Kas iš tiesų valdo Seimą, kokie sprendimai jam atrodo populistiniai, kokioje padėtyje dabar yra jo paties partija, ką tenka išgirsti susitikimuose su žmonėmis ir kodėl „Tvarka ir teisingumas“ neturės savo kandidato prezidento rinkimuose, R. Žemaitaitis papasakojo interviu DELFI.
– Pradėkime nuo pastarojo meto madų, kai politikai pamėgo kritikuoti „valstiečius“, nors patys yra toje partijoje, frakcijoje arba koalicijoje su jais ir net negalvoja trauktis. Kokie yra Jūsų santykiai su „valstiečiais“?
– Manau, kad jie yra darbiniai. Jie darbiniai išliko nuo 2016 metų lapkričio–gruodžio mėnesio, kada buvo pasakyta, kad su partija „Tvarka ir teisingumas“ jie niekada neis į valdančiąją koaliciją. Mes stengėmės nereaguoti į tuos pasakymus, nes politikoje esame pakankamai ilgą laiką, kad taip nekalbėtume. Nes žinai, kad anksčiau ar vėliau kartais tenka tą puodą vandens išgerti.
Mes sakėme, kad mes keičiamės – ir partija, ir vadovybė, ir visi kiti. Ir dar tuo metu siūlėme jiems ištiesti tą vadinamą pagalbos ranką racionaliems sprendimams, nes kai matėme, kad atėjo „profesionalų“ Vyriausybė, tai buvo akivaizdu, kad bus labai daug skandalų, daug problemų. Kada ministrais arba įstaigų vadovais tapo žmonės, kurie neturi jokios politinės patirties ir neturi to jausmo ir „temperatūros visuomenėje matavimo“, tai matėme, kad bus prapultis. (…) Dabar manau, kad santykiai yra darbiniai, mes esame jiems pažadėję, kad biudžetą, mokestinius klausimus tikrai palaikysime.
– Bet greičiausiai turite už ką „valstiečius“ pakritikuoti?
– Taip, aš turiu už ką pakritikuoti. Tai vienareikšmiškai už teisės aktų projektų stūmimą, buldozerinį kaip sako. Jeigu pažiūrėtume į Airijos parlamentą ir Airiją, kuri yra du tris kartus didesnė už Lietuvą, tai pas juos yra beveik 5–7 kartus mažiau priimama teisės aktų, negu mes, lietuviai, priimame. Netgi tie patys estai priima beveik dešimt kartų mažiau teisės aktų nei mes. Man tai yra nepriimtina, kad mes vieną įstatymą svarstome arba keičiame tą patį straipsnį 5–6 kartus per vieną sesiją, tai yra visiškai neprotinga, nepamatuota, man kaip teisininkui tą sunku suvokti.
Pasimaunama kartais ant tokių populistinių siūlymų ar sprendimų, ko neturėtų būti normalioje politikoje. Man pikta buvo, kada kritikavo Socialinį modelį, dėl ko jie realiai laimėjo rinkimus ir Butkevičius pralaimėjo, tai jie atėjo ir priėmė visiškai analogišką Socialinį modelį, koks buvo mūsų. Man tai buvo iš esmės skaudu, nes aš tuo metu buvau Ekonomikos komiteto pirmininkas ir mes tikrai daug dirbome prie to Socialinio modelio ir prie Darbo kodekso, ir prie kitų. Mus juodino visaip kaip, o patys atėjo ir analogišką priėmė. (…) Vienas pliusas, kurį jie turi: jeigu jie davė žodį, tai jie to žodžio, žiūriu, ir laikosi.
– Paminėjote populistinius pasiūlymus, gal galite išvardinti bent kelis?
– Paskutinis įvykis, visiškai absurdiškas – Seimo narių skaičiaus mažinimas. Pasako, kad Lietuvoje sumažėjo žmonių skaičius. Paimame 2016 metų žmonių, užsiregistravusių rinkimuose, ir koks buvo 2012 metų skaičius. Skirtumas yra vos 29 tūkst. Tai yra bandymas pataikauti žmonėms, o žmonėms labai patogu mėtyti akmenis ant tų pačių Seimo narių. Bet vietoj to, kad mažintų Seimo narių skaičių, o Seimo darbą gerintų, nestumtų buldozeriu, nedarytų komisijų, netaptų ikiteisminių tyrimų institucija, mes nueiname kitu keliu. Tarsi sumažinsime Seimo narių ir visos problemos išsispręs. Ne, tai neišsispręs.
Kitas juokingas dalykas yra kova su alkoholiu. Mes priėmėme įstatymą, mes padarėme absurdą, bet dabar tą įstatymą visi apėjo aplinkui. Nes sėkmingai Latvijoje, Estijoje ir visur kitur tą patį alkoholį gali įsigyti ir nereikia nei kontrabandos, nereikia nei apgaulės.
Ta pati urėdijų reforma, pasakėme: mes šaunūs, padarėme urėdijų reformą. Bet jeigu žiūrime, kas dabar pasikeitė, tai viskas tas pats ir liko – tokie patys pirkimai, tos pačios įmonės laimi, tos pačios kerta miškus, tos pačios prižiūri kelius. Esmė: niekas nepasikeitė, tik tiek, kad sumažėjo urėdų, bet girininkų ir visų kitų liko. Tai buvo galima priimti mūsų siūlymą – nustatyti urėdijas pagal hektarų kiekį, ir nereikėjo tokio didelio absurdo daryti (…) Manau, kad labiausiai nepamatuoti sprendimai yra šitos „speckomisijos“, tyrimai ir visi kiti. Tai „damuša“, ko gero.
– Jūs kaip teisininkas, kaip į tai žiūrite? Kai atsisėda komisija, vis nauja ir nauja, ir daro iš esmės teisėsaugos darbą?
– Tai jeigu pastebėsite, Seimo narys Remigijus Žemaitaitis per dvejus metus nė vienoje komisijoje nedalyvavo. Mane kvietė nuo pat pirmų minučių, bet aš labai aiškiai pasakiau: tai yra ikiteisminio tyrimo funkcija. Ikiteisminį tyrimą atlieka pas mus netgi septynios institucijos ir jos turi tą daryti, ne Seimas, ne kolega mano, Bakas, „Zoro“ kaukę užsidėjęs, lakstyti ir visus sodinti: geri ar blogi, tai nėra Seimo nario darbas. Seimo nario darbas – užtikrinti teisės aktų priėmimą ir parlamentinę kontrolę. Deja, pas mus parlamentinė kontrolė šiek tiek šlubuoja. (…)
Bet kada sudaromos „speckomisijos“ kažkokiam vienam alia tai įvykiui tirti, tai tikrai ne Seimo darbas. Deja, yra bėda, kad per Europą eina mada, ypatingai parlamentuose, suvedinėti sąskaitas. Tai yra blogis.
– Tai jums atrodo, kad visos tos komisijos Seime yra sąskaitų suvedinėjimo komisijos? Ar jos nerodo, kad Seimas nepasitiki teisėsauga?
– Iš dalies taip, bet iš dalies ir Seimas turi prisiimti atsakomybę, kad į teisėsaugos institucijas, į aukštas pareigas kai kada skiriami žmonės, kur tikrai dėl jų kompetencijos aš labai abejoju (…). Ir gaunasi, kad mes tas teisėsaugos institucijas tiek devalvavome savo tais skandalais, kad net neatsiranda žmonių, norinčių šiandien ten eiti dirbti.
Prisiminkite, kada buvo pasiūlytas į Teisingumo ministrus Giedrius Danielius, mano galva, tai buvo vienas iš augančių žmonių, pasižymėjęs gerais vadybiniais gebėjimais, turintis teisinių žinių ir pakankamai žinomas. Ir vėl, kad jis atstovavo vienoje kažkokioje byloje, jis nepaskiriamas yra ministru, nes gal jis kažką ne taip padarė? Tai gal pradėkime kapstytis, ką mes esame padarę būdami studentai, kokie mes buvom. Buvome visi velnių nešti ir pamesti. (...)
Manau, kad čia yra mentaliteto didžiausia problema. Man tenka nuo 2003 metų įvairiose pareigose dirbti, tai žmonės, kurie gauna skeptrą, jie tampa kaip tam Da Vinčio kode: žmogus eina per vandenį ir galvoja, kad neskęsta. Bet tas laikas yra labai trumpas ir praeina: ir voila, manęs nebėra, su manimi niekas nesisveikina. Tai mano filosofija būtų, kad Seimo nario kadencija turėtų trukti ne mažiau 5 metų, tada būtų tarp rinkimų pakankamai didelis laikas ir nereikėtų priiminėti kažkokių populistinių kvailų sprendimų, kurie mūsų valstybei neduoda jokios naudos.
– Turite omenyje, kad ateinant rinkimams politikai pradeda galvoti labiau apie tai, kaip jų sprendimai paveiks rinkėjų vertinimą?
– Jūs pasižiūrėkite: kol neartėjo savivaldos rinkimai, tol visi ramiai gyvenome pusantrų metų. Tik sužinojome, kad savivaldos rinkimai kitų metų kovo trečią ar ketvirtą, na ir prasidėjo. Mūsų gal aštuoni ar septyni posėdžiai vien buvo apie savivaldą, tai kam tokius dalykus daryti? Dabar ateina Seimo rinkimai ar referendumas. Man gėda už tokį sprendimą, pavyzdžiui, kaip dviguba pilietybė. Dabar mes padarėme dvigubos pilietybės klausimą kaip kebabinėje parduodami kebabai – maždaug, Aurelijus Veryga (sveikatos apsaugos ministras – DELFI) priėmė įsakymą, kad mokykloje turi ekologiškai maitinti, bet maistas yra neskanus, tai visi vaikai eina į kebabinę.
Dabar vietoj to, kad valstybė sukurtų modelį ir sukurtų lietuvio kortą išvykusiems ir sakytų: mes tau duodame lietuvio kortą, kad tu esi iš čia kilęs, kad tam tikras teises, pareigas turi. Tai ne, mes abrakadabra sugalvojame dvigubą pilietybę, tada abrakadabra sugalvojame sumažinti kartelę referendumui, ir abrakadabra padarome, kad referendumas vyktų su dviejų savaičių pertrauka. Tai man iškart asocijuojasi su Verygos įsakymu, kad visus vykime kebabų pirkti, vietoj to, kad palaipsniui žmogų prisijaukinkime toje vietoje. Tokie dalykai valstybėje neturėtų vykti. Bet čia yra, matyt, jaunų kolegų bėda ir tų, kurie ateina, jie galvoja, kad jie yra dievai.
– Mes norime ir mes viską galime?
– Manau, kad pirmoje vietoje eina „mes viską galime“, o po to „mes norime“. Padaro ir tada pamąsto, ir tada labai gailisi. Ir po to galvoja, kaip atšaukti. Bandoma parodyti, kad aš viską galiu. Aš palyginčiau tai su šeima, mes kiekvienoje šeimoje turime problemų su žmona, žmona su vyru turi problemas, jeigu mes nesikalbame. (…) Jeigu vyras arba žmona elgiasi iš jėgos pozicijos, visada atsiranda trečias, kuris paguodžia. Manau, kad ėjimas iš jėgos pozicijos valstybėje ir nenorėjimas sustoti ir pasižiūrėti, kad darai kažką ne taip, tai yra ydinga. Vietoj to, kad tu gali atsitraukti, palaukti dvi savaites, susižiūrėti, susisteminti, kokia tai yra situacija, ir gražiai pakeisti tą įstatymą, ir jokių skandalų nebūtų.
Mes skubame, lekiame priimti įstatymą. Pavyzdžiui, komitete dėl trąšų importo, įvežimo, matau, kad chaosas yra, matau, kad tam įstatyme visą atsakomybę prisiims ūkininkai. Siūlau daryti pertrauką, bet man sako: ką pasakys žurnalistai, nes tada vėl „kals“ Karbauskį ir mes turime gyvybiškai tą įstatymą priimti. Jeigu kovo mėnesį, kai jis pradės veikti, mes pamatysime, kad neveikia, ir vėl pasakys, kad jūs piktybiškai priėmėt įstatymą, kuris neveikia. Tai kam to reikia? (…)
– Iš to, ką jūs sakote, susidaro įspūdis, kad bijo Ramūno Karbauskio jo žmonės?
– Ne, aš manau, kad ne bijoma yra Karbauskio, bet esminis yra dalykas, kad kolegos, ypač pirmą kadenciją esantys, jie turi dar tokią didelę atvirą dūšią, jų plati širdis dar nesugadinta ir jie galvoja: va dabar padarysiu viską. Bet tu turi sustoti, išmokti. Frakcijoje gi yra skirtingų nuomonių. Tik tiek, kad pagrindinis yra dalykas, manau, kad jeigu frakcijoje vykdoma yra destrukcinė veikla ir bandoma tyčia nepritarti vado ar partijos pozicijai, tai nėra gerai, nes tai yra komandinis darbas. (…)
Nes vis girdžiu, kad tai vienas kažkuo nepatenkintas, tai kitas. Tai aš suprantu, kaip turi jaustis pats frakcijos seniūnas arba partijos pirmininkas, kai jie važiuoja traukiniu, turi kryptį, ir bando kažkas tyčia, maždaug: atkreipk dėmesį į mane, arba padarysiu kitaip. Arba vyksta koks nors balsavimas dėl įstatymo ir iš tos pačios frakcijos piktybiškai pasisako prieš.
– Bet juk gali būti, kad jie tikrai nepritaria tam įstatymui?
– Tada aš pasakysiu taip: kai jūs su vyru nesutariate, jūs pirma einate pas mamą skųstis, ar pirma nusiraminate ir einate kalbėtis su vyru? (…) Tu tarpusavy tą santykį turi aiškintis, namų be dūmų nebūna. Jeigu frakcijoje yra kažkas negerai, tai tą klausimą atidėk, bet nebėk pirma į viešumą ir rodyk, kokie mes kvaili esame ir kaip mes nesutariame, o geriau pirtelėje išsiaiškinti, kas blogai, kokie yra argumentai. Nėra pas mus pakantumo vienas kitam ir nėra gebėjimo įsiklausyti. Taip, skirtingų nuomonių gali būti, aš frakcijoje kai kada turiu skirtingą nuomonę, bet jeigu man frakcijoje pasako, kad Remigijau, turi būti taip, ir frakcija mane įpareigoja taip elgtis, tai aš negaliu kitaip elgtis.
– Kelis kartus Seimą palyginote su šeima, tai jeigu iš tiesų palygintume su šeima, ar ši šeima jau yra ant skyrybų slenksčio?
– Manau, kad taip. Kiekviename Seime, kada buvome su socialdemokratais, jie jau buvo pasiekę tą piko lemputę, kad su jais niekas nenorėjo kalbėtis. Buvo tokių atvejų, kai mes, koalicijos partneriai, nenorėdavome eiti į jų pasitarimus, nes jie sakė: mes čia maždaug vyresni broliai, bus taip, kaip mes pasakome. Man asmeniškai tai buvo labai nepriimtina ir aš tiesiog neidavau, nes aš jaučiu, kad ne partneriai kalbasi, o kažkas iš viršaus nurodinėja.
Dabartinę situaciją, manau, pavyko suvaldyti per lapkričio mėnesį, nes mūsų frakcija pasakė: jeigu bus toliau kišamos visos komisijos, tyrimai ir panašiai, mes tiesiog daugiau sprendimų nepalaikysime.
– Tokiu atveju sugriūtų jūsų frakcijų koalicija?
– Nemanau, kad ji sugriūtų, bet tiesiog būtų aiškus signalas koalicijos partneriams, kad mes atėjome jus palaikyti ne ikiteisminių tyrimų epizode, bet valstybės evoliucijos ir judėjime į priekį. Ir jeigu jūs pastebėsite, paskutiniai mūsų frakcijos balsavimai – mes nedalyvavome nei jokių savivaldybių pseudokomitetų kūrime, nei dėl VRK, nei dėl LRT komisijos, nei dėl Majausko. Mes nelaikome, kad tai yra prioritetinis dalykas. (…) Kai aš pamatau, kad Stasys Jakeliūnas kategoriškai laužydamas rankas pasako: arba Majauskas, arba biudžetas, tai aš tada sėdžiu ir nesuprantu: tai kur yra valstybės prioritetas?
– Kaip Jums atrodo, kas šiuo metu valdo Seimą?
– Seimą valdo ministerijos specialistai. Tie specialistai, kurie dirba su dokumentais, kurie rengia projektus. O po tuo projektu dažniausiai būna daug kas „pakišta“. Manau, kad čia yra trijų – keturių kartų Seimo problema. Seimas įsivaizduoja, kad jis yra valstybės viršininkas, pats priiminėja sprendimus, o iš tikrųjų tai viskas daroma ministerijų, Vyriausybės lygmeny, jų paprasti specialistai tą daro. Kadangi konvejeriu važiuojama, Seimo nariai nespėja įsigilinti, nesupranta (…).
– Užsiminėte apie dvigubą pilietybę. Pastaruoju metu viešojoje erdvėje vis dažniau pasigirsta tokia mintis, kad „valstiečiai“ nuolat taikosi į Konstituciją. Jūs matote tokių apraiškų?
– Matau tą. Man tai dviguba pilietybė, pavaldumo pakeitimas, dabar išgirstu dėl LRT tarybos, kad nepolitinė būtų. Esu paprotinės teisės mėgėjas, tai jeigu jau per tiek metų formuojasi tokia praktika arba patirtis pagal Konstituciją, ir viskas buvo gerai, ir tik pasikeitė mentalitetas, tai nereiškia, kad reikia keisti Konstituciją. (…)
Mano galva, Konstitucijos keitimas apskritai yra ydingas dalykas. Aišku, kai gavome nepriklausomybę, mūsų Konstitucija buvo tokia lipdyta, kergta, pridėta ir dar ant kažko uždėta, bet nebuvo pergalvota, kaip keisis mūsų visuomenė ir mentalitetas, tai tas matosi Konstitucijoje. (…) Iš principo eiti į Konstituciją ir bandyti sureguliuoti asmeninius santykius, tai yra blogas ženklas valstybei, investuotojams ir jaunajai kartai, kuri komunikuoja su išoriniu pasauliu. Kada jie mato bandymus kėsintis į pagrindinį dokumentą, tai aš manau, kad abejonių sukyla, ar jie gyvena toje valstybėje, ar nori valstybėje toje būti.
– Grįžtant prie koalicijos klausimų. Neseniai kalbėjau su Lietuvos lenkų rinkimų akcijos frakcijos pirmininke Rita Tamašuniene, ir ji išsakė tokią mintį, kad jie nesutiko eiti į frakcijų koaliciją, nes nieko iš to negauna, tik Seimo vicepirmininko poziciją. Tai kam Jums reikėjo tos koalicijos, ką iš jos gavote ir ar yra minčių trauktis iš jos?
– Yra pas mus partijoje žmonių ratas, kurie buvo prieš ėjimą į koaliciją, tas žmonių ratas tebėra ir dabar jie kalba analogiškai. Manau, kad gavo Lietuvos žmones pakankamai iš mūsų nuėjimo į valdančiąją koaliciją: išmušta galimybė opozicijai reketuoti Vyriausybę, reketuoti valdančiąją daugumą, kad jų asmeniniai interesai būtų virš visko ir priimami jų siūlomi projektai.
Man teko 2007 metais matyti, kaip konservatoriai šantažavo Kirkilą tam, kad būtų pritarta 2008 metų biudžetui. Tai jie biudžeto išlaidas, jeigu manęs atmintis neapgauna, tyčia padidino beveik 300 mln. litų. O po to taip ir gavosi: atėjo krizė, tai kur tu, gerbiamas Kirkile, buvai? (…) Man tas nėra priimtina, laužymas rankų vardan asmeninės naudos. Mes iš to negavome nei ministrų, nei viceministrų, mes negavome nei komitetų pirmininkų postų, nes mes pasakėme: mes neimame nė vieno posto, Seimo pirmininko pavaduotojo postai buvo du, mes pasakėme, kad turi būti atkurti kaip ir opozicijai, kad įgyvendintume savo siūlomus projektus ir parlamentinę kontrolę.
Nemanau, kad dabar yra tinkamas laikas kalbėti apie pasitraukimą, eina biudžetas, bet nuomonių pas mus ir partijoje, ir frakcijoje yra įvairių. Pikta yra tai kolegoms kai kuriems mūsų, kad tokiu buldozeriu yra bandoma važiuoti.
– Jūsų asmeninis reitingas yra aukštas, Jūs kurį laiką esate vienintelis partijos pirmininkas, kuris išlaiko teigiamą reitingą. Iš sociologų teko girdėti minčių, kad taip yra dėl to, kad mėgstate rodytis moteriškose laidose. Kaip pats aiškinate savo sėkmę?
– Čia yra paviršutiniškas mąstymas. (…) Žemaitaitis buvo ir mokinių tarybos pirmininkas, Žemaitaitis buvo aktyvus visuomenės veikėjas, Žemaitaitis darė žiauriai daug visokių akcijų su jaunimu, ekologinių, rūšiavimo buvau vienas iš pradininkų Lietuvoje, Žemaitaitis dirbo teisinį darbą, visuomeninį darbą.
Manau, kad tie žmonės arba ta karta, su kuriais aš užaugau, jie dabar dalyvauja jau politikoje arba visuomenės gyvenime. Vyresnės kartos žmonės manęs nepažįsta, bet ta karta 80–90-ųjų metų karta, kur mes daug bendravome, ji yra užaugusi. Žemaitaitį žino ir kaip ūkininką, nes tie patys piketai, kelių blokados, važiavimai, visur dalyvaudavau. (…) Tai yra labai daug viso komandinio darbo rezultatas, tai yra tų žmonių, kurie aplink mane buvo, jų darbo rezultatas.
– Kiek Jūs važinėjate po Lietuvą, susitinkate su žmonėmis?
– Važiuojame kiekvieną penktadienį, pirmadienį, šeštadienį. (…) Sako labai daug problemų žmonės. Po kiekvieno gyventojų priėmimo aš parsivežu daug klausimų. Aš esu samdytas žmogus. Manau, kad gal tiesiog mano kolegos Seimo nariai bijo tą dalyką daryti. Bijo žmonių. Tenka susidurti, kad ir į snukį žmogus pasiūlo.
Turėjau tokį įvykį, visam gyvenimui išliks. Tai buvo pirma kadencija 2010 metais, susitikime su gyventojais, kaip dabar pamenu, toks Jonas, tolimųjų reisų vairuotojas, iškėlė daug klausimų, aš jam atsakau, dalį neatsakau, mes susikertame. Žmonių gal pusantro šimto kultūros centre sėdi ir jis maždaug užlipa į tribūną ir galvoju: kas čia bus? Ar jis trenks man? Aišku, komanda sunerimsta, bet jis taip demonstratyviai į delną spjauna ir man sako: nuo šios dienos aš jus labai gerbsiu ir vertinsiu. Ir aš irgi spjoviau į delną, jam padaviau ranką ir pasakiau: gerai, ir aš tave gerbsiu.
Aš visą laiką tą Joną prisimenu, buvau 2–3 kartus jį sutikęs, tai aš jo klausiu: kodėl tu taip padarei? Sako: man buvo labai smalsu pažiūrėti, ar tu esi su mumis. Susiduriu su viskuo, su piktumais, ir kad tu vagis esi, ir kad tu žulikas, ir kad tu kyšininkas esi. Bet aš tą priimu kaip Seimo nario darbą, ar gydytojai tą patį atkenčia, ar seselė, ar policininkas. Mane pasamdė keturiems metams ilgiausiai, aš ir dirbu, išmes tai išmes. Gal Seimo nariai jaustųsi saugesni arba laisvesni, jeigu būtų priimtas Seimo narių rentų įstatymas. Kad jeigu Seimo narys, atbuvęs dvi kadencijas, gautų pusę Seimo nario atlyginimo, jie būtų daug drąsesni priimant savo sprendimus. Bet mūsų visuomenė neatleistų to ir tai yra labai toli iki šito.
– Jūsų partija, nepaisant visų istorijų, bylų, Pakso išėjimo, turi irgi gana aukštą reitingą. Tai yra dėl to, kad kitos partijos nusilpo, pavyzdžiui, Darbo partija, socialdemokratai?
– Nemanau, kad dėl to, kad nusilpo (…). Taip, pasikeitus partijai ir iš partijos pašalinus Komskį, Ručius, Paksui išėjus, Gražuliui išėjus ir dar dešimčiai žmonių, kurie galimai prisidėjo prie dokumentų klastojimo, prie neteisėtos veiklos, tai kažkiek reitingai pakilo. Nors, atvirai pasakysiu, išėjus Paksui maniau, kad mūsų reitingai nukris kokiais trimis punktais.
– Juk Paksas buvo partijos veidas?
– Vienareikšmiškai, jis partijos įkūrėjas, lyderis. Bet man širdis džiaugiasi, kad Lietuvoje pavyko įrodyti, kad gali būti partijų ne vieno asmens. Tai yra pliusas. Matome, kad jeigu nėra Viktoro Uspaskicho, nėra Darbo partijos. Bandė samdytas direktorius Valentinas Mazuronis vadovauti, deja, baigėsi niekaip. Tas pats Paulausko atvejis, dabar vaikščiojimas su komitetais, judėjimais prasidėjo.
Mūsų partija dabar išgyvena, aišku, labai sunkų laikotarpį. Mums yra siaubingai sunku, nes įtikinti žmones, kad mes esame nauji, kad mes pasikeitę, tai yra sunku. Antras dalykas, man buvo daug siūloma bėgti nuo šitos partijos ir kurti naują. (…) Aš manau, kad pabėgti nuo pavadinimų ne išeitis, ir ką dabar išgyvena liberalai, tai yra pasekmė, kad jie nenorėjo priimti kitokių sprendimų. Aišku, ta byla mūsų nepuošia, man, kaip partijos vadovui, reikia prisiimti atsakomybę, nes buvę lyderiai išsilakstė ir paliko mus likimo valiai, bet aš manau, kad išgyvensime.
– Dėl tos bylos: Jūs esate sakęs, kad partija nežinojo, kad tai buvo kelių asmenų veiksmai. O Jūs tikite, kad Liberalų sąjūdis nežinojo apie Masiulio reikalus?
– Ten yra bėda, kad Liberalų sąjūdžio ir valdyba, ir prezidiumas tame dalyvavo. Kad visi sprendimai buvo priimami kolegialiai ir visi apie tai žinojo. Mūsų atveju, nei sutarčių prezidiumo nariai matė, nei kiti mūsų pavaduotojai, mes niekas nežinojome apie kažkokius galimus susitikimus ar dar kažką. Liberalų sąjūdyje visas procesas vyko partijoje (…). Mes esame kardinaliai skirtingose pozicijose. Ir dėl to aš mąstau apie galimybę kreiptis į teismą dėl kai kurių mūsų partijos žmonių veiksmų tyčia darant partijai žalą. Žmonės galimai galėjo piktnaudžiauti partijos vardu siekiant savo asmeninės naudos.
– Užsiminėte, kad tikrai nelengvi laikai Jūsų partijai. Visai neseniai, po Kongreso Klaipėdoje, kai kurie Jūsų partijos nariai sakė, kad esate nedemokratiškas diktatorius. Jūsų frakcija Seime vos nesugriuvo, kai iš jos svarstė trauktis Andrikis, ir galiausiai pasitraukė. Tikrai nemažai problemų ir dar prieš rinkimus, ką planuojate daryti?
– Jeigu aš tironas arba diktatorius, tai turėčiau labai džiaugtis, nes būnant tokio jauno amžiaus sugebu jau turėti tokius metodus. Jeigu mano darbo metodai lėmė, kad partija iš 0,7 proc. reitingo grįžome į pirmą trejetuką, tai tada klausimas, kiek aš toks tironas esu? Jeigu sugebėjome sumobilizuoti frakciją, kai buvo Pakso įsakyta išeiti iš frakcijos Rimui Andrikiui ir bandymas dar griauti, nepavykus šitam dalykui padaryti, toliau bandoma per visus kitus dalykus griauti – per skyrius ir panašiai.
(…) Tie skyriai, kurie verkė ir jų pirmininkai, kurie darė visas šitas aferas, jie buvo pašalinti iš partijos – dėl elementaraus dokumentų klastojimo. 12 tūkst. bendruomenė aiškiai pasakė: uždarėme Gražuliui duris, Paksui, Komskiui, Ručiams, kitiems, kurie suprato, kad partija yra asmeninis laukas. Gražulis galėdavo dergti mūsų partiją kiek nori, galėjo kolioti savo vaiko motiną, jis galėjo daryti, ką nori ir jam visą laiką buvo atleidžiama. Tas pats buvo ir Komskiui, ir Paksui, ir Ručiams. Aš aiškiai esu pasakęs: aš to netoleruosiu ir prie manęs tokių dalykų nebus, taigi susitaikykit.
– Bet juk Jūs pats ką tik sakėte, kad reikia kalbėtis kaip šeimoje. Bandėte kalbėtis? Nepavyko?
– Buvo tiek kalbamasi, kad galėtume romaną rašyti. Buvo su skyriais kalbos. Tiesiog žmonės matė patys save tik. Jeigu, įsivaizduokite, bandymas traktuoti, kad Gražulio elgesys visuomenei yra geras mums kaip partijai, man tai yra didžiausia gėda partijai.
Gražulis kaip toks yra anomalija politinėje visuomenėje ir tokie politikai seniai turėjo būti už politinio užribio ribų. Nes žmogus, kuris kalba apie krikščioniškas vertybes, kartu išlenda nesantuokiniai vaikai ir visas kitas jo gyvenimas, tada klausimas, ką galvoti apie tą partiją. Ir aš nuvažiavęs pas kokį nors mokslininką, verslininką, aš jam sakau: junkis prie mūsų, tai jis stovi iš manęs ir šaiposi: ponas Žemaitaiti, jūs rimtai, ar su tomis vertybėmis vėl kažkas atsitiks?
– Kalbant apie rinkimus, „Tvarka ir teisingumas“ eis kaip partija ar planuojate jungtis su kuo nors? Teko girdėti, kad turite planų su Žemaičių partija?
– Manau, kad visuose 54 skyriuose bus kandidatai, vienur bus pilnas sąrašas, kitur truks. (…) Dėl Žemaičių partijos – tai yra naujas dalykas. Prieš mėnesį kalbėjau su partijos pirmininku Stasiu Gvažiausku ir išreiškiau jiems pasiūlymą, kad būtų labai gerai, kad mes kaip iš Žemaitijos kartu susijungtume. Radome bendrą kalbą, įvyko didelė Žemaičių sueiga, kuri parėmė sprendimą jungtis ir priimti mūsų siūlymą.
Ir dabar yra sudaryta darbo grupė, kuri turi nuspręsti, kokiomis sąlygomis bus susijungimas. Žemaičių partija turi registruotis Teisingumo ministerijoje ir Registrų centre. Kai jie susitvarkys dokumentus, tada bus galima kalbėti apie bendrą susijungimą. Aš labai džiaugiuosi, tai didelė jėga. Jie turi 2300 žmonių, gal ne visi jungsis, ne visi norės, nes buvo skirtingų nuomonių, bet jie turi ir Žemaičių draugiją. Man yra labai didelis įvertinimas, kada visi sako, kad partijos nesijungia, eina į komitetus, ši politinė jėga priėmė sprendimą jungtis kartu su mumis.
– Esu girdėjusi mintį iš politologų, kad Jūsų partija labiausiai ir koncentruojasi į Žemaitiją, kad nesate visos Lietuvos partija. Kiek Jūs tikitės laimėti merų postų, kiek Jums apskritai savivaldos rinkimai yra svarbūs?
– Man svarbu kaip žmogui, kad mano partijos atstovai, kandidatai, įtikintų žmones, kad kuo daugiau ateitų žmonių ir išreikštų savo valią. Man nesvarbu, už ką jie balsuos. Mes turime išauginti žmonių kartą, kurie suprastų, kad jų balsas yra didelė atsakomybė už rajoną. (…) Mūsų rinkiminė kampanija bus tokia, kadangi mes pinigų neturime, mes daugiau važiuosime pas žmones. Mes bandysime įrodyti, dėl ko jie turi ateiti į rinkimus, juose dalyvauti ir dėl ko jų dalyvavimas yra gyvybiškai svarbus.
– Užsiminėte apie pinigus, kokia yra dabar Jūsų partijos finansinė padėtis?
– Pinigai yra areštuoti, nes kadangi prokuroras įvertino galimai partijos padarytą menamą žalą, tai sumai pritaikytas areštas, tai yra 350 tūkst. eurų. Tai mums, kaip mažai partijai, tai yra milžiniški pinigai. Tik tiek, kad manau, kad rinkimų užstatui teismai turėtų juos atlaisvinti dėl to, kad eitumėme į rinkimus, laimėtume ir tada vėl ta dotacija bus. Ir tada, jeigu dar kažkas atsitiktų, būtų atlyginta žala.
– Kalbant apie Europos Parlamento rinkimus, gal jau turite sąrašą?
– Pirmas buvo susitarimas, kad Paksas bus sąrašo vedlys, bet kadangi jis iškeliavo, tai pirma vieta kaip ir dabar lieka nežinoma. Pirmose keturiose vietose, buvo sutarta, kad bus Seimo nariai, visuomenės veikėjai, kurie dirba su mumis, galėtų dalyvauti, dešimt tada eina geriausiai pasirodžiusių skyrių, o kiti reitingavimo būdu. Pavardžių dar konkrečių nėra.
– O Prezidento rinkimuose turėsite savo kandidatą?
– Nenorėčiau tyčiotis iš mūsų partijos, nes kai kas visą laiką sėkmingai tyčiodavosi, tai per paskutinius prezidento rinkimus Paksas visą laiką norėdavo būti prezidentu, nors žinojome, kad negalima. Vėliau turėjome Mazuronį ir Jezerską, tai dar tyčiojomės iš partijos. Aš manau, kad jeigu neturi kandidato, kuris galėtų užimti prizinę kad ir antrą ar trečią vietą, geriau nesišaipyk. Nes vėliau sakys žurnalistai: nu va, lūzerių partija, pastatė kažką.
– Jūs pats metais kitais metais jokiuose rinkimuose nesiruošiate dalyvauti?
– Kol kas ne. Išskyrus tai, kad Klaipėdos skyrius mane į Klaipėdos miesto merus kaip kandidatą nori kelti. Žinote, esu komandinis žaidėjas. Jeigu bus toks sprendimas, tai teks eiti. Vilniaus skyriuje yra diskusijų, kad turėčiau eiti į Vilniaus mero rinkimus. Stengiuosi apie tai negalvoti, nes žinau, kad žmona nepritars. Bet jeigu skyrius nutars deleguoti, tai eisiu. Todėl, kad mano prioritetas yra komanda. Aš manau, kad dirbdamas komandinį darbą tu pasieki geriausius rezultatus, nes jeigu pats sau būsi gražus ir nuostabus, nieko nebus.