– Sausio 9 d. sukanka 75 metai nuo Antano Smetonos žūties. Mėgstama sakyti, kad jis žuvo mįslingomis aplinkybėmis. Kiek tos aplinkybės iš tikrųjų mįslingos, kiek čia veikė Sovietų Sąjungos propaganda? Apskritai, ar kada nors pavyks iki galo išsiaiškinti, kaip ten buvo iš tikrųjų?
– Žiūrėti į tai, kas pavyks ir kas nepavyks, yra labai sudėtinga. Bet kuriuo atveju yra akivaizdu, kad A. Smetonos, pirmojo prezidento, mirtis JAV nebuvo natūrali. Tai vienas dalykas. Aplinkybės (tokios platesnės ar siauresnės) buvo labai keistos.
Viena vertus, į pabaigą ėjo Antrasis pasaulinis karas, artėjo Lietuvos reokupacija ir, tiesą sakant, JAV politinėje emigracijoje gyvenęs pirmasis Lietuvos prezidentas buvo labai nepatogi dar formaliai, juridiškai politinė figūra besirengiant tai antrai sovietų invazijai. Kas dabar galėtų paneigti tokią tikimybę, kad sovietų specialiosios, slaptosios tarnybos [to nesuplanavo], kad išvengtų išties nemalonios situacijos? A. Smetona buvo vienintelis tuo metu dar gyvas prezidentas iš visų trijų Baltijos valstybių prezidentų. Formaliai jis galėjo atnaujinti savo politinę veiklą, baigiantis ar pasibaigus Antrajam pasauliniam karui.
Sausio 9 d., naktį iš 8 d. į 9 d, Klivlende kilo visiems gerai žinomas keistas gaisras. JAV administracija, gaisrinės tarnybos į tai pažiūrėjo kaip į buitinį formalų dalyką. Bet, tiesą sakant, bent jau aš nežinau ir, man atrodo, nėra Lietuvos istorikų ar apskritai istorikų, kurie būtų bandę žiūrėti to meto JAV specialiųjų tarnybų ar gaisrinės tarnybos dokumentus. Buvo tiesiog atliktas formalus gaisro tyrimas ir konstatuota mirtis.
Keista dar yra ir tai, kad iš visų tame name gyvenusių kelių šeimų ir gyvenusių keliolikos asmenų gaisro metu užduso formaliai žiūrint, vienas 70-metis žmogus – prezidentas A. Smetona. Keistenybių išties yra, bet, kita vertus, akivaizdu, kad A. Smetonos mirtis buvo labai naudinga šiuo atveju artėjančiai sovietinei reokupacijai, nes formaliai žuvo paskutinis juridinis tarpukario Lietuvos arba pirmosios respublikos suvereniteto nešėjas ir laikytojas.
– Apskritai kalbant apie tai, kaip A. Smetona atsidūrė Vakaruose, šiandien vis dar galime girdėti, kad prezidentas pabėgo. Ar galima sakyti, kad ši versija buvo sukurta dar Lietuvoje, o po to Sovietų Sąjungos propagandos mašina ją labai sau palankiai išplėtojo?
– Turbūt reikia sakyti, kad čia yra du momentai. Vienas momentas yra labai akivaizdus, politinis, susijęs su politinių partijų vidaus kova. A. Smetona, šalies prezidentas, pabėgimu iš Lietuvos, pirmą kartą buvo apkaltintas savo politinių oponentų praktiškai artėjant Steigiamojo Seimo rinkimams, kai kairiosios politinės jėgos [...] A. Smetoną apkaltino, kad jis neva išvyko iš sostinės ir pabėgo į Vakarus, slėpdamasis nuo raudonosios armijos.
Kaip rodo daugybė dokumentų, 1918 m. pabaigoje–1919 m. pradžioje [...], A. Smetona buvo išsiųstas pasirašyti ekonominės, finansinės sutarties su Vokietija, nes vokiečiai suteikti finansinę pagalbą tuometinei Lietuvos vyriausybei sutiko tik su A. Smetonos parašu, nes tik juo pasitikėjo. Nei Augustinu Voldemaru nepasitikėjo, nei juo labiau kairiąja opozicija. Todėl tas išvykimas buvo labai natūralus, bet tai vėliau atsiliepė praktiškai visai A. Smetonos vėlesnei politinei karjerai.
Antrą tokį kvėpavimą ši versija įgijo 1940 m. birželį, kai A. Smetona, nesutikdamas su daugumos vyriausybės sprendimu priimti ultimatumą ir reikalaudamas, kad ultimatumas arba būtų visai atmestas, arba atmestas ir dar būtų pasipriešinta karine jėga, protestuodamas pareiškė, kad jis su tuo nesutinka ir pasitraukė į politinę emigraciją.
Tiesą sakant, šiuo atveju A. Smetonos oponentai (oponentai iš dešinės, krikščionys demokratai, kurie visą laiką dėl valdžios varžėsi su tautininkais), krikščionių demokratų lyderis Kazimieras Bizauskas vienas pirmųjų (bent jau kiek leidžia spręsti tie dokumentai, kuriuos teko matyti) ėmė skelbti mintį, kad A. Smetona pabėgo ir Lietuva liko be valdžios.
Sovietų pasiuntinys Nikolajus Pozdniakovas Kaune tą versiją labai sėkmingai išplėtojo, tą pačią popietę perdavė Maskvai ir kitą rytą Maskvos „Pravda“ ir kiti laikraščiai išėjo su A. Smetonos pabėgimo versija. Vėliau ją pasigavo politiniai oponentai, o tai, kas dar nebuvo į lietuvių galvas įmušta, įmušė 50 metų sovietinės okupacijos per sovietinius vadovėlius, spaudą, sovietinę, komunistinę žiniasklaidą.
Tiesą sakant, tie 40–50 metų sovietinės okupacijos, kaip pasirodo, tai įmušė taip stipriai, kad ta versija dar ir dabar spekuliuojama, kalbama ir pan. Nors, kai A. Smetona 1940 m. birželį, reikšdamas politinį protestą, traukėsi iš Lietuvos, tai buvo iš tiesų prasminga ir niekas negalėjo pasakyti, kaip iš tiesų pasibaigs Antras pasalinis karas.
Jeigu mes traktuojame, kad 1940 m. A. Smetona pabėgo, tai kaip mes turėtume vertinti tuos politinius veikėjus, ypač kritikuojančius A. Smetonos žingsnį 1940 m. birželio 15 d., kurie iš Lietuvos jau tikrai pabėgo 1944 m. birželį, rugpjūtį, rugsėjį? Kurie aiškiai bėgo ir bėgo šimtais ir tūkstančiais?
Mes to neturėtume ignoruoti. Turėtume tuos istorinius faktus matyti bendrame kontekste ir suprasti, kad ir vienu, ir kitu atveju vyko politinis protestas. Protestas prieš okupaciją, protestas prieš neteisėtą valstybės aneksiją.
– Ką jau minėjau, šiemet kaip tik sukanka 100 metų prezidento institucijai, balandžio 4-ąją. Kaip apskritai A. Smetona tapo pirmuoju prezidentu? Kaip ta institucija kūrėsi?
– Galima pradėti nuo to, kad iš esmės A. Smetonos sukurtoje Lietuvoje mes tebegyvename ir šiandien. Tiek teritorine prasme, čia nesileidžiu į smulkmenas, tiek institucine prasme, nes iš esmės prezidento instituto atsiradimas ir sukūrimas buvo dešiniųjų Lietuvos politinių jėgų, šiuo atveju tuometinio dar dešiniojo liberalų, A. Smetonos iniciatyva.
Kad A. Smetona iš Lietuvos niekur nepabėgo, rodo to paties prezidento instituto atsiradimas Lietuvoje. Jeigu A. Smetona būtų 1918 m. pabėgęs, niekas politinio bėglio nebūtų pasiūlęs prezidentu. Būtent A. Smetonai esant užsienyje jis buvo vėl paprašytas grįžti į Lietuvą ir užimti valstybės pirmojo prezidento postą. Vadinasi, politinis pasitikėjimas tiek iš kairės, tiek iš dešinės, tiek iš centro A. Smetonos autoritetu buvo gana didelis.
Tiesą sakant, A. Smetonos išrinkimas 1919 m. balandžio 4 d. pirmuoju valstybės prezidentu, manau, pasiteisino. Valstybė buvo sustyguota. A. Smetona į savo rankas perėmė kariuomenę, iš dalies įstatymų leidybą, buvo reformuota Konstitucija. Manau, tai reikšmingai prisidėjo prie Lietuvos išlaisvinimo iš pirmosios bolševikinės okupacijos.
Galų gale, pirmuoju A. Smetonos valdymo periodu buvo pakloti politiniai pamatai išrinkti Steigiamąjį Seimą. Priimtas Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymas ir realizuoti patys Steigiamojo Seimo rinkimai.
– Bet jis ilgai tame poste neišbuvo. A. Smetona buvo visai palankiai vertinamas, bet tautininkai to palaikymo nesulaukė. Kodėl buvo toks atotrūkis tarp tautininkų ir A. Smetonos?
– Nesakyčiau, kad A. Smetona buvo populiarus, o tautininkai – nepopuliarūs. Deja, jeigu mes kalbame apie 1919–1920 m. situaciją, kai A. Smetona pirmą kartą buvo prezidentu, bijau, kad tiek A. Smetona, tiek šalia A. Smetonos stovėję tautininkai (nemažiau garsūs – tas pats daktaras Jonas Basanavičius, Augustinas Voldemaras ir daugybė kitų) nebuvo populiarūs dėl savo dešiniojo liberalizmo socialinės programos.
Prisiminkime, kad liberalizmas ir šiandien didelėje dalyje Lietuvos visuomenės labai atžagariai vertinamas, nors jis dar turi labai daug sveikų vietų. Tuometinėje karo nualintoje, skurdžioje Lietuvoje toks dešinysis liberalizmas (kuris pasisakė už stambų ūkį, už labai, sakyčiau, saikingas socialines reformas, labai nuoseklų valstybės vystymosi kelią, nerevoliucinį) nebuvo populiarus, nes skurdi visuomenė, karo nustekenta visuomenė, karo nualinta visuomenė siekė, sakyčiau, revoliucinių permainų, ypač kai tos permainos siūlėsi iš bolševikinės Rusijos, o 1919 m. jau ir iš Vokietijos, Vengrijos.
Aplink vyko tam tikras chaosas. Ta tokia konservatyvi dešiniojo liberalizmo politinė ideologija buvo nepriimtina visuomenei. Visuomenė, nepaisant to, kad iš tiesų A. Smetona [...] daug nusipelnė atkuriant valstybę, jau pirmuosius Steigiamojo Seimo rinkimuose praktiškai visuomenė nusisuko nuo šių politinių jėgų ir atsigręžė į tas politines jėgas, kurios žadėjo gana radikalias socialines reformas: žemės reformą, dvarų išparceliavimą ir pan.
– Kalbėjome apie pirmąjį A. Smetonos prezidentavimo laikotarpį. Antrasis gana smarkiai skyrėsi. Kodėl pasikeičia jo politika?
– Pasikeičia Lietuva, pasikeičia Europa. Galų gale ir tapsmo prezidentu mechanizmas yra visiškai kitas. Antrą kartą A. Smetona išrenkamas prezidentų 1926 m. gruodžio 19 d. tokiomis labai kontroversiškomis aplinkybėmis – po karinio politinio perversmo valstybės viduje, kai sukilę karininkai iš esmės išvaiko parlamentą, Seimą, ir atsigręžia, kaip jie sako, į pirmąjį valstybės prezidentą.
Tarpukario Lietuvoje labai stiprus pirmojo prezidento mitas. Jis turi tam tikrą realų pagrindą. Kita vertus, kaip ir visi mitai, jis turi ir šiek tiek tokių prikurtų fantastinių dalykų. Sakyčiau, tas karininkų sukilimas... sukilimu jį sunkiai galima pavadinti, greičiau turbūt reikėtų vadinti puču, nes jokių realių kovos veiksmų nevyko, bet šiaip ar taip faktas lieka vienas – parlamentinės demokratijos sistema buvo priversta trauktis, nusileidžiant karininkų valiai, ir A. Smetona lyg ir kažkokia tarpinė centrinė figūra tarp kairiųjų ir dešiniųjų karininkų yra pasirenkamas, kaip jie sako, valdyti Lietuvą.
Kita vertus, tas antrasis A. Smetonos valdymas 1926–1940 m. kelia daugiau kontroversijų. Jeigu, sakykime, 1919–1920 m. A. Smetona yra ir demokratas, ir liberalas (taip apibendrintai kalbu), tai 1926–1940 m. A. Smetona jau sunkiai gali būti pavadintas liberalu ir dar sunkiau – demokratu.
Dalykas turbūt yra tas, kad A. Smetona šiuo atveju, sakyčiau, turėjo labai gerą politinę uoslę. Jis labai puikiai jautė, iš kur pučia vėjas. 1926 m. gegužę įvyko perversmas Lenkijoje ir Lenkija pasuko į autoritarinį režimą. Tai mūsų ilgametė, šimtametė politinė pakeleivė, kaimynė, labai artima kultūriškai ir politiškai. Jos posūkis į autoritarinį režimą, Juzefo Pilsudskio režimą, sakyčiau, įkvėpė A. Smetoną, nors jis pats to niekada nepripažino.
Iš esmės jis daug kur kopijavo J. Pilsudskio elgesį vidaus politikoje. Ką J. Pilsudskis darė Lenkijoje, A. Smetona bandė realizuoti Lietuvoje. Kitas dalykas, A. Smetona kai kuriais atvejais netgi tapo radikalesniu už J. Pilsudskį. Jeigu J. Pilsudskis rasdavo instrumentų prievarta formaliai suvaldyti parlamentinę sistemą, tai A. Smetona tų įrankių nerasdamas visai paleido Seimą ir iš esmės nuo 1927 m. pavasario iki 1940 m. Lietuvą valdė, kaip jis sako, savo autoritetu arba valdžios autoritetu.
Tai iš esmės vyko autoritarinėmis režimo sąlygomis. Tas režimas nėra klasikinis. Jis su tam tikromis labai ryškiai matomomis liberaliomis sruogomis, nes spauda veikė, cenzūra irgi veikė, bet nežiūrint to, kad cenzūra veikė, smetoninės Lietuvos spaudoje galima rasti labai daug kritiškų pastabų, ypač idėjine prasme kritiškų pastabų, tiek A. Smetonos režimo atžvilgiu, tiek A. Smetonos vykdomų tam tikrų reformų atžvilgiu.
Turbūt esminis momentas yra tas, kad A. Smetona organizuodamas, formuodamas tokį autoritarinį režimą Lietuvoje, nesistengė persistengti, kad tas režimas iš tiesų įgytų aiškių autoritarizmo bruožų. Jis bandė laviruoti tarp demokratijos ir autoritarizmo.
Turbūt geriausias to įrodymas – 1936 m., praslinkus praktiškai dešimčiai metų po seiminės sistemos sunaikinimo, A. Smetona vėl bando reanimuoti parlamentinę demokratiją Lietuvoje. Tik tai buvo tiesiog toks labai susiaurintas, apibrėžtas variantas su labai išreikšta prezidentine valdžia, bet vis dėlto tai yra tam tikras formalus, juridinis, nominalus žingsnis parlamentinės sistemos sugrąžinimo link.
Prezidento institucijos įsteigimo Lietuvoje šimtmečio proga LRT RADIJO laidoje „60 minučių“ skambės istorinių pokalbių ciklas.