Vienintelis gyvas likęs žydas po IX forte surengtų žudynių: baltaraiščiai mane palaikė šmėkla

89 metų sulaukęs Judelis Beilesas – išskirtinio likimo žmogus. Po IX forte surengtų žudynių vienintelis likęs gyvas, vėliau jis iš Kauno geto išgelbėjo mirčiai pasmerktus 22 kūdikius. J. Beilesas nuolat lankosi Lietuvoje, bando rasti atsakymą į klausimą, kodėl kai kurie lietuviai taip žiauriai žudė savo kaimynus žydus.

„Man Dievas iki šiol dėkingas už tai, ką padariau karo metais – išgelbėjau 22 vaikus“, – sako garbaus amžiaus sulaukęs, su savotiška ironija į gyvenimą žvelgiantis 89 metų J. Beilesas.

Izraelyje, Haifos mieste gyvenančio J. Beilio istorija – išties išskirtinė. Jis vienintelis likęs gyvas po nacių ir jiems talkinusių kolaborantų surengtų šaudynių IX forte.

Tada vos 14 metų sulaukęs Judelis nebuvo sužeistas, jis sugebėjo išlipti iš duobės, nusigauti iki atokios sodybos, kur jam pagalbos ranką ištiesė nepažįstami lietuviai. J. Beilesas iki šiol stebisi šių žmonių gerumu: skurdžiai gyvenusi pora vienmarškinį, basą ir kruviną žydų berniuką nuprausė, aprengė, atidavė klumpes.

Tai, kaip J. Beileso gyvenimas klostėsi po stebuklingai išgyventų žudynių, prilygsta aštraus siužeto filmui. Įsitraukęs į žydų pogrindžio judėjimą jis iš Kaune veikusio geto slapta išnešė bei išgelbėjo 22 kūdikius, pats pasakoja, kad net 42 kartus rizikavo savo gyvybe.

J. Beilesas sugebėjo išgyventi net patekęs į Dachau koncentracijos stovyklą. Neįtikėtino likimo žmogus vėliau emigravo į Palestiną, dalyvavo kovose už besikuriančią Izraelio valstybę.

J. Beilesas save vadina lietuviu, tikru Lietuvos patriotu. Į gimtąjį Kauną su savo anūku atvykstantis senolis vis dar bando rasti atsakymą į klausimą, kodėl kai kurie lietuviai tapo nuožmiais žmogžudžiais, šaudė savo kaimynus: vyrus, moteris, senelius ir vaikus.

„Man širdis krauju apsipila keliaujant per Lietuvą. Visi miesteliai mena siaubingą tragediją, kai lietuviai taip žiauriai susidorojo su savo kaimynais ir draugais. Iki šiol negaliu suvokti, kas jiems nutiko, kodėl žmonės taip elgėsi“, – leidiniui „Savaitraštis Kaunui“ sakė J.Beilesas.

Atleido budelio anūkui

Gimtasis Kaunas, kuriame gimė bei augo šis neeilinio likimo žmogus ir visa Lietuva senoliui kelia ne tik sentimentus, bet ir atgaivina pačius žiauriausius prisiminimus. J. Beilesas pripažįsta, kad kaskart į šią šalį grįžta, nes tai – jo gimtinė.

„Nepaisant to, ką lietuviai karo metais padarė žydams, negaliu smerkti visos tautos. Juk buvo daugybė žmonių, kurie rizikuodami savo gyvybėmis gelbėjo žydus, slapstė juos nuo vokiečių ir jiems talkinusių savo tautiečių – lietuvių“, – sako J. Beilesas.

Holokaustą stebuklingai išgyvenęs buvęs kaunietis prisimena jį sukrėtusį nutikimą. Lankydamasis viename šalies miestelių, jis vietos gyventojams pasakojo apie patirtus žiaurumus ir stebuklingą išsigelbėjimą iš kapo duobės IX forte.

Netikėtai prie J. Beileso priėjo žmogus, paprašė pakalbėti akis į akį. „Jis man pasakė, kad jo senelis buvo žydšaudys, žudė žmones. Tas žmogus sakė iki šiol negalintis ramiai gyventi, prašė mano atleidimo ir apsiverkė. Jį apkabinau, pasakiau, kad atleidžiu ir pats apsiverkiau. Sakiau, kad anūkų neturi slėgti senelių nuodėmės“, – prisiminė J. Beilesas.

Tėvai – Lietuvos savanoriai

Lietuvos patriotu save vadinantis dramatiško likimo J. Beilesas akcentuoja – abu jo tėvai buvo už mūsų šalies nepriklausomybę kovoję savanoriai. Tėvui Eliazeriui Beilesui įteiktą medalį jis išsaugojo per visus Holokausto baisumus, šis apdovanojimas – itin brangi šeimos relikvija.

„Mano tėvelis mokėsi gydytoju, bet nespėjo baigti mokslų. Tapęs savanoriu kariuomenėje dirbo sanitaru. Mama, kuri buvo baigusi dantų gydytojos mokslus, irgi buvo savanorė. Jie susipažino dramatiškomis aplinkybėmis. Prasidėjus mūšiui tėvelis savo kūnu uždengė Lietuvos karininką ir buvo sužeistas. Tas vadas mano mamai įsakė jį slaugyti, sakė: „Žiūrėk, kad jis liktų gyvas“. Taip jie vienas kitą įsimylėjo“, – sakė J.Beilesas.

Senolis su siaubu prisimena lemtingą dieną, kai jis neteko brangiausių žmonių – savo tėvų. Kartu su kitais Kauno žydais jie buvo nužudyti IX forte.

Iš Vilijampolėje veikusio geto į mirties stovyklą pasmerktieji buvo vedami išrikiavus į koloną. Pro spygliuotos vielos tvorą J. Beileso mama pamatė 2 savo vaikus – Josifą ir Chaimą – bei savo mamą.

„Iki šiol pamenu, kaip ji šoko iš tos eilės ir pasikabinusi ant tvoros ėmė šaukti brolius: „Chaim, Chaim, Josif, Josif!“ Baltaraiščiai mamą ėmė daužyti šautuvų buožėmis per galvą, smogė durtuvu. Ji kruvina buvo grąžinta atgal į koloną“, – prisiminė J. Beilesas.

Mirti pasmerktų žydų koloną atvedus į IX fortą, kur buvo iškasta milžiniška duobė ir laukė išsirikiavę naciai, J. Beileso tėvas bandė apeliuoti į juos saugojusio lietuvio baltaraiščio sąžinę. Pareiškęs, kad jo kaip Lietuvos savanorio karinis laipsnis aukštesnis, prašė išgelbėti artimuosius. Pasak J. Beileso, lietuvis karininkas jo akivaizdoje nušovė tėvą.

Žydus atvedus prie duobės J. Beilesas stovėjo pirmose eilėse. Ši aplinkybė vėliau jam išgelbėjo gyvybę.

„Mačiau, kaip vienas vokietis pakėlė kepurę ir pradėjo į mus šaudyti. Kulkos į mane nepataikė, kritau į duobę, ant manęs pradėjo kristi lavonai. Dar girdėjau, kaip sužeista motina klausė: „Judke, ar tu nesužeistas?“ Ką jai galėjau atsakyti? Praradau sąmonę, o kai atsipeikėjau, burnoje buvo plaukų. Tai buvo ant manęs užkritusios 3 metukų negyvos mergaitės kasa“, – sakė J. Beilesas.

Senolis prisiminė – ant lavonų krūvos ėmė pilti kalkes, jos taip stipriai nudegino kūną, kad žymės liko iki šiol. Kruvinas, vienmarškinis ir basas 14 metų berniukas išsikapanojo iš duobės. Tamsoje išvydę kraupų vaizdą, prie laužo šildęsi girti ginkluoti vyrai išsilakstė. J. Beilesas įsitikinęs – baltaraiščiai jį palaikė šmėkla.

Kūdikius nešė maišuose

Lietuvių priglaustas paauglys sugebėjo ne tik išgyventi nacių okupaciją, bet ir įvykdė itin rizikingus žygdarbius. Įsitraukus į žydų pogrindžio judėjimą J. Beilesui buvo patikėta itin svarbi misija – iš Vilijampolėje veikusio geto slapta išnešti ir taip nuo mirties išsaugoti ten gimusius kūdikius.

Paauglys juos slapta nešė specialiai pasiūtame maiše, prikimštame vatos. J. Beilesas prisimena, kad geto sargybinius papirkdavo pogrindininkų parūpintais papirosais ir pinigais. Jie manė, kad paauglys slapčia gabena mėsą. Kad kūdikiai neverktų, prieš juos išgabenant iš geto būdavo duodama migdomųjų. Kaune, sutartoje vietoje, J.Beileso laukdavo vienuolės: mirti pasmerktų žydų vaikų gelbėjimo akciją už geto ribų koordinavo prelatas Stanislovas Jakubauskis.

„42 kartus rizikavau savo gyvybe. Jeigu vokiečiai būtų pastebėję, ką nešu maišuose, būčiau miręs. Mano dėdė, kuris taip pat buvo gete, man sakė: „Gyvas nepasiduok, nes tavęs lauks baisūs kankinimai.“ Iškilus pavojui turėjau šokti kartu su nešamu vaiku į upę“, – sakė J. Beilesas.