Portalas DELFI Vilniaus gatvėse klausė jaunimo, kokio amžiaus jie žada turėti vaikų ir kodėl moterys vis vėliau ryžtasi savo gyvenimą papildyti motinyste.
„Tiesiog moterų emancipacija. Jos konkuruoja su vyrais, daugiau dirba, siekia karjeros ir vėliau gimdo vaikus. Dar nestabilumas Lietuvoje, finansinė padėtis – tai, taip pat lemia sprendimus“, – kalbėjo vaikų jau turinti Karolina.
Moteris pripažino, kad vis dėlto pakankamai ilgos motinystės atostogos yra patrauklios susilaukti vaikų, bet vaiko pinigai galėtų būti ir didesni.
„Gal labiau reikia skatinti šeimos vertybes, jos nyksta. Be to, kad neliktų diskriminacijos moterų atžvilgiu. Nors darbdaviai dabar negali klausti, ar esate ištekėjusi, turite vaikų, bet tuo atžvilgiu vis vien išlieka diskriminacija prieš moteris“, – įsitikinusi ji.
Pirmas vaikas iki 40-ies
Sostinės gatvėje sutikta Akvilė teigė galvojusi turėti vaikų anksčiau, tačiau laisvėjant visuomenės požiūriui, ji niekur neskuba: „Žinoma, dar yra patiriamas šioks toks spaudimas, kalbant apie tai, kada moteris turi susilaukti vaikų, bet jau jaučiu laisvėjimą ir iš aplinkos sulaukiama vis mažiau klausimų. Bet taip, aš galvojau, kad jų susilauksiu anksčiau nei mąstau dabar“.
Gatvėje užkalbinta Eglė taip pat teigė neturinti nusistačiusi amžiaus, iki kurio norėtų sulaukti pirmo vaiko: „Vaikystėje, kaip ir visi, įsivaizdavau, kad turėsiu du ar daugiau vaikų, bet dabar, manau, kad viskas priklausys nuo manęs ir partnerio“.
Vilija teigė turėjusi nusistačiusi amžių, iki kurio norėjo susilaukti pirmojo vaiko, tačiau tas amžius jau praėjo: „Kol kas dar negalvojau, kiek vaikų turėsiu, bet turbūt tradiciškai dviejų norėtųsi. Buvau nusistačiusi amžių, bet jis jau praėjo. Pavėlavau į savo nusistatytas ribas“.
Vilnietė Brigita laikui bėgant taip pat pakeitė amžių, iki kurio norėjo susilaukti vaikų: „Amžius, iki kada planavau susilaukti vaikų, labai auga. Dabar jau sakyčiau iki 40. Jei anksčiau būčiau sakiusi iki 28, tai dabar jau ir 40“.
Visi rodikliai viena kryptimi
Kaip nurodo Lietuvos statistikos departamentas, Lietuvoje pirmojo vaiko moterys susilaukia vis vėliau. Jei 2013 m. pirmąjį vaiką moterys gimdydavo vidutiniškai 26,8 metų, tai pernai vidutinis amžius jau siekė 27,5 metų.
Nepavyksta Lietuvai pasiekti ir populiacijos skaičiui išlaikyti reikiamo vidutinio 2 vaikų skaičiaus, tenkančio vienai moteriai. Praėjusiais metais vienai moteriai Lietuvoje teko 1,63 vaiko. Visgi prieš penkerius metus dar mažiau – 1,59 vaiko.
Tačiau liūdniausiai atrodo bendras gimusiųjų rodiklis, kuris iki 2015 m. augo ir vėl pradėjo kristi. 2015 m. Lietuvoje gimė 31,5 tūkst. vaikų, o pernai jau tik 28,7 tūkst.
Nesame unikalūs
Lietuvos socialinių tyrimų centro Demografinių tyrimų instituto monografijoje „Ar Lietuvos šeimos bus gausesnės?“ (2013) mokslininkės Vlada Stankūnienė, Aušra Maslauskaitė ir Marė Baublytė apžvelgė Lietuvos gimstamumo situaciją ir perspektyvas.
Darbe pastebima, kad ilgalaikis ir nuoseklus gimstamumo mažėjimas Lietuvoje prasidėjo XIX ir XX a. sandūroje, modernizacijos laikotarpiu, pereinant iš agrarinės į industrinę visuomenę. Šio etapo pabaiga Lietuvoje laikoma XX a. aštuntasis dešimtmetis, kai vienai moteriai tenkančių vaikų skaičius priartėjo prie 2. Čia Lietuva neišsiskiria iš kitų industrinių išsivysčiųsių šalių, kai gimstamumo lygis jau yra žemas, bet dar galintis užtikrinti demografinę pusiausvyra (moteris gimdo vidutiniškai apie du vaikus). Lietuva šį etapą perėjo prieš maždaug 40 metų.
XX a. paskutinio dešimtmečio pradžioje gimstamumas Lietuvoje staiga vėl pradėjo labai sparčiai mažėti. 1995 m. vienai moteriai jau vidutiniškai teko tik 1,55 vaiko, o 2001–2005 m. rodiklis siekė vos 1,3. Monografijos autorės konstatuoja, kad toks gimstamumo Lietuvoje sumažėjimas taip pat nebuvo unikalus reiškinys. Džiugu, kad iš šio dugno pavyko išsivaduoti ir 2012 m. rodiklis atsistatė iki 1,6.
Moksliniame darbe taip pat pastebima, kad iki pat XX a. paskutinio dešimtmečio pradžios gimstamumas Lietuvoje „jaunėjo“ (gimstamumo lygis slinko į jauniausias reproduktyvaus amžiaus grupes), o nuo šio šimtmečio pradžios pradėjo „senti“: pradėjus atsigauti gimstamumo rodikliams, jis didėjo tik tarp vyresnių nei 25 metų amžiaus moterų.
Tačiau čia vėl Lietuva niekuo neišskirtinė. Pastebima, kad paskutinių dvidešimtiems metų gimstamumo lygio Lietuvoje kitimas vyksta beveik sinchroniškai su kitomis Vidurio ir Rytų Europos šalimis. Taip pat panaši situacija visoje Europoje ir dėl vis vėliau pradedančių gimdyti moterų. Pavyzdžiui, 2009 m. Lietuvoje vidutinis amžius, kai moteris susilaukė pirmo vaiko, buvo 26 metai. Pernai, kaip jau minėta, šis amžius jau siekė 27,5 metų.
Ar šeimos politika efektyvi?
Monografijoje apžvelgiami ir tyrimai bei kitų mokslininkų darbai, kurie vertina šeimos politikos įtaką gimstamumo rodikliams. Kaip priemonės įvardijimas finansinis skatinimas: vienkartinės ir periodinės išmokos, mokesčių lengvatos, nemokamos ar subsidijuojamos paslaugos ir prekės vaikams, būsto subsidijos. Taip pat kalbama apie darbo ir šeimos derinimą: motinystės ar tėvystės vaiko priežiūros atostogas, antidiskriminaciniai įstatymai, lanksčios užimtumo formos, lyčių lygybės užtikrinimas darbo vietoje, darbo laikas.
Vis dėlto mokslininkų tyrimų išvados dėl skirtingų Šeimos politikos priemonių, kurios gali turėti įtakos šalies gimstamumui, skiriasi ir neleidžia daryti išvadų, kad jos garantuos sėkmę. Pavyzdžiui, kalbant apie netiesioginę finansinę paramą – mokesčių lengvatas – vieni mokslininkai teigia, kad tai turi poveikį gimstamumui, tačiau kitų išvados teigia, kad ryšys labai silpnas arba jo išvis nenustatoma.
Taigi monografijoje daroma išvada, kad daugelio ankstesnių metų ir naujausių šeimos politikos efekto gimstamumui tyrimų rezultatai rodo, kad, nors šeimos politika, atrodo, turi įtakos gimstamumui, jos poveikis nėra didelis. Iš kitos pusės pridedama, kad yra pripažįstama, jog augant valstybės išlaidoms šeimai galima gimstamumo rodiklius pakreipti didėjimo link.
Tarptautiniai tyrimai rodo, kad šalyse, kur labiau išplėtotos vaikų priežiūros paslaugos, palankesnės tėvystės atostogos, mažesnė vaikų turėjimo kaina, geresnės sąlygos pasinaudoti lanksčiomis užimtumo galimybėmis, gimstamumo rodikliai geresni. Taip pat geresni rodikliai tose valstybėse, kur daugiau moterų dirba dalį dienos, bendra vaikų priežiūros atostogų trukmė ilgesnė ir kur didesnė dalis vaikų lanko ikimokyklines institucijas.
Kai kuriuose regionuose situacija liūdnesnė
Vilniaus universiteto Geografijos ir kraštotvarkos katedros docentas Rolandas Tučas taip pat pabrėžė, kad Lietuvos gimstamumo rodikliai nėra unikalūs, palyginus su kitomis Europos valstybėmis.
„Tik kai kuriose valstybėse, pavyzdžiui, Prancūzijoje, Skandinavijos valstybėse, Jungtinėje Karalystėje, jie yra didesni, bet dėl imigrantų. Jei pažvelgtume į jų visuomenes detaliau, paaiškėtų, kad prancūzai, švedai, anglai turi net prastesnius gimstamumo rodiklius, bet kadangi šalys turi daug emigrantų ir jie didele dalimi naudojasi socialinėmis išmokomis, kurias gauna vaikų turinčios šeimos, tai šiose grupėse gimstamumo rodikliai geresni ir tai automatiškai gerina bendrą šalies statistiką. Kadangi mes turime imigrantų mažokai, tai mūsų rodikliai šiek tiek mažesni, bet ir ne patys mažiausi. Mažiausi Pietų Europos valstybėse“, – komentavo pašnekovas.
Vis dėlto gimstamumo situaciją Lietuvoje ir Vakarų pasaulyje R. Tučas įvardijo kaip liūdnoką.
„Jei moterys vis vėliau gimdo, tikimybė, kad jos turės daugiau vaikų, taip pat mažėja, tada mažėja ir išvestiniai rodikliai, pavyzdžiui, vidutinis vienai moteriai tenkančių vaikų skaičius“, – pastebėjo docentas.
Specialisto nuomone, didžiausia problema Lietuvoje ir kas turi didžiausią įtaką prastėjančiam gimstamumo rodikliui – tėvų skaičiau mažėjimas, keičiantis kartoms ir jaunimui emigruojant.
„Dabartinę 30-mečių kartą keičia labai neskaitlingos kartos. Yra gimimo metų, pavyzdžiui, dabartinių penkiolikmečių, kurių išvis yra labai mažai. Kai šie gyventojai taps reprodukcine karta, tai Lietuvoje gimstamumo rodiklis bus itin mažas. Šis procesas tęsis ir čia jokia demografinė politika nepadės, nebent šiek tiek pristabdys procesą“, – svarstė R. Tučas.
Kaip labiausiai problematiškus ir mažiausiai jaunų žmonių turinčius regionus pašnekovas įvardijo Šiaurės Rytų Lietuvą (Švenčionių, Ignalinos, Anykščių rajonai) ir Pietų Lietuvą. Dėl mažesnio jaunimo kiekio šiuose regionuose sparčiau kris ir gimstamumo rodiklis.
Docento nuomone, tikėtis, kad šeimos pradės turėti po daug vaikų ar moterys pradės gimdyti daug anksčiau, taip pat nereikėtų.
„Tai suprantama: jaunos moterys atidėlioja šeimos kūrimą, jaunimas nori pamatyti pasaulį, daugiau laiko skirti sau. Žinoma, valstybė galėtų pasirūpinti palankesnėmis sąlygomis turėti vaikų, galvoti apie vaikų užimtumą, darželius, kad būtų mažinamas krūvis tėvams, ypač jaunoms mamoms. Gal tai šiek tiek pagerintų gimstamumo rodiklius, bet kad būtų labai geras rezultatas, labai abejoju, – savo pastebėjimais dalijosi jis. – Jaunimas vis mažiau vertina šeimynines vertybes, keičiasi jų požiūris į gyvenimą ir tai būdinga visam Vakarų pasauliui“.
Tiki priemonių efektyvumu
Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkės pavaduotojas Tomas Tomilinas įsitikinęs, kad valdžia imasi priemonių, kurios bus efektyvios gerinant gimstamumo rodiklius. Kaip pagrindinį sprendimą politikas paminėjo visuotinius vaiko pinigus.
„Dabar turime 500 tūkst. vaikų, kurie gauna pinigus, ir nuo sausio išmoka auga iki 50 eurų. Tai parama šeimai, jei prarastų darbą ar gautų neįgalumą, tai duoda ramybės“, – kalbėjo parlamentaras.
Kaip dar vieną priemonę, kuri, politiko nuomone, prisidės prie palankesnių sąlygų auginti vaikus, jis įvardijo paslaugų šeimoms paketo standartą.
„Kiekvienoje savivaldybėje bus sąrašas paslaugų, ką šeima privalo gauti, nes dabar kiekviena savivaldybė teikia skirtingas paslaugas ir vienur jų mažiau, kitur – daugiau. Kalbame apie tokias paslaugas kaip jaunimo centrai, šeimų konsultacijos, skyrybų klausimai. Taigi įvedame valstybinį standartą ir duodame pinigų“, – aiškino pašnekovas.
Pasak T. Tomilino, prie palankesnių sąlygų gausesnėms šeimoms netiesiogiai prisideda ir mokesčių bei pensijų reformos: „Tai ne mažiau svarbu, nes žmonės vaikų turi tada, kai jaučiasi finansiškai stabilūs ir yra valstybės socialinių paslaugų stabilumas“.
Taip pat politikas tiki, kad stabilizuoti demografinę situaciją turėtų padėti tai, kad šeimoms suteikiama kuo daugiau universalių paslaugų ir mažinamas skirtumas tarp vargingųjų ir turtingųjų.
„Pavyzdžiui, tai, kad Vilniuje nėra pakankamai darželių, yra problema. Ir tai, kad darželiai eina privatizacijos link yra didelė bėda. Mes tai bandome amortizuoti, kiek galime, valstybiniu lygmeniu“, – kalbėjo parlamentaras.
Iš kitos pusės politikas sutiko, kad didelių ir gausių šeimų Lietuvoje nebeturėtume tikėtis: „Vakarų visuomenėje požiūris į šeimą keičiasi ir daug šeimų nusprendžia išvis vaikų neturėti. Tai čia ekonominė, socialinė politika turi vis mažiau įtakos, nes keičiasi pati visuomenė. Kad ir kiek beskatintume, žmonės renkasi laisvą gyvenimą ir iš dalies tai natūralus procesas. Neturėkime lūkesčių, kad tapsime kaip Azijos valstybės, kuriose įprasta turėti daug vaikų. Čia žmonėms nurodinėti nereikia, bet jei žmonės apsisprendė turėti vaikų, turime padėti“.