Mirtis – tik kelio pradžia
Jo tėvas Georgijus Dekanidzė gaują Vilniuje subūrė dar sovietų laikais. Vėliau iš jos atsirado „Vilniaus brigada“, jai vadovauti ėmė Georgijaus sūnus Borisas.
G. Dekanidzė mirė sava mirtimi prieš aštuonerius metus, 2010-aisiais, sulaukęs 72-ejų. Ligos pakirstas Georgijus ir jo sūnus amžinojo poilsio atgulė viename kape Vilniaus žydų kapinėse.
Tiesa, iš pradžių Borisas buvo palaidotas bevardžiame kape, vienų Vilniaus kapinių pašonėje. Jo kapą žymėjo lentelė su numeriu. Tačiau po kelių savaičių jo tėvui buvo leista perlaidoti sūnų Sudervės žydų kapinėse.
„Mirtis tai ne pabaiga, o tik kelio pradžia“, – tokie žodžiai iškalti ant Georgijaus paminklo.
2000-aisiais Boriso Dekanidzės kapas buvo išniekintas – nuo paminklo nuluptas biustas, išrautos kapą puošusios tujos bei gėlės. Po metų dar kartą buvo gautas pranešimas apie B. Dekanidzės kapo išniekinimą, tačiau pranešimas buvo klaidingas.
Iš kišenvagio – į mafijos tėvą
Dokumentikos seriale „Mafijos kronikos – su Dailiumi Dargiu“ buvo pasakojama, kad „Vilniaus brigados“ užuomazgos Vilniuje užsimezgė 1987 metais. Tuo metu savo gaują subūrė Georgijus Dekanizdė.
Dar Gruzijoje pagarsėjęs kaip talentingas kišenvagis, septintajame dešimtmetyje jis atsikraustė į Vilnių ir netrukus išsikovojo autoritetą tarp sostinės nusikaltėlių. Gruzino, Žoros ir Graboriaus pravardes turėjęs senosios mafijos kartos atstovas, nešiojęs aštuonis masyvius auksinius žiedus, garsėjo tuo, kad per visą savo gyvenimą nė karto taip ir nebuvo nuteistas, nors už grotų pabūvojo ne kartą.
Georgijus mėgo prabangą. Gedimino prospekte Vilniuje jam priklausė dalis viešbučio, taip pat turėjo ir kito nekilnojamojo turto. Pats G. Dekanidzė gyveno 400 kv. m. ploto bute, kuris buvo įkurtas aukščiausiame jam priklausiusio viešbučio aukšte.
Pasinaudojo „kiaurais pasieniais“
Borisui perėmus valdžią „Brigados“ gauja pasinaudojo Sovietų Sąjungos griūtimi. Nusikaltėliams tai buvo tikras „aukso amžius“.
„Tais laikais vyko toks virsmas, kad, nors atrodė, kad prie sienos stovi ir rusų pasieniečiai, ir lietuvių, ir dvi muitinės, ir visa kita, bet jos buvo tiek kiauros ir buvo tokios galimybės nupirkus vagoną degtinės arba kokio metalo, arba kažkokio reto metalo pervežti čia pat į Vokietiją ar kitą Europos šalį. Ir už tai buvo gaunami milžiniški pinigai, – „Mafijos kronikose“ pasakojo Artūras Paulauskas, buvęs šalies generalinis prokuroras. – Tiesiog sunkiai šiandien suvokiama, kad ten galėjo būti tūkstančio procentų pelnai. Ir jie tuo sėkmingai naudojosi. Jie pakankamai turėjo ryšių ir ten, ir Vakaruose, kas buvo reta net valstybinėse institucijose“.
„Brigadai“ priskiriamos ne tik kontrabandos, bet ir disponavimas narkotinėmis medžiagomis, taip pat aršus reketas. Tuo metu jie Vilniuje tiesiog viešpatavo: reketavo verslą, valdė prostituciją ir lošimo namus.
Grasino susprogdinti Ignalinos atominę elektrinę
Vilnių valdžiusi „Vilniaus brigada“ garsėjo ypatingai glaudžiais ryšiais ir Vakaruose, ir buvusioje Sovietų Sąjungoje. Tai įrodo didžiulio susidomėjimo sulaukęs B. Dekanidzės teismas, kuriame dalyvavo apie pusšimtis žurnalistų ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Rusijos, JAV.
Teismo posėdžiai net buvo transliuojami per televiziją. Tačiau net ir gaujos saulėlydžio metu jie demonstravo savo galią. Negalėdami papirkti pareigūnų „Brigados“ nariai grasino susprogdinti Ignalinos atominę elektrinę (IAE). Žinia apie tokius planus Lietuvą pasiekė tuo metu, kai buvo teisiamas B. Dekanidzė.
Buvo žinoma net tiksli planuojamo išpuolio diena, todėl buvo nuspręsta kelioms paroms sustabdyti Ignalinos AE veiklą. Vėliau buvo skaičiuojama, kad dėl sustabdymo Ignalinos AE darbo Lietuva patyrė 6,7 mln. litų nuostolį.
Po to, kai B. Dekanidzei buvo įvykdyta mirties bausmė, jo tėvas aprimo, tačiau ryšių su kriminalinio pasaulio atstovais nenutraukė.
Visas Vilnius buvo įbaugintas
„Vilniaus brigados“ viešpatavimo laikais duoklę jiems mokėjo kiekvienas kioskas, kas savaitę buvo sprogdinami tai automobiliai, tai butai.
„Dekanidzei restorane nepatiko sriuba – jo manymu, buvo nepakankamai karšta. Tad nuėjo į virtuvę, paėmė virėją už plaukų ir įkišo galvą į katilą verdančios sriubos. Paskui atnešė į ligoninę pinigų, liepė tylėti, – dokumentikos cikle „Mafijos kronikos“ yra pasakojęs DELFI žurnalistas Ainis Gurevičius. Jo atmintyje – ir myriop nuteisto B. Dekanidzės paskutinis interviu. – Jis iki paskutinio momento tikėjosi, kad jį ištrauks, nes paprastai, kai žmonės susitaiko su bausme, dar tokia – sušaudymas, nustoja meluoti, o jis tebeaiškino, kad nekaltas, priešai susidorojo...“
„Brigada“ buvo net įsteigusi oficialią savo būstinę Tilto gatvėje, pasivadinusi „Verslo įmonių asociacija“. Bendrovės būdavo priverčiamos įstoti į asociaciją ir mokėti nario mokestį – taip buvo įteisintos duoklės reketininkams.
DELFI žurnalistas A. Gurevičius kartą pats lankėsi toje būstinėje. Žurnalistą mafija įsileido jau grupuotės griūties laikotarpiu. Kaip pasakojo A. Gurevičius, pirmame aukšte jį pasitiko net keli augaloti ir ginkluoti gaujos nariai. Jų esą buvo „ant kiekvieno kampo“.
Į antrą aukštą palydėtas žurnalistas išvydo tikrą puotą. „Kambaryje stovėjo didžiulis stalas, nukrautas vaišėmis, vaisiais, alkoholiu. Buvo diena, o daugelis puotos dalyvių jau buvo gerokai įkaušę, aplinkui cypčiojo laisvo elgesio merginos su trumpučiais sijonais. Viduryje puotaujančių rimtu veidu sėdėjo advokatas, buvęs kriminalistas“, – prisiminimais dalijosi žurnalistas.
Ne kartą „Vilniaus brigados“ veiklą aprašinėjęs A. Gurevičius prisiminė ir Gariūnų turgavietėje vykdytą reketininkų sulaikymą. „Brigados“ viešpatavimo laikais duokles jiems turėjo mokėti visi prekybininkai. Gariūnų turgavietėje prekiavo tūkstančiai prekeivių, todėl į reketininkų sulaikymo operaciją ten vyko kelios dešimtys mobilios kuopos pareigūnų.
Pareigūnai sulaikė būrį reketininkų ir Barzda pravardžiuojamą jų gaujos vadą.
Tuo metu, kai Rusijos kariuomenė traukėsi iš Lietuvos, juodojoje rinkoje buvo galima laisvai įsigyti įvairių ginklų. Tuo naudojosi didžiules pinigų sumas kišenėse turintys "Vilniaus brigados" gaujos nariai.
Tarp jų amunicijos buvo net granatsvaidžių. Vienas jo šūvis buvo paleistas į Žirmūnuose veikusių lošimo namų langus.
Kaip skelbiama dokumentikoje „Įvykiai, sukrėtę Lietuvą“, 1990-1992 m. G. Dekanidzė ir jo partneriai aktyviai įsitraukė į privatizacijos procesą ir naujų verslo įmonių kūrimą Lietuvoje.
„Vilniaus brigados“ klanui priklausė šios įmonės: bendra Lietuvos – Vokietijos-Lenkijos įmonė „Union Service“ (gen. direktorius M. Žigutis); Lietuvos–Vokietijos-Lenkijos įmonė „Vitexim“(gen. direktorius V. Vainikonis); Lietuvos-Vokietijos įmonė „Gloreks“ (gen. direktorius G. Dekanidzė); Belgijos firma „M&S International NV“ (gen. direktorius M. Brandvainas – Belgijos pilietis; jo pavaduotojas B. Naifeldas – JAV pilietis; atstovai Lietuvoje – J. Gudaitis, A. Aizenštatas ir M. Kaplanas); UAB „Vytas“ (direktorius V. Vainikonis); UAB „Pel“ (direktorius M. Kaplanas); UAB „Varoma“ (direktorius V. Demeško) ir kitos.
Nužudė žurnalistą Vitą Lingį
2007-ųjų birželį ant Vilniaus universiteto Žurnalistikos instituto pastato Bernardinų gatvėje pritvirtinta atminimo lenta. Joje aukso spalvos raidėmis parašyta, kad čia 1983 m. žurnalistikos studijas baigė Vitas Lingys, nužudytas už tiriamąją žurnalistiką.
Tai atsitiko lygiai po dešimties metų – 1993 m. spalio 12 d. Vitas Lingys – „Respublikos“ dienraščio vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas, kuravęs teisėtvarkos temomis rašantį žurnalistų skyrių. Ir pats daug rašęs.
Žurnalistas nužudytas šalia savo namų Vilniuje, Fabijoniškėse. Šaudyta iš arti. Du kartus į pakaušį. Trečią – į nugarą. Vitui Lingiui buvo 33-eji. Liko našlė, aštuonmetė dukra.
Už žurnalisto nužudymo organizavimą B. Dekanidzė buvo nubaustas mirties bausme nušaunant.
„Pagrindinis motyvas žudyti buvo tai, kad Vitas savo rašiniais padarė žiaurią ekonominę žalą tikrajai mafijai. Tikroji mafija, tai ne tie skustagalviai su beisbolo lazdomis renkantys duokles iš kioskininkų ar turgaus prekeivių, ne „torpedos“, o tie, kas vartė milijonus, kas finansavo tuos „torpedas“. Tie ir buvo...
Juk žudoma ne už rašinį, o už tai, kuo tas rašinys pakenkė. Jeigu rašinio pasekmė – milijoniniai nuostoliai... O jie patys oficialiai pripažino, kad 1992-1993 m. po „Respublikos“ rašinių patyrė 10 000 000 dolerių nuostolio (tokia suma preliminariai buvo įvertinti nuostoliai, kuriuos galimai patyrė Dekanidzių klano įkurtos įmonės ir jų verslo partneriai iš užsienio valstybių po ciklo straipsnių, pasirašytų Tado Petrylos slapyvardžiu – aut. pastaba) . O tada juk žudydavo ir už daug mažesnes sumas“, – dokumentikoje „Įvykiai, sukrėtę Lietuvą“ teigia V. Lingio brolis Audrius Lingys.
Net pareigūnai negalėjo pasipriešinti
„Vilniaus brigadai“ tuo metu priešinosi vienintelė specialioji tarnyba – Aukščiausiosios Tarybos apsaugos skyrius (ATAS). Parlamento apsaugininkai ne kartą buvo susirėmę su „brigadininkais“, gauja, supratusi, jog atsirado stiprus priešininkas, netgi siūlė ATAS pasidalinti miestą įtakos zonomis.
Įtampai pasiekus kulminaciją ATAS vadai netgi pagrasino aukščiausiems teisėsaugininkams, kad „atidarys ginklų spintas ir paleis savo vyrus į gatves“, jei šie ir toliau nesiims jokių priemonių prieš „brigados“ siautėjimą.
Tvirtėjant Nepriklausomybę atgavusiai valstybei, stiprėjo ir jos jėgos struktūros. Palaipsniui „Vilniaus brigadą“ ėmė spausti policija ir prokuratūra. Tačiau didysis lūžis įvyko 1993-iųjų pabaigoje.
Po slapto pasitarimo Latvijoje B. Dekanidzė davė nurodymą keliems gaujos nariams nužudyti apie „brigadą“ daug rašiusį žurnalistą Vitą Lingį. Nurodymas buvo įvykdytas. Po šios žmogžudystės prasidėjo „brigados“ saulėlydis – gaujos nariai vienas po kito buvo kišami už grotų, buvo suimtas ir B. Dekanidzė.
Jo tėvas savo viešbutyje Gedimino prospekte rengė spaudos konferencijas, kuriose dalyvavo žinomi to meto verslininkai ir teisininkai, sklandė gandai apie milžiniškas sumas, skirtas sūnaus išlaisvinimui.
G. Dekanidzė ir jo bičiuliai Vakaruose bei Izraelyje klykė apie Lietuvoje klestintį antisemitizmą ir t.t.
Ryšius su nusikalstamu pasauliu palaikė net sugriuvus „Brigadai“
Po to, kai B. Dekanidzei buvo įvykdyta mirties bausmė, jo tėvas pritilo, tačiau veiklos visiškai neatsisakė.
Jis vis patraukdavo policijos dėmesį, pavyzdžiui, kai netikėtai numirė iš Maskvos pas jį atvykęs „įteisintas vagis“ (aukščiausias Rusijos nusikaltėlių rangas).
Ir šiais laikais jis susitikinėdavo su kai kuriais buvusiais „Vilniaus brigados“ vadukais (pavyzdžiui Igoriu Tiomkinu, pravarde Timocha).
Gaujos narių likimai
Nemažai „Vilniaus brigados“ narių buvo įkalinti ilgiems metams. Tačiau kai kurie savo bendrininkų likimo išvengė: vieni tapo verslininkais, kontrabandininkais, kiti prasigėrė.
Vienas gaujos narys net įstojo į vienuolyną Rusijoje.
Prieš metus Santaros klinikose nuo persigėrimo mirė vienas iš „Vilniaus brigados“ vadeivų, B. Dekanidzės padėjėjas Viktoras Polonskis.