Vaizdai iš Chersono praėjusią savaitę neatsitiktinai priminė paskutiniuosius Antrojo pasaulinio karo laikus, kai sąjungininkų pajėgas išskėstomis rankomis, gėlėmis nuo nacių išvaduotuose Paryžiuje, Romoje, Briuselyje, Amsterdame ir kitų šalių sostinėse pasitikdavo minios civilių.
Po 8 mėnesių rusų pajėgų – šiuolaikiniu nacistiniu Z simboliu ir panašia simbolika pažymėtų okupantų šeimininkavimo Chersone džiaugsmo ašaros vietos gyventojų veiduose nėra joks atsitiktinumas.
Priešingai, tai dėsningumas, nes pasitvirtino niūri tendencija, kad ten, kur įžengia ukrainiečių kariai, visur į akis krenta akivaizdūs „denacifikuoti“ Ukrainos atėjusių rusų karių palikti randai.
Vasarį po trumpų kautynių kritęs Chersonas nebuvo vienintelė ar pirmoji Ukrainos gyvenvietė, kur siautėjo Rusijos pajėgos – iš pradžių pasaulis išgirdo apie Bučą, Irpinę, vėliau apie Iziumą – visur rasta plėšikavimų, kankinimų, žudynių pėdsakų. O juk Chersone kurį laiką buvo matoma pilietinio pasipriešinimo, nepaklusnumo banga – iliuzijų, kokiais metodais ji buvo numalšinta neverta turėti.
Tačiau būtent iliuzijos bei santykis tarp sukrečiančios realybės bei noro kuo greičiau baigti šį karą dabar turėtų būti trapiausi veiksniai. Regis, kas dar kokių iliuzijų turi ir nuoširdžiai tiki, kad Rusija pradėjo „specialią karinę operaciją“, nes neturėjo kitos išeities, reikėjo ginti „Donbaso liaudį“ nuo „sužvėrėjusio nacistinio režimo Kyjive“? Vis dėlto trapumo yra daug.
Paliaubų ar taikos iliuzija
Karas Ukrainoje patiems ukrainiečiams dabar yra aiškus reikalas: tai jiems yra šalies, valstybingumo ir gyventojų išgyvenimo klausimas, tad kol neišvaduota visa šalis, negali būti jokių kalbų apie taiką, apie derybas dėl paliaubų – tai iliuzija, kuri vis patrauklesnė karo nuovargį jaučiančiuose Vakaruose.
Čia ukrainiečiai jau raginami susitaikyti su realybe: esą tiek, kiek teritorijos pavyko atsikovoti – per 74 tūkst. kvadratinių kilometrų (o tai yra daugiau, nei visos Lietuvos plotas) yra įspūdinga, bet senkant jėgoms ir artėjant žiemai reikia būti realistais o, galbūt, pagalvoti ir apie paliaubas.
Tokių minčių jau pasirodė įtakinguose JAV leidiniuose – „The New York Times“ ir „The Wall Street Journal“. Net ne vedamuosiuose redakcijų skilčių straipsniuose, kur pastaruoju metu netrūksta raginimų „sėsti prie derybų stalo“, bet paremtų sprendimų priėmėjų Vašingtone nuomone.
Pavyzdžiui, „The New York Times“ cituoja JAV pajėgų vadą, generolą Marką Milley, kuris praėjusią savaitę keliuose pasisakymuose sukėlė nemažai diskusijų pareikšdamas, kad „karinė pergalė karinėmis priemonėmis gali būti nepasiekiama, todėl reikia apsvarstyti ir kitas priemones“.
Kokios tai priemonės? Galimybė, kad ir jos langas deryboms dėl paliaubų, anot M. Milley, yra reali. Tiesa, tokie pareiškimai buvo paviešinti prieš Chersono išvadavimą, kuris, anot kai kurių ekspertų, turėjo būti ilgas, kruvinas, rusams kaunantis dėl kiekvieno centimetro.
Suprantama, skeptikų balsų netrūksta. Juk jei dabar Ukraina sustotų, tai visa kova būtų perniek –Rusija, tikėtina, vėl atsigautų, sutvirtėtų ekonomiškai, geriau parengtų rezervistus, sukauptų ar iškrapštytų technikos ir ginkluotės rezervus, persigrupuotų ir smogtų vėl.
Ar matant Chersono gyventojus, kurie didelę dalį 2022-ųjų kentė okupaciją, neprarado vilties ir tikėjimo išvadavimu, galima palikti likimo valiai kitų, vis dar okupuotų Ukrainos miestų žmones?
Ar tam gali ryžtis Volodymyras Zelenskis, Valerijus Zalužnas ir kiti sprendimų priėmėjai Ukrainoje, kurie dar turės iki galo išsiaiškinti išdavysčių voratinklį, kuris, kaip įtariama, prisidėjo prie Chersono praradimo karo pradžioje?
Ar ukrainiečiai turi moralinę teisę bei jėgų savyje vardan trapios taikos ar paliaubų aukoti tūkstančius kvadratinių kilometrų, šimtus tūkstančių gyventojų – sausą ir pilką statistiką tol, kol nematai veidų?
Juo labiau, kad iki pat karo pradžios jo tikimybę viešai menkinę ukrainiečiai savo kailiu patyrė, kad grėsmės atitolinimas, viliantis, kad tavęs asmeniškai tai, galbūt, nepalies, tėra tokia pat iliuzija.
Buča – tie patys Paneriai, Srebrenica, Rainiai
Ukrainos valstybingumą, teisę šaliai egzistuoti neigiantis Kremlius ne tik neatsisako savo tikslų, pavyzdžiui, prarastą Chersoną vadina Rusijos teritorija, kurią esą „susigrąžins“, bet ir toliau braižo agresijos planus.
Jie buvo aiškūs nuo pat pradžių – ne tik teritorijos okupacijos planai, bet ir detalūs sąrašai žmonių, kuriuos reikia suimti, tardyti, likviduoti. Žudynės Bučoje, Iziume, Mariupolyje ar Chersone – joks atsitiktinumas, o Rusijos okupacinių pajėgų plano ir tradiciškai taikomų priemonių dalis.
Ir kai ukrainiečiai atvirai sako, kad jų šaliai kritus ateitų Baltijos šalių eilė, kurias pamokyti, nubausti ar tiesiog „susigrąžinti“ taip pat kviečia Kremliaus propagandistai, galima kelti labai paprastą klausimą: o ar kas kitaip būtų mūsų atveju?
Regis, atsakymus galima nujausti, turint istorinės atminties ir skaudžios patirties momentų: jei 1940-ųjų okupacija skaudžiai atsiliepė įvairiems visuomenės sluoksniams, tai pirmiausiai taikytasi į tiek į šviesiausius visuomenėje, tiek bendrai į sprendimų priėmimo galią, galimybę priešintis, telkti, organizuoti galinčius žmones – politinės, karinės, akademinės, visuomeninės veiklos lyderius.
Nuo ministrų iki žurnalistų, nuo generolų iki žemiausio rango karininkų, kunigų, mokytojų ar gydytojų – daugelis patyrė tą patį, ką ukrainiečiai Bučoje, Iziume ar, tikėtina, Chersone. 1940-aisiais lietuvius ir kitų okupuotų šalių žmones pagal sąrašus sėmė, tardė, kankino, trėmė ar tiesiog šaudė šimtais ir tūkstančiais, niekuo Rusijos pajėgos savo elgesiu nepasirodė kitokios ir 2022-aisiais.
Dar daugiau, jei Rusijos žvalgyba bei įsakymus okupuotose teritorijose vykdyti pradėjusios pajėgos ir tikėjosi greitos bei pergalingos „specialios karinės operacijos“, tik rimtesnis pasipriešinimas bei rusų karių išvijimas leido pasauliui išgirsti apie tokias vietoves, kaip Buča ar Irpinė.
Jei Lietuvoje po 1940-ųjų sovietų (o ir 1941–1944 m. nacistinės) okupacijos į istorinę atmintį įsirėžė Pravieniškių, Rainių, Červenės, Lukiškių, Panerių, nesuskaičiuojamos daugybės kitų Lietuvos miestelių ir kaimelių pamiškių pavadinimai, kur buvo kankinami, žudomi žmonės, jei Bosnijoje po 1995-ųjų tai yra Srebrenica, tai Ukrainoje ir pasaulyje rusai nuo 2022-ųjų bus žinomi dėl Bučos.
Iš čia po kelių mėnesių okupacijos išvytos Rusijos pajėgos spėjo taip pasižymėti, kad kone kiekvienas Vakarų šalių lyderių, politikų ar žurnalistų vizitas visada būna pirmiausiai čia.
Ir rodomi ne tik sugriovimai, atsitiktinių mūšių vietos, bet ir kryptingos kampanijos įrodymai: kankinimo patalpos, sulaikymo rūsiai, masinės aukų kapavietės duobėse.
Čia už nugarų surištomis rankomis su šautinėmis žaizdomis pakaušyje suversti ne šiaip atsitiktinių, bent menkiausią pasipriešinimą parodžiusių ukrainiečių kūnai, bet ir tie žmonės, kurie iš anksto buvo numatytuose sąrašuose. Iliuzijų, kad Rusija gali elgtis kitaip niekada nebuvo daug. O ar jų dar liko?
„Visi esame sąrašuose“ – ką tai iš tikrųjų reiškia
Vienoje dar spalį vykusioje neoficialioje diskusijoje su saugumo situaciją šalyje puikiai išmanančiais bei sprendimo galią turinčiais aukštais šalies pareigūnais „Delfi“ išgirdo nemažai nerimą keliančių pastebėjimų apie beprasmius ir neretai žalingus tarpinstitucinius, politinius ginčus saugumo temomis.
Tačiau susitikimo metu nuskambėjo ir dar viena, iki šiol neminėta, labai šalta, regis, ne iš karto visų susitikimo dalyvių suvokta, bet labai svarbi frazė: visi mes esame sąrašuose.
Kas tie „mes, visi“ ir kokiuose sąrašuose intuityviai šiandien galima numanyti, kai kalbama apie Lietuvos sprendimų priėmėjus, bent kiek ryškesnius, žinomus visuomenės veikėjus, nuomonės formuotojus, aktyviai viešumoje besireiškiančius ar tyliai visuomenei naudinga veikla užsiimančius, telkti, organizuoti gebančius žmones, dirbančius tiek valstybės, tiek nevyriausybiniuose sektoriuose.
Taikos metu tokios mintys vejamos šalin, tačiau kai tiek metų kalbama apie galimą Rusijos agresiją prieš Baltijos šalis, apie scenarijų „o kas, jeigu?“ – tokį, kokiu iki vasario 24-osios netikėjo ir bent dalis ukrainiečių, būtent Ukrainos pavyzdys rodo, ko galima tikėtis ir kaip tai pakeičia suvokimą apie realų karą, okupaciją, su šiais reiškiniais siejamus žiaurumus, pasiaukojimą, narsą ar baimes.
„Į tokias vietas, kaip Buča galima pažvelgti iš kitos pusės: reikėjo žmones anksčiau evakuoti. O, pavyzdžiui, Hostomelio gynybos vado šeima buvo būtent Bučoje. Charkivo gynybos vadui iš anksto grasino“, – apie pradinę karo situaciją pasakojo aukštas Lietuvos kariuomenės karininkas, gerai susipažinęs su situacija Ukrainoje.
Dabar, kai Ukraina jau atkovojo dešimtis tūkstančių kvadratinių kilometrų savo teritorijos, galima sveikinti ukrainiečius ir skaičiuoti minėtus kilometrus, tačiau galima į tai žvelgti ir iš priešingos pusės: per pradinį smūgį Ukraina neteko didelės teritorijos dalies, o per kilusį chaosą rusai naudojosi visomis įmanomomis priemonėmis – tiek karinėmis, tiek hibridinėmis.
Tai, kad Ukrainoje iki vasario 24-osios buvo nemažai Rusijos karinės žvalgybos agentų ar jiems talkinti pasirengusių kolaborantų neturėtų stebinti.
Pirmosiomis karo dienomis ar savaitėmis rusų agentų medžioklė netgi tapo savotišku sportu, kurį dabar tenka prisiminti Chersone: tie, kas įtariami pagalba okupacinėms pajėgoms galėjo tikėtis įvairių bausmių, iš kurių švelniausia – viešas išrengimas ir pririšimas nuogu užpakaliu prie stulpų gatvėse.
Įtartinų priešo agentų, žyminčių pastatus žymekliais ar ženklais Kyjive, kalbos apie Rusijos specialiųjų pajėgų grupes, kurios buvo mestos į sostinę pagrobti arba nužudyti V. Zelenskį su šeima – visa tai dabar yra primiršta, paslapties skraiste gaubiama karo dalis.
Vis dėlto ji nėra unikali: kolaborantų, vietinių 5-osios kolonos veikėjų, prisitaikėlių bei išverstaskūrių, kurie dėl pinigų, įtakos siekio, keršto ar kitų kad ir menkiausių asmeninių priežasčių linkę išduoti savo kaimynus, pažįstamus ar tiesiog žinomus žmones kartu su savo valstybe netrūko Lietuvoje 1940-1941 metais, pokariu. O naivu būtų manyti, kad jų trūktų ir dabar.
Ir nors daug kam gali pasirodyti akivaizdu, kas yra kas – kas tie, kurie išduotų valstybę, kai jau dabar Rusijos bei Baltarusijos režimams atvirai simpatizuojančių ir laisvai jų liaupsinti važinėjančių netrūksta, labiausiai stebina ne tiek valstybės neįgalumas imtis rimtesnių priemonių, tačiau labiau nesuvokimas, kokia plona yra išdavystės bei kolaboravimo riba.
Juk minėtuosius sąrašus kažkas turi sudaryti ir padėti sudaryti – tam neužtenka aptirpusių, nuolat stebimų, varžomų Rusijos diplomatinių bei kitų po priedanga veikiančių agentūrinių pajėgumų. Neretai net nesusimąstoma, kad, regis, nekalta veikla taip pat yra svarbi pagalbos priešiškai valstybei dalis.
Pavyzdžiui, ką tokio darė už šnipinėjimą nuteistas Algirdas Paleckis? Jis rinko informaciją apie Sausio 13-osios bylos teisėjus, prokurorus: kas kur dirba, gyvena, kuo domisi, kur lankosi, kokie jų ryšiai, galimos silpnybės ar kiti galimi poveikio taškai.
Galima tik įsivaizduoti, ką su tokią bylą tyrusiais Lietuvos prokurorais ar teisėjais padarytų Rusijos saugumo tarnybos, jei joms būtų atrištos rankos taikyti „aktyviąsias priemones“.
Juk jei Rusijos žvalgybininkams netrūko įžūlumo ir drąsos bandant įtaisyti pasiklausymo įrangą tuometinės prezidentės Dalios Grybauskaitės kabinete ir rezidencijoje, kiek tokios įrangos prikaišiota mažiau saugomų asmenų darbo erdvėse?
O juk pačių užduočių gali būti ir daugiau apie platesnį žmonių ratą: kur gyvena kariuomenės vadas, ministrai, politikai, institucijų kanceliarijos darbuotojai, žiniasklaidos priemonių redaktoriai, o kur įsikūręs kurio nors svarbaus dalinio vadas arba dar geriau – jo šeima? Kur ir kada jie lankosi laisvalaikiu, kokia yra įprasta jų rutina, o kur yra iškyloms ar ypatingoms progoms skirta sodyba?
„Visi esame sąrašuose“, – šį frazė, nuskambėjusi spalio viduryje buvo tiesiog stingdanti, konstatuojanti liūdną faktą ne todėl, kad duomenis iš skylėtų Registrų centro duomenų bazių apie viską ir visus, regis, lengviau galima gauti bet kuriam priešiškos valstybės agentui ar programišiui, o ne eiliniam piliečiui.
Tai yra ir blaivinantis, mintis išgryninantis atvėrimas bet kam, kas turi menkiausių iliuzijų, jog su Rusija galima susikalbėti, susitarti, pasitikėti pasirašytais ir kitais susitarimais – ne tik su V. Putino valdomu režimu, bet ir bendrai su šia valstybe, bet kuria jos institucija.
Alternatyva tapo labai aiški
Jei Vakaruose netrūko ir netrūks norinčių kuo greičiau panaikinti sankcijas Rusijai, viską spręsti „dialogo, diplomatinių sprendimų keliu“, tai prieš keikiant minkštus, išverstaskūrius, naivius Vakarus visada galima bent jau apsimesti, kad ir Lietuvoje institucinė bei visuomenės atmintis neprilygsta užmaršios kanarėlės.
Kai Lietuvoje dar prieš karą netrūko Rusijos agresijos tikimybę išjuokiančių politikų, kurie caksėjo apie „baimių kurstymą, nepagrįstą karo isteriją“ ar šaipydamiesi kartojo „rusai puola“, kai apie normalius, draugiškus, prekybinius santykius su tokiu pačiu Kremliaus režimu, koks jis buvo ir yra pastaruosius du dešimtmečius, pasisakė būrys politikų, kurie po vasario 24-osios staiga kažkodėl pritilo, tai juos visus bus per vėlu prisiminti tą valandą, kai (ir jei) bus aktyvuoti minėtieji sąrašai.
Žinoma, būtent dėl istorinės patirties lietuviams ir kitiems Kremliaus okupacijos skonį pajutusiems europiečiams nereikia pernelyg aiškinti, kodėl šiuo metu kariaujančiai ir savo teritorijų laisvinimo pagreitį įgavusiai Ukrainai būtų sunku derėtis dėl taikos su Rusija – šalimi, kuri ne tik nesiekia taikos, bet ir pati būdama agresorė bei karo nusikaltimų vykdytoja ir neigėja toliau įrodinėja verta pralaimėjimų fronte, net ir tiksliai nežinant, kur visa tai nuves.
Kol Vakaruose auga baimės, kur toks Rusijos pralaimėjimas nuves – prie branduolinio ginklo panaudojimo slenksčio ar režimo, gal net pačios šalies subyrėjimo, Ukrainai kol kas bent jau aišku, ką tokia laikina taika su Rusija reikštų.
Ir, atvirkščiai – nesunkiai ne tik Ukrainoje, bet ir Lietuvoje suvokiamas bendrumo jausmas bei euforija dėl Chersono išvadavimo yra tas ženklas, kuris rodo, kad ukrainiečiai, nepaisant išankstinių niūrių prognozių gali atsilaikyti, atsikovoti ir laimėti stiprina ne tik jų, bet ir lietuvių pozicijas: Rusija gali ir turi būti įveikta, nes alternatyva yra dar ne viena Buča.