Su profesoriumi kalbamės apie sovietmečio garsiausius literatus, gyvenimą prisitaikant prie sistemos ir kokių kompromisų reikėjo norint būti garsiu ir gerai apmokamu.

– Ar asmeniškai pažinojote Justiną Macinkevičių?

– Pažinojau, nors nebuvome dideli draugai. Domėjausi jo kūryba. Jis tik truputį vyresnis už mane, tačiau praktiškai mano kartos žmogus. Mano kartoje ir aplinkoje jis atrodė dviprasmiškai. Iš vienos pusės gabus žmogus, parašantis gražius dalykus, iš kitos pusės, priklausė tai sistemai ir dalis jo kūrybos – poezijos, dramos – buvo valdiška kūryba, nustatyta valdžios, arba kuriama nustatytuose rėmuose. Tai mano aplinkos ir mano draugų supratimas.

Buvo mano draugų, ir aš taip pat, kurie rašėme eilėraščius ir jų neskelbėme. Jų nereikėjo valdžiai. J. Marcinkevičius priklausė tiems, kurie norėjo būti spausdinami ir turėjo taikytis prie valdžios nustatytų taisyklių.

Iš vienos pusės gaila, kad taip nutiko, iš kitos pusės dėl to nėra absoliučios pagarbos. Jis buvo gabus žmogus ir padarydavo gražių dalykų, per kuriuose pelnė pagarbą ir galėjo būti mėgiamas. Tačiau rašė ir kitaip. Mes su keliais draugais tokį elgesį vadinome „kurpalio“ literatūra, kai buvo kuriama pagal duotą kurpalį.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį. Daugiau informacijos Taisyklėse ir info@delfi.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (63)