cija nepripažįsta Baltijos šalių okupacijos, JAV lietuviams ir diplomatams situacija veikti tapo palankesnė. Lietuvos okupacija buvo įvertinta JAV vyriausybės – 1940 m. liepos 23 d. buvo paskelbta tuometinio laikinai ėjusio pareigas JAV valstybės sekretoriaus B. S. Welleso deklaracija, kuria JAV oficialiai pasauliui pranešė, kad nepripažįsta Sovietų Sąjungos įvykdytos Baltijos šalių okupacijos.

Tai tapo JAV Baltijos šalių okupacijos nepripažinimo politikos, kuria JAV smerkė Sovietų Sąjungos įvykdytą agresiją ir palaikė Baltijos šalių nepriklausomybės siekį, pradžia. Pripažinta buvo ir likusi užsienyje Lietuvos diplomatinė tarnyba (LDT) užsienyje, atstovybės ir konsulatai. LDT gyvavimui didelės įtakos turėjo 1940 m. liepos 15 d. JAV prezidento Franklino Ruzvelto išleistas įsakymas, kuriuo įšaldytos JAV bankuose laikytos Baltijos valstybių lėšos.

Šie pinigai suteikė galimybę LDT išlaikyti savo pasiuntinybes ir personalą iki pat LDT darbo pabaigos, diplomatinė tarnyba buvo vienintelė nepriklausomos Lietuvos institucija, išsilaikiusi iki nepriklausomybės atkūrimo 1990 m.

ALRKF tarybos pasitarime 1940 m. rugpjūčio 9–10 d. Pitsburge krikščionių demokratų (trumpai vadinamų – katalikų) srovės veikėjai įkūrė Lietuvos gelbėjimo tarybą (LGT) ir pradėjo tartis su tautininkais ir sandariečiais dėl jų dalyvavimo LGT veikloje. Tuoj pat liberalai pradėjo organizuoti delegaciją, turėjusią vykti į Baltuosius rūmus ir kelti prezidentui F. D. Ruzveltui Lietuvos valstybinio statuso klausimą. Į delegaciją, o kartu ir į LGT sutiko įeiti ir socia­listai.

Tuo tarpu pasiuntinys P. Žadeikis sutvarkė prezidento pragyvenimo klausimą – iki 1940 m. rugsėjo mėnesio Lietuvos pasiuntinybė Vašingtone gaudavo įprastus atlyginimus iš turėtos jos sąskaitos. Gruodžio mėnesį P. Žadeikis parašė laišką Valstybės departamentui dėl JAV bankuose buvusių Lietuvos lėšų „atšildymo“ (jos buvo amerikiečių užšaldytos sovietams okupavus Lietuvą) ir panaudojimo Lietuvos atstovybėms išlaikyti.

JAV neoficialiai informavo, kad lėšos gali būti panaudotos tik Lietuvos pasiuntinybėms ir konsulatams, esantiems Amerikos žemyne, tad nuo 1941 m. gegužės mėn. JAV valstybės departamentas sutiko iš blokuotų sąskaitų, buvusių Federaliniame rezervo banke, išmokėti tam tikras sumas pasiuntinybėms Vašingtone, Buenos Airėse, konsulatams Čikagoje, Niujorke, Buenos Airėse ir esančiam JAV prezidentui A. Smetonai.

1941 m. gegužės 27 d. P. Žadeikis jau pasiuntė Smeto­nai penkių mėnesių (sausio–gegužės) atlyginimą – 4 tūkst. dolerių, arba po 800 dol. kas mėnesį. Mokėjimus P. Žadeikis konstituciškai teisingai motyvavo tuo, jog Smetona „yra konstitucinis prezidentas“ ir be to „jam neįmanoma be pavojaus gyvybei sugrįžti prie savo pareigų“[2].

Susilaukęs daugybės priekaištų dėl nepasipriešinimo sovietų agresijai, netgi iš artimų žmonių, matydamas priešiškumą iš daugelio JAV lietuvių organizacijų, nenorėdamas dalyvauti renginiuose, kuriuose kalbėtų kitokias pažiūras reiškiantys įžymūs lietuviai, varžomas pasižadėjimui nedalyvauti politinėje veikloje gaunant JAV vizą, A. Smetona grįžo prie kabinetinio darbo stiliaus, nors tautininkų rengtuose vakaruose dalyvaudavo, sakė kalbas, kalbėdavo per radiją, buvo pagerbtas ir vizitavo kelis JAV pareigūnus. Dirbo daug, susirašinėjo, tačiau iš esmės nepakeitė savo senųjų nuostatų prieš parlamentarizmą, nematė nieko blogo savo vadovavime Lietuvos valstybei ir tokios kritikos, priekaištų, skirtų jam nepriimdavo.

Povilas Žadeikis, Lietuvos pasiuntinys Vašingtone, uždavinėjo Smetonai daug kibių klausimų ir priekaištų, netgi pamokant kaip ir ką reikėjo daryti, Žadeikis nenorėjo, kad A. Smetona su šeima gyventų Vašingtone, pasiuntinybės erdviame pastate, kuriame vietos būtų užtekę ne vienai šeimai (autoriui dirbant ambasadoriumi JAV 1993–1997 m. su administracijos atašė Ramūnu Astrausku ir architektu, JAV lietuviu Arvydu Barzduku suskaičiavome, kad rūmai turi 96 didelius ir mažesnius langus, 93 laukujas ir vidines duris ir 31 kambarį – tad pastate lengvai galėjo gyventi ne tik A. Smetona ir žmona Sofija, bet ir Juliaus Smetonos ir Valušių šeimos.

Smetona atmetė Žadeikio priekaištus dėl 1940 m. tragedijos – nebuvo Ministrų tarybos pasiūlymo priešintis, jis negalėjęs primesti savo valios, nes juk reikia siūlymo: „Taigi ne toks jau autokratas, kaip Tamsta ir Tamstos bendraminčiai vaizduojasi, yra Resp[ublikos.] Prezidentas. Iš 7 ministrų, dalyvavusių posėdyje, tik du pasiūlė priešintis ginklu. Pirmininkas Merkys, paskum ir ketintasis [skirti] pirmininkas Raštikis pasisakė už nesipriešinimą.

Taip esant, Tamsta, ką būtum, daręs prezidento vietoje? Tur būt, būtum kvietęs naują ministrą pirmininką ir jam pavedęs sudaryti naują Ministrų tarybą? Bet labai abejoju ar per porą valandų būtum spėjęs tatai padaryti pakrikusių nervų atmosferoje /.../kai buvusis ir esamasis karo vadai pasakė nereikią priešintis /.../ Laikantis juridinių ir moralinių normų derėtų man Tamstos, o ne tamstai mano darbus kritingai vertinti. Aš savo parašu Tamstą skyriau įgaliotu ministru. Galėčiau paklausti, kokie per tamstos buvimą J.A.V. darbo rezultatai?“[3]

Jis tebemanė, kad nepaisant savo buvimo emigracijoje situacijos jis tebėra prezidentas, vadavimo akcijas manė reikalingas tik jam pradedant, Lietuvos valstybės atkūrimą matė tik jam vadovaujant, katalikus įtarinėdavo esant bolševikais, krikdemai jam nepatiko dėl to, kad „jų neapykanta man stipresnė už jų meilę Lietuvai.“[4]

Tačiau Lietuvos okupacijos nepripažinimo politika buvo nepaprastai naudinga lietuvių emigracijos organizacijoms ir jų politinėms akcijoms, nes jų pačių veikla tapo sudėtine nepripažinimo politikos dalimi. Jos dalelyte tapo ir Sme­tonos priėmimas 1941 m. kovo 10 d. Niujorke. Nepripažinimo politikos dvasia Smetona buvo priimtas ir kai kurių oficialių JAV atstovų. Balandžio 1 d. Vašingto­ne Smetoną priėmė valstybės sekretorių laikinai pava­duojantis S. Velis (Sumner Welles), o balandžio 18 d. jį privačiai priėmė JAV prezidentas F. D. Ruzveltas.

Smetonos sutikimo komitetas organizavo jo kelionę į Klivlendą, o 1941 m. gegužės 2 d. - į Čikagą. Čikagoje Smetona pasakė kalbą, kurią transliavo NBC (National Broadcasting Company) radijas. Jau šioje kalboje Smetona pabrė­žė būtinybę išlaikyti Lietuvos vyriausybės tęstinumą užsie­nyje, pabrėžė, kad „pokarinė Lietuva tu­rėsianti būti atsteigta tik 1918 m. sukurtosios demokra­tinės Lietuvos pagrindais. Jos vadovybės klausimo spren­dimas priklausąs visai tautai[5].

Tiesa, nežinodami, kaip klostysis situacija Europoje ir visame pasaulyje, ir amerikiečiai Smetonos atžvilgiu buvo gana atsargūs. Gaudamas Berlyne įvažiavimo į JAV vizą, Smetona turėjo priimti tam tikras buvimo JAV sąlygas ir buvo pasižadėjęs nelaikyti savęs jokios vyriau­sybės nariu.

A. Smetonos žūtis. Politinei veiklai sąlygos pablogėjo, kai į karą prieš Vokietiją įstojo ir JAV – tuo būdu SSRS ir JAV tapo sąjungininkėmis, tad dabar sovietų diplomatai galėjo priekaištauti JAV dėl bet kokio A. Smetonos straipsnio ar pasisakymo, beje, netrūko skundikų ir iš vietinių amerikiečių tarpo. Baltijos valstybių statusas ne kartą tapo ir sąjungininkų vadovų pokalbių tema, kartais net nuomonių susikirtimo prie­žastimi. Sovietai žūtbūtinai stengėsi išgauti Baltijos valstybių aneksijos pripažinimą iš JAV ir Didžiosios Britanijos vyriausybių.

Įsitraukęs į intensyvią korespondenciją su Lietuvos diplomatais, Smetona pastebėjo, kad namo, kuriame gyvena, šildymo sistema dirba blogai ir darosi pavojinga. 1943 m. spalio 28 d. A. Smetona rašė P. Žadeikiui: „Užvakar anglių garai buvo naktį apsvaiginę. Tad negalėjau blaiviai mąstyti. Dabar jau visai atsigodęs.“ [6] Taigi namo šildymo sistema 1943 m. rudenį pasiuntė žinią, kad su ja ne viskas tvarkoje. Ar kas nors buvo pagerinta? Žinių apie tai neturime. [L1]

O čia dar užpuolė gripas. Paskutiniame jo laiške 1944 m. sausio 6 d. P. Žadeikiui yra viena svarbi asmeniška pastaba: „Per [kalėdines] šventes buvau sunegalavęs gripu. Dabar vaikščioju po kambarį, bet dar neišeinu oran. Toji liga sugaišino man laiką.“ [7] Pabrėšime – tai rašoma likus trims dienoms iki tragedijos. Jis po ligos sveiksta, tačiau į lauką eiti vengia. Tai paaiškina jo žingsnį pasiimti kailinius gaisro metu. Smetona nenorėjo be šiltesnių rūbų išeiti į šaltą orą, kad neatkristų.

Žinių apie tai, kas dėjosi name gaisro metu, pateikia populiariausias Klyvlendo laikraštis „Cleveland Plain Dealer“. 1944 m. sausio 10 d. numeryje dideliame straipsnyje laikraštis pranešė, jog kilus gaisrui trims šeimoms priklausiusiame name Ablewhite Avenue N.E. žuvo Lietuvos prezidentas tremtyje Antanas Smetona. Prezidentas tragiškai žuvo, bandydamas prasiveržti pro dūmus ir ugnį iš palėpės. Šioje palėpėje jis kartu su žmona gyveno dvejus pastaruosius metus. Ponia Smetonienė, dusdama nuo dūmų ir liepsnų, jėga buvo išvesta iš antrojo aukšto – nusileidusi į antrą aukštą ji sustojo supratusi, kad vyro nėra šalia. Antrame aukšte kartu su žmona Birute Nasvytyte (30 m.), vaikais Antanu (4 m.) ir Juozuku (3 m.) gyvenusiam Smetonos sūnui Juliui pavyko saugiai išeiti iš degančio namo.

Pirmajame aukšte gyveno ponas Albert Lindquist su ponia. Jiems bei pas juos viešėjusiam broliui Harry Engstrom taip pat pavyko išsigelbėti.

Sudegęs namas statytas kaip 2 aukštų pastatas. Butas kuriame gyveno prezidentas ir jo žmona buvo rekonstruotoje palėpėje.

Prieš 10 dienų Smetona susirgo gripu ir šeštadienis buvo pirmoji diena, kai jis jau galėjo išeiti į lauką.

Ponia Rose Steg, nuomojusi butą šalia sudegusio namo, apie 9 val. ryto atkreipė dėmesį į krentančių nuo stogo atbrailų varveklių garsą. Pažiūrėjusi pro langą ji pamatė dūmus, besiveržiančius iš Juliaus Smetonos kambario. Pažvelgusi žemyn ji pamatė nuo rūsio ir pirmojo aukšto kylančias liepsnas ir nedelsdama nubėgo pas savo sūnų, gyvenusį su žmona Liselote antrajame jos nuomojamo namo aukšte ir pranešė, kas vyksta. Liselotte Steg kartu su vyru išskubėjo į šoninį degančio namo įėjimą, norėdami išgelbėti Smetonų vaikus. Atidarius duris, ją nubloškė ugnies liepsna. Ponia Steg rado S. Smetonienę, atsirėmusią į sieną. Prezidento žmona buvo šoko būklėje ir pasakė niekur neisianti.

S. Smetonienė pasakė, kad ji su prezidentu savo kambaryje šnekučiavosi ir staiga užuodė dūmus. Abu suskubo žemyn, Smetonienė liepė vyrui sekti paskui ją. Nusileidusi iki svetainės sūnaus bute atsigręžė ir pamatė, kad prezidento nėra. Steg skubino greičiau išeiti iš degančio namo, bet Smetonienė pasakė, kad ji be vyro niekur neis. Liepsnoms pliūptelėjus Steg stipriai apkabino Smetonienę ir jėga nuvedė ją žemyn į pagrindinę laiptų aikštelę.

Steg dar pabandė grįžti, tačiau dūmų buvo tiek, kad ji nebegalėjo patekti į viršutinius aukštus. Tuomet ji grįžo laukan įsitikinti, ar išbėgo Juliaus Smetonos šeima.

Ponia Lindquist, gyvenanti namo pirmame aukšte rengėsi vonioje, kai staiga užuodė dūmus. Pažadinusi savo vyrą pamatė, kad liepsnos veržiasi pro grindis. Ponas Lindquist liepė žmonai ir jos broliui kuo greičiau bėgti lauk, o pats nubėgo prie telefono ir pranešė operatorei, kad namuose gaisras. Dūmai dusino, jis vos iššliaužė prie išėjimo.

Gaisrininkų brigados šefas Thomas O'Brien ir leitenantas James Mickousky aptiko Lietuvos prezidento tremtyje kūną, gulintį ant grindų Juliaus Smetonos buto virtuvėje. Aišku, kad Smetona nutarė grįžti į trečią aukštą ir pasiimti savo kailinius. Kai gaisrininkai aptiko Smetonos kūną, sunkūs kailiniai gulėjo jam ant galvos. Tik noru pasiimti šiltesnį rūbą galima paaiškinti, kodėl Smetona atsiskyrė nuo žmonos.

„Mes iškvietėme greitosios pagalbos tarnybą, bet jau buvo per vėlu. Jis jau buvo miręs“[8], – sakė O'Brien. Liepsnos pirmiausiai apėmė rūsio lubas, o tuomet pasiekė pirmojo aukšto svetainę,[9]– rašė laikraštis.

A. Smetonos biografas Aleksandras Merkelis rašo, kad tautinės srovės organizacijų lyderiai, „Dirvos“ redaktoriaus K. Karpiaus bute sausio 9 d. ryte aptarinėjo būsimo Amerikos lietuvių seimo klausimus, kai staiga K. Karpiui kažkas pranešė telefonu, jog Ivinskų name, kuriame gyveno Smetona, kilo gaisras ir galimas daiktas, kad prezidentas žuvo. Visi išskubėjo į įvykio vietą, pakeliui sutikdami greitąją pagalbą, kuri, kaip paaiškės, jau gabeno A. Smetonos kūną į ligoninę.

Grupėje buvęs rašytojas Juozas Tysliava rašė, kad įsukus į Ablewhite gatvę „staiga pamatom juodų, kaip derva, dūmų kamuolius, besiverčiančius pro keturkampes skyles, kurias prieš kelioliką minučių buvo galima vadinti langais.“ Gaisrininkų viršininkas Thomas O,Brien teigė, jog gaisro priežastis buvo perkaitusi krosnis „overheated furnace“.[10]

Išeitų, kad A. Smetona žuvo atsitiktinai. Tačiau kartas nuo karto išsakomos ir prieštaringos nuomonės dėl Prezidento Antano Smetonos žūties Clevelande aplinkybių. Abejojantys laiko gaisrą „paslaptingu“, „keistu“ (nes žuvo tik A. Smetona), mano, kad gaisrą galėjo sukelti NKVD, be to 1942–1944 m. SSRS konsulate Niujorke dirbęs Povilas Rotomskis privačiuose pokalbiuose nevengdavęs pasigirti, jog tai jis pašalino Lietuvos prezidentą. Vieną įdomų faktą, išjudindamas A. Smetonos žūties klausimą, paskelbė prof. Vytautas Landsbergis. 1994 m. rugpjūčio 23 d. jis gavo didelės svarbos laišką – mokytojo pensininko paliudijimą:

„Karui pasibaigus, daug metų mano sesers vyras Jonas Jakubauskas dirbo Rašytojų sąjungoje vairuotoju.

Kartą, veždamas į susitikimą Šimkų su Rotomskiu, nugirdo tokį pokalbį. Rotomskis kalbėjo, kad jis buvo komandiruotas į JAV organizuoti Lietuvos prezidento likvidavimą. Su pasididžiavimu aiškino, kad užduotį įvykdė labai sėkmingai, taip, kad net šuo nesulojęs, o svarbiausia, neliko jokių pėdsakų.

Apie šį Rotomskio pasakojimą svainis prašė niekam nepasakoti. Manau, kad tai bent kiek padės išaiškinti aplinkybes apie prezidento mirtį.“[11]

Prof. V. Landsbergis atkreipė dėmesį, jog tuometinė JAV valdžia palaikė net nuolaidžiavimo santykius su totalitarine sąjungininke SSRS ir išsamiai to įvykio netyrinėjo. Žuvus JAV prezidentui, būtų buvę visai kitaip, – rašė V. Landsbergis.

Žinoma, tai galėjo būti ir paprasčiausias Rotomskio pasigyrimas LKP CK nariui, literatui Jonui Šimkui „žygdarbiu“, kurio nepatikrinsi, jei jau pėdsakų neliko, o gal tai tik partinio veikėjo susireikšminimas?

Istorikas dr. Algimantas Kasparavičius spaudai yra sakęs, kad einant į pabaigą Antrąjam pasauliniam karui JAV emigracijoje gyvenęs Lietuvos prezidentas buvo labai nepatogi, nes juridiškai dar ir politinė figūra besirengiant tai antrai sovietų invazijai. Tad prezidento nužudymą galėjo įvykdyti sovietų specialiosios, slaptosios tarnybos.

Susidarius palankioms aplinkybėms A. Smetona formaliai galėjo atnaujinti savo politinę veiklą. [,,,] man atrodo, nėra Lietuvos istorikų ar apskritai istorikų, kurie būtų bandę žiūrėti to meto JAV specialiųjų tarnybų ar gaisrinės tarnybos dokumentus. Buvo tiesiog atliktas formalus gaisro tyrimas ir konstatuota mirtis“. Ne tik jam yra keista dar ir tai, kad iš visų tame name gyvenusių asmenų užduso vienas prezidentas A. Smetona. Jo mirtis „buvo labai naudinga šiuo atveju artėjančiai sovietinei reokupacijai, nes formaliai žuvo paskutinis juridinis tarpukario Lietuvos arba pirmosios respublikos suvereniteto nešėjas ir laikytojas.“[12]

Dirbdamas Lietuvos ambasadoriumi JAV, ieškodamas medžiagos užklausiau JAV Valstybės departamento pareigūną Andrew Silski, prašydamas pasidomėti, gal amerikiečių tarnybos turi kokių nors papildomų duomenų apie tą lemtingąjį gaisrą Klyvlande. Atsakymas iš Klyvlando miesto policijos 1994 m. rugsėjo 22 d.

Silskiui atėjo itin lakoniškas: „Be advised that we were unable to locate any reports concerning the death of Antanas Smetona (1-9-44). We were able to determine the address of the inicident; 11596 Ablewhite Ave [...][13] (Informuojame, kad neradome jokių pranešių apie Antano Smetonos mirtį. Mes nustatėme inicidento adresą...). Na, namo adresą ir mes žinojome. Taigi, policija neturinti nieko, o gaisrininkai gaisro priežastį nustatė.

Prezidento žmona Sofija Smetonienė laiške buvusiam prezidento šeimos apsaugos karininkui Pranui Skardžiui 1946 m. sausio 26 d. rašė: „Antrus metus begyvenant Clevelande ištiko mus gaisras. Mes su a.a. vyru gyvenome trečiame aukšte, Julius su šeima antrame, o apačioje gyveno simpatinga švedų šeimyna. Gaisras prasidėjo rūsyje. Nežinodami Amerikos statybos (ypatumų) nesupratome, kad čia, gaisrui ištikus, ne ugnies, bet dūmų ir dujų reikia bijotis. Aš vos-ne-vos išėjau gyva, galima sakyti, kad tai buvo stebuklas, o mano vyras nespėjo išeit ir užtroško. Tai buvo baisus mums smūgis.“[14]

Lietuvos ambasados Vašingtone patarėjas Stasys Sakalauskas mano paprašytas paskambino A. Smetonos giminėms. Cituoju patarėjo S. Sakalausko 1994 m. rugsėjo 15 d. telefoninio pokalbio su prezidento A. Smetonos anūku Antanu Smetona, gyvenusio Klyvlande, užrašytą atmintinę:

„P[onas] A. Smetona sake, kad gaisrą gerai prisimena, kadangi jo šeima gyveno 2-me minimo namo aukšte, o Prezidentas – 3-iame. Buvusi labai šalta žiema ir tą naktį oro temperatūra buvo apie -20 C. Namas buvo apšildomas sena krosnimi. Dėl šalto oro krosnis buvo labai kraštai pakūrenta, kaip buvo pasakyta „iki raudonumo“. Aplink krosnį buvo prikrauta laikraščių, kitų sausų daiktų.

P. A. Smetona mano, kad gaisras tikrai galėjo kilti dėl to, kad užsidegė prie krosnies buvę daiktai. Jis sake, kad gaisrui kilus, Prezidentas rengėsi iš lėto, tvarkingai, nes nenorėjo su chalatu išeiti į gatvę. Tuo metu pradėję kilti juodi dūmai. Kai Prezidentas vėliau nusileidęs iki 2-ojo aukšto, matomai, per dūmus jau nebegalėjo matyti išėjimo. Todėl vieto laiptų pasukęs į valgomąjį kambarį, kur jį vėliau gaisrininkai ir suradę. Nors gaisrininkai atvažiavę greitai, po kokių 3-jų minučių, tačiau nebuvo pasiėmę dujokaukių, todėl ilgiau trukę, kol galėjo įeiti į namą.

Jis žinąs, kad dabar Lietuvoje yra tokių nuomonių, kad gaisras galėjęs būti dirbtinai sukeltas, ir jam kartais kylančios įvairios mintys. Tačiau p. A. Smetona sake, kad jam niekada nėra anksčiau kilusi mintis, ir per 50 metų to niekas nėra skelbęs, kad tai galėjęs būti specialiai sukeltas gaisras.Jo žiniomis, policija tyrimo neatliko, kadangi gaisro priežastis tyre gaisrininkai, matomai, nustatę, kad tai savaime kilęs gaisras. Tokiu atveju policija nebuvo kviečiama“, – rašoma S. Sakalausko atmintinėje.[15]

Iš šio pokalbio aišku, kodėl policija nedarė tyrimo dėl prezidento A. Smetonos žūties.

Visą šią informaciją paskelbiau straipsnį „Lietuvos Aido“ 1994 m. spalio 1 d. numeryje.[16]

Nuo ko žuvo prezidentas, jo mirties priežastį žinome – užtroško dūmuose gaisro metu. Žinoma, apmaudu, kad gaisrininkai atvyko be dujokaukių ir negalėjo įeiti tuoj pat į dūmų pripildytą namą. Kodėl žuvo tik prezidentas A. Smetona, o kiti namo gyventojai liko gyvi, tame tarpe ir A. Smetonienė, atsakymas aiškus – prezidentas arba leidosi lėtai, arba sugrįžo į savo atiką/palėpę pasiimti šiltesnių rūbų, nes prieš tai buvo persirgęs gripu.

Svarbiausias klausimas – kas sukėlė gaisrą? Tikriausiai, kad jis kilo dėl nesutvarkytos šildymo sistemos. Visos kitos gaisro sukėlimo versijos paremtos tik prielaidomis (įskaitant ir galimybę panaudoti A. Smetoną didžiojoje antisovietinėje politikoje), nepatvirtintos naujais svariais faktais, tačiau lieka tikėtis, kad jie atsiras.

---

[1] Šimutis Leonardas. Amerikos lietuvių taryba. 30 metų Lietuvos laisvės kovoje, 1940-1970. – Chicago, 1971, p. 16-17.

[2] Jonušauskas Laurynas. Likimo vedami. Lietuvos diplomatinės tarnybos egzilyje veikla 1940-1991. – Vilnius, 2003, p. 256-257.

[3] A. Smetonos 1941 10 27 d. laiškas P. Žadeikiui. Kn.: .Antano Smetonos korespondencija, p. 441-443.

[4] Truska L. Paskutinieji Antano Smetonos gyvenimo metai, Kn.: Antano Smetonos korespondencija, p. 13.

[5] Merkelis Aleksandras. Antanas Smetona. Jo visuomeninė, kultūrinė ir politinė veikla. New York, 1964, p. 655.

[6] Antano Smetonos korespondencija, p. 642.

[7] Antano Smetonos korespondencija, p. 656.

[8] Lithuanian President Dies in Fire // Cleveland Plain Dealer, January 10, 1944.

[9] Ten pat.

[10] Merkelis Aleksandras. Antanas Smetona. Jo visuomeninė, kultūrinė ir politinė veikla. New York, 1964, p. 668-669.

[11] Vytautas Landsbergis. Prezidento mirtis//Respublika, 1994 09 02 d.

[12] Dėl prezidento A. Smetonos mirties priežasties vis dar diskutuojama//Bernardinai, 2019 01 23 (skaityta 2019 11 25).

[13] 1994 m. rugsėjo 22 d. faksograma, pasirašyta Viešojo saugumo departamento policijos diviziono pareigūnės seržantės Mary J. Wise Valstybės departamento pareigūnui A. Silski . Kopija, pasirašytas, A. Eidinto asmeninis archyvas.

[14] Cituojama pagal: Alfonsas Eidintas. Antanas Smetona ir jo aplinka. Antras leidimas, Vilnius, 2012, p. 468-469.

[15] S. Sakalausko 1994 09 15 d. pokalbio su A. Smetona atmintinė, S. Sakalausko pasirašyta,kopija. A. Eidinto asmeninis archyvas.

[16] Alfonsas Eidintas. Antanas Smetona žuvo pasiklydęs dūmuose//Lietuvos aidas, 1994 10 01.

---

[L1] O sistema 1943 m. rudenį