Ruslano vaikystė niekuo neišsiskyrė nuo daugumos – buvo mylimas vaikas, lankė mokyklą, žaidė futbolą. Bet prisipažįsta – anuomet tiesiog trūko tam tikrų dalykų: pripažinimo, pagyrimo, savęs realizavimo. „Už mane dažnai spręsdavo tėvai, ką ir kaip turiu daryti. Tai sukeldavo vidinį maištą, nepasitenkinimą. Pripažinimą ir visą atmosferą, kurios man taip trūko – gavau gatvėje. Kai man buvo penkiolika metų su draugais parūkiau žolės, kaip ir daugelis pradedančiųjų vartoti“, – laidai „Delfi rytas“ sakė Ruslanas.
Norėjo „nuskausminti“ jausmus
Ilgai netruko, jau po metų vaikinas ėmė vartoti vadinamuosius sunkius, intraveninius narkotikus. Kaip ne kaip užbaigė mokyklą, įstojo, bet po to sekė visiškai liūdnos pasekmės. Mokslus teko mesti, netrukus atsidūrė kalėjime, ten praleido beveik aštuonerius metus.
Ruslanas teigė vis bandęs savo jėgomis integruotis, kabintis, bet kas kartą atkrisdavo, jam nepavykdavo įveikti priklausomybės. Prie narkotikų vartojimo jį visados vesdavo vidinis skausmas, tačiau šiandien jau išmoko su visu tuo susidoroti.
„Priklausomybė, visų pirma, jausmų liga. Negalėjau susitvarkyti pats su savo jausmais, negalėjau jų atpažinti. Norėjau tik vieno – nuskausminti juos“, – dalijosi išgyvenimais pašnekovas, narkotikus vartojęs penkiolika metų.
Kad sūnus įnikęs į narkotikus tėvai pastebėjo, tik jau atsiradus pasekmėms. Tuomet jis tebuvo vos septyniolikos. „Vartojant jų būtinai atsiras. Dėl išorinių pasikeitimų tėvams tapo viskas aišku. Prisipažinau, parodžiau rankas – ten aibė dūrių“, – prisiminė Ruslanas.
Sekanti stotelė – tiesiog mirtis
Visgi prisipažino kažkur giliai širdyje visados tikėjęs stebuklu. Kad atsiras žmogus, kuris jį ištrauks, paguldys į ligoninę, išspręs visas susikaupusias problemas, sumokės skolas antstoliams. Deja, taip neatsitiko. Tačiau atsirado žmonių, kurie pasiūlė važiuoti į vieną reabilitacijos centrų, bet ten vykti Ruslanas sutiko ne iš karto.
„Esu bailys – prieš save rankos pakelti negalėjau, tad sprendimas buvo paprastas: vartoti iki galo. Galiausiai sutikau važiuoti, nes labai norėjau gyventi, o viduje jaučiau, kad pats išsivaduoti nebegaliu. Patekau į krikščionišką centrą. Pasirodo, kad tas centras ir buvo stebuklas mano gyvenime. Likau savanoriauti, keturis metus padėdavau tokiems pat, kaip aš“, – kalbėjo jis.
Vėliau reabilitacijos centro vadovas išsiuntė Ruslaną į kitą šalį, kur šis užbaigė Biblijos mokyklą.
Laidos svečias pasidžiaugė, kad narkotikų nevartoja jau penkerius metus, sukūrė šeimą, turi verslą – viskas vyksta mažais žingsneliais. Tikino, šiandien esąs pasiruošęs priimti iššūkius. Nors vos prieš septynerius metus elementarios situacijos, kurios šiandien jau tapo kasdieninėmis jam keldavo stresą.
„Negalėjau su tuo susitvarkyti, todėl atkrisdavau. Ieškojau nuskausminamųjų, nes sielos žaizdos skauda. Toks jausmas, kad nuolatos kraujuoja, bet nežinai kodėl, nei kur tos šaknys – norisi greičiau numalšinti skausmą. Paskui išvis nebėra jausmų“, – apie patirtus sukrėtimus kalbėjo pašnekovas.
Ruslanas ragino šeimas nedelsti, jei pastebėjo bent menkiausią ženklą, kad artimasis vartoja narkotikus. „Reikia nedelsiant kreiptis pagalbos – ačiū Dievui, šiandien yra daug reabilitacijos centrų, konsultantų, kurie gali iš karto nukreipti, nes sekanti stotelė – tiesiog mirtis“, – įspėjo jis ir pridūrė, kad patekus į šią situaciją viskas vyksta labai greitai, mirštamumas didelis.
Atsiduria užribyje
Viešosios įstaigos „Socialiniai paramos projektai“ direktorė Reda Sutkuvienė sakė, kad priklausomybė nuo narkotikų gali išsivystyti bet kam – tai nepriklauso nuo socialinio sluoksnio.
Į narkomanijos liūną gali įklimpti ir iš tvarkingų, ir asocialių šeimų: „Galėtų kas nors šiuo klausimu atlikti mokslinius tyrimus, bet faktas – neaplenkia nei vienų, nei kitų. Pakankamai skaudi problema, su kuria tenka susidurti artimiesiems. Kai vaikas pradeda vartoti, atsiduria užribyje.“
Su kokiomis problemomis susiduria buvę narkomanai, kaip juos priima visuomenė, darbo rinka? „Baigus gydymą ir reabilitacijos programas reikia žengti paskutinį žingsnį – integruotis į visuomenę, darbo rinką, susiduriama su tikrai nelengvais iššūkiais. Jeigu darbo pokalbyje prisipažins, kad vartojo narkotikus, darbdavys nepasirinks“, – buvo atvira R. Sutkuvienė.
Todėl pasiruošimui reikia laiko, svarbu įgyti socialinių įgūdžių, darbo patirties. Šiemet jau bus šešiolika metų kai pašnekovės vadovaujama įstaiga (salotų baras „Mano guru“, esantis sostinės Vilniaus gatvėje) padeda žmonėms grįžusiems po gydymo ir reabilitacijos integruotis į visuomenę.
R. Sutkuvienė pasidžiaugė, kad čia netrūksta lankytojų – šiandieninė visuomenė vis labiau tolerantiška, suprantanti, atjaučianti ir palaikanti.
„Socializacija geriausiai vyksta tarp žmonių. Tikslas – integruoti į darbo rinką. Matome, kiek daug etapų žmogui tenka nueiti, kiek pastangų įdėti, kad jis taptų visaverčiu visuomenės nariu. Išgyvena didžiulę atskirtį, turi įvairiausių baimių“, – kalbėjo direktorė.