– Pone Žiemeli, kaip manote kodėl Lietuvos institucijos jūsų įmones laiko nepatikimomis?
– Nėra vienareikšmiško atsakymo. Yra sprendimas, kur mums neleido, įtraukus Lietuvos oro uostus į strateginių objektų sąrašą, plėstis. Tas sprendimas buvo priimtas, tokia yra nuomonė. Mes su ta nuomone susitaikėme.
– Kuo jūs tai aiškinate? Ūkio ministerija išbraukė jus iš įmonių sąrašo, kurios gali dalyvauti NATO konkursuose, plėstis įmonei neleidžia Šiaulių, Vilniaus oro uostuose.
– Šiaulių oro uostas tai buvo pabandymas nupiginti žemės nuomos kainą Kauno oro uoste, kur mes turime didžiulį technikos palaikymo centrą. Mums reikia plėstis. Verslas nestovi vietoje. Mes turime eilę klientų ir pirmiausia tą norėjome padaryti Lietuvoje. Akivaizdu, kad mes papuolėme į tokį laikotarpį. 2013 m. pabaigoje prasidėjo mūsų Žukovskio oro uosto projektas. Tada nebuvo jokių sankcijų nei Čemezovui, nei „Rostech", nei bet kam kitam.
– Dar ir Krymas priklausė Ukrainai.
– Taip. Tada 2014 m. vasario mėnesį atsirado sankcijos, bet mes jau buvome laimėję tenderį, pasirašę įsipareigojimus. Negali nedaryti. Šitas nedėkingas langas sujaukė bendrus planus šitame regione. Jautru, pasienis, viską puikiai suprantu. Tuo metu objektai buvo įtraukti į strateginių objektų sąrašą. Turiu tokį gerą palyginimą. Yra įstatymai, kad karo atveju, žmonės turi suteikti savo transporto priemones kariuomenei, tai galima sakyti, kad ir automobilis yra strateginė priemonė ir su juo negali bet kas Lietuvos keliais važinėti. Čia taip pajuokaujant. Šiaip 66 pasaulio šalyse mes turime savo buveines. Yra įvairūs būdai, kaip valstybės institucijas valdo savo rizikas. Akivaizdu, kad į oro uostus žiūrima per padidintos rizikos prizmę. Terorizmas, muitinės ir pasienio zonos. Žinoma, priežiūra turi būti.
– Na bet į jus ne dėl terorizmo žiūri saugumo departamentas, o dėl įtartinų ryšių.
– Aš galvoju, kad ir į jus žiūri, tik jūs mažiau žinote, nei aš.
– Palietėte keletą dalykų, kurie iš tiesų labai įdomūs. Kaip jūsų įmonė atsidūrė Žukovskio oro uosto projekte? Galima paaiškinti, kad oro uostas ten buvo nuo sovietinių laikų, didžiulis oro uostas, eksperimentinė bazė ir t.t.
– Tarybiniais laikais ten vyko apie 20 tūkst. bandomųjų skrydžių. Dabar vyksta 300. Tai yra milžiniška infrastruktūra, kurią valstybei reikia išlaikyti ir arba ją komercializuoti, arba kažką kita sugalvoti. Yra du nusileidimo takai, teritorija 2500 ha, tai maždaug 8 kartus didesnis už Vilniaus. Akivaizdu, kad likus tiek mažai skrydžių, valstybė galvojo ką ten padaryti. Be viso to, ten dar ir speciali režiminė zona. Ten su lietuvišku pasu aš net negaliu patekti į patį oro uostą. Tokia pati sistema yra Tulūzos, Boržė, Venecijos oro uostuose, kur irgi yra technologinės įmonės, kur surenkami lėktuvai ar atskiri jų agregatai.
– Tai kaip jūs ten atsidūrėte?
– Labai paprastai. Aš labai mėgstu low-cost istoriją. Mano puslapyje sudėtos visos laidos kur aš kalbėjau apie low-cost'us. 2011-2012 m. buvau pakviestas į RBK televiziją, kur nagrinėjome, kaip atsiranda low-cost'ai. Tai yra du geri pavyzdžiai „Ryanair" ir „EasyJet". Jie iš principo turi tokį specialų modelį, kai lėktuvai buvo nupirkti gerokai pigiau rinkos sąlygomis ir jie savo savikainoje neturi lėktuvų. Dėl to, kad jie buvo nupirkti per krizę po rugsėjo 11-osios įvykių Amerikoje. Yra dar du gamintojai pasaulyje, kurie turi blogai parduodamus lėktuvus. Vienas iš jų yra „Sukhoi superjet".
Aš pradėjau austi mintį, kad tam lėktuvui, kad jis pakiltų į tokias aukštumas, kokiose šiandien yra „Airbus" ar „Boeing", jam reikia didelio užsakymo. Pradėjau siūlyti, kad kodėl nepasvarsčius sukurti pigių skrydžių bendrovę, kuri skraidys low-cost'ais. Rusijos rinka, lėktuvai, o mes kaip organizacija galėtume juos aptarnauti tiek techniškai, tiek kitomis savo paslaugomis. Tai po tų laidų mane pastebėjo, aš sudalyvavau MAKS parodoje, susipažinau su tuomet valdybos pirmininku Borisu Aliošinu, kuris 2001 m. buvo vicepremjeras. Tai mes savo idėją pristatėme ir mums pasiūlė pagalvoti apie remonto bazės padarymą. Bet panašiu metu mes derėjomės dėl kompanijos įsigijimo Domodedovo oro uoste, „Domodedovo technique". Tada sužinojau, kiek oro uostai Maskvos srityje uždirba.
Tai buvo įspūdingi skaičiai. Tokių skaičių nėra Europoje ir niekur kitur pasaulyje. Ir aš pagalvojau, kodėl iš to oro uosto negalima padaryti kažko plačiau, nes turime visas reikalingas kompetencijas, remonto įstaigas, antžeminį aptarnavimą, kuro užpylimą. Taip ir gimė, kad reikėjo sklypo tame oro uoste. Ten yra specialios zonos, ten nieko neįsigysi. Tačiau buvo parodas organizuojanti organizacija, kuri 100 proc. priklauso „Rostech" antrinei įmonei, kuri priklauso „Rostech" ir dar šiandien tebeturi 180 ha sklypų parodoms organizuoti. Tai dalis tų sklypų, 40 ha, buvo įnešta į bendrą įmonę, mes įnešėme pinigus, ir taip iš didelės 2500 ha teritorijos buvo atskirta dalis, tvora pastatyta, nuimtas režimas ir aptarnaujami keleiviai.
– Tai jūs įkūrėte bendrą įmonę su „Rostech" dukterine įmone?
– Net ne dukterine, anūkine.
– Bet kuriuo atveju, akcijos priklauso valstybinei įmonei „Rostech", kuri tos piramidės viršuje. Ji turėjo 25 proc. akcijų, jūs - 75 proc.
Kaip jūs susipažinote su Sergejumi Čemezovu, „Rostech" vadovu?
– Čia labai geras klausimas. Aš su juo asmeniškai nebuvau pažįstamas iki 2015 m., kai viename bendrame renginyje mane pristatė, kad aš esu tas investuotojas, kuris investavo. Supraskite, kad multimilijardiniame komplekse toks dalykas ten yra labai mažas. Net ne jo lygis yra spręsti tokius susitarimus.
– Tai kas buvo tas žmogus, kuris pasakė, kad „Gediminai, galite čia šitą reikalą daryti"?
– Buvo inicijuotas tenderis ir tame tenderyje dalyvavome mes ir „Novoport", kuris 50 proc. yra valdomas kazachų ir 50 proc. Romano Trocenkos. Tai mes buvome dviese, kurie dalyvavome šitame tenderyje. Tenderyje mes davėme geresnes sąlygas. Tai viskas ir vyko, nereikia čia nei Čemezovo, nei dar kažko. 19 metų tas projektas. Kaip iš didelės infrastruktūros valstybė gali nustoti finansuoti ir ją konvertuoti į komercinę veiklą, tai 19 metų projektas gulėjo stalčiuje. Tai buvo generatorius mano idėjos, kad ten nereikia daryti techninės bazės, nes ten angarų labai daug. Bet pagalvokime, kodėl nekonvertavus į keleivinį terminalą? Pavyzdys buvo Tulūzos oro uostas. Jame lygiai taip pat yra tvora, lygiai taip pat už tvoros yra remonto organizacijos, konstruktorių biurai, industrinės paslaptys ir t.t. Beje, tas oro uostas valdomas kiniečių.
– Jūs išėjote iš to oro uosti ir pardavėte akcijas?
– Taip.
– Už kokią sumą?
– Biškį uždirbau. Sumos negaliu pasakyti, komercinė paslaptis.
– Kodėl nutarėte parduoti?
– Spaudimas didėjo.
– Koks spaudimas?
– Viešas spaudimas. Jei būtume Vokietijoje, turbūt būtų užklausta, būtų pateikti duomenys paaiškinime ir tuo viskas baigtųsi. Aš galvoju, kad tokių projektų išeiviai iš Lietuvos nedaro daug. Ir šiaip mes labai didelė organizacija. Pasikartosiu, tai nebuvo vienas projektas iš kurio, kaip vienas jūsų kolega sako, mes praturtėjome. Visiškai nieko panašaus.
Tas projektas gal atnešė daugiau žalos, nei naudos, būtent dėl viešumo. Uždirbau. Bet mes neėmėme banko paskolų, mes dėjome nuosavas lėšas. Mes tuos pinigus įdėję į kitą projektą gal būtume gavę didesnę grąžą. Mūsų įmonės tikslas yra multiplikuoti kapitalą. Ar tu per 10 metų padarai 10 kartų investuotą kapitalą ar per 3. Jei pažiūrėtume mūsų visą grupės istoriją, iki krizės 2009 m. su aktyvia veikla, įmonių valdymu, įmonių sujungimais, aš kapitalą multiplikuodavau du kartus per metus. Po 2009 m. septyni metai buvo nuosmukis, nes visos įmonės turėjo didžiules skolas.
– Jūs sakote, kad pinigų kiekį padidindavote dvigubai per vienerius metus? Kokie čia stebuklai?
– Ne stebuklai. Jei paimti nagrinėti kokį business case Harvardo kaip yra auginamas kapitalas. Tai visų pirma, žiūrint kokį verslą darai, bet jei yra pvz. start up'as. Jie iki tam tikro lygio užauga, tada tam, kad užfiksuotų vertę, jis turi daryti pirmą kapitalo pritraukimo raundą. Pritrauki kapitalą ir užfiksuoji sumą. Tada sulig augimu būtina patekti į viešo kapitalo rinką.
Viešo kapitalo rinka duoda visai kitą vertinimą, nes tie investitoriai, kurie ateina, jie jau žino, kad ta pirminė rizikos stadija praeita. Pvz. pirmoji mano bendrovė „Žvilgsnis iš arčiau". Mes ją įkūrėme 1999 m., aš ją pardaviau 2005 m. Mano investicijos buvo 10 tūkst. eurų, aš ją pardaviau už 2 mln. eurų. Tai kiek čia kartų kapitalas padidintas? Aš esu padaręs 4 bendrovių IPO, išvedęs į viešo kapitalo rinką. Kad tiek daug bendrovių išvestų į viešo kapitalo rinką aš daugiau nežinau iš Lietuvos piliečių.
– Kam jūs pardavėte tas akcijas?
– Aliošinui ir management'ui. Jie šiandien oficialūs akcininkai.
– Fiziniams asmenims?
– Trys fiziniai asmenys ir Borisas Aliošinas tiesiai, asmeniškai įsigijo.
– Kodėl daugelis jūsų įmonės registruotos Kipre?
– Visas įmones jei konsoliduoti, tai virš 400 bendrovių, tai tikrai ne daugelis. Tai yra ir mokesčių planavimas, ir beje mūsų centrinis biuras laikomas Kipre, mes šiandien esame Kipro bendrovė. Tai yra padaryta dėl kelių priežasčių. Pirma, tai Kipras turi tieisogini link'ą tarp depozitoriumo Honkongas-Londonas. Lietuva, kai aš dariau pirma IPO Varšuvoje, tai mes tą link'ą padarėme tarp Vilniaus ir Varšuvos. Tai reiškia, kad akcijos gali lengvai vaikščioti tarp jurisdikcijų. Tai Kipras yra vienintelė neofšorinė zona, visos kitos yra ofšorinės – Bermudai, Honkongas, Seišeliai, kuri turi tiesioginį link'ą su Honkongo birža.
– Kai kurios jūsų įmonių akcijos priklauso įmonėms, kurios yra registruotos Kipre. Tų įmonių akcijos priklauso kitoms įmonėms ir t.t. Kam tos schemos? Nuo savo buvusios žmonos slėpėte ar turite racionalesnį paaiškinimą?
– Šiais laikais yra tokia sąvoka kaip UBO (ultimate beneficial owner). Šiandien, kad padarytume bet kokį veiksmą, su „Boeing", „Airbus", banku, obligacijomis, mums reikia atskleisti visą grandinę iki galutinio naudos gavėjo. Neįmanoma paslėpti. Prieš dvejus, trejus metus gal buvo prasti valdytojai ir buvo galima buvo ne iki galo nurodyti schemą. Šiandien, jei turi banke sąskaitą, tai neįmanoma neparodyti kas yra galutinis naudos gavėjas.
– Grįžtant prie Žukovskio oro uosto ir akcijų pardavimo. Kas jus spaudė?
– Visų pirma pati ekonominė situacija. Tuo metu, kai laimėjome tenderį, jau buvo aišku, kad ekonomika dėl Rusijos geopolitinių dalykų pasės. JI pasėdo, bankrutavo apie 20 mln. keleivių vežančios organizacijos ir iš greito, projektas tapo ilgu. Tai situacijos spaudimas, ekonominis spaudimas, pastovus linksniavimas irgi šiek tiek duoda, nors oda ir užaugusi jau storesnė, bet citavimas nepatinka. Mes nesame „Boeing".
Complaints'ai pradėjo uždavinėti klausimus, kad jūs turite įmonę, o jos vadovas turi sankcijas. Taip, mes nieko nepažeidėme, mes darėme tada, kada buvo galima daryti. Įvertinus tai, kad greito pelno ir multiplikatoriaus dukart per metus nebeliko, nes atėjo krizė. Įvertinus tai, kad tai kenkia ir užduoda daug papildomų klausimų, nusprendėme, kad verta koncentruotis į kitas rinkas.
– Ar turite poziciją, kurią galėtumėte išsakyti dėl Krymo aneksijos?
– Bet koks pozicijos išsakymas iš mano, kai verslininko lūpų gali būti vertinamas kaip politikavimas.
– Čia ne politikavimas, čia vertybinė pozicija. Galėčiau rasti šimtus verslininkų Lietuvoje, kurie garsiai išsakytų tą poziciją nedvejodami.
– Mes darome verslą Ukrainoje. Mes ten turime pakankamai nemažą dalį pajamų iš kuro ir kitų veiklų. Kiekvienoje šalyje mes visada gyvensime pagal tos šalies įstatymus, vykdysime veiklą pagal tos šalies įstatymus ir nesivelsime į jokius komentarus.
– Aš jūsų klausiu kaip fizinio asmens, kaip žmogaus, kaip piliečio, kuris turi pažiūras, vertybes, įsitikinimus kaip turi būti organizuojama tvarka pasaulyje. Kaip kas turėtų vykti, kokie procesai, kokias vertybes kas gina. Čia paprastas klausimas. Ar jūsų nuomone Krymas turi priklausyti Rusijai ar Ukrainai?
– Neatsakysiu į šitą klausimą, nes tai būtų politikavimas. Aš neįsipareigojęs nei vienai, nei kitai. Tai yra politika. Krymo klausimu visi kaip eilutė sustoja ir diskutuoja. Bet va jei jiems tą reikėtų pasakyti kitoje šalyje, tai pažiūrėtume ar jie tą pasakytų. Aš nesu politikas. Aš atsiribojęs nuo bet kokio mąstymo, galvojimo apie politiką. Tada aš turėčiau išeiti iš verslo, o aš to neplanuoju, nes turiu viską, ko man reikia.
– Remiate Lietuvos politikus?
– Ne.
– Anksčiau rėmėte?
– Taip, kai buvo galima. Rėmiau konservatorius.
– Dabar, kaip fizinis asmuo neremiate niekaip?
– Nebent prilyginčiau kaip išėjimui į cirką. Parėmei politiką, padarei jam gerą paslaugą.
– Jūsų naujasis direktorių tarybos narys Vygaudas Ušackas kalbėjo apie ambicingus planus, taro jų, įmonę išvesti į vieną didžiausių pasaulio vertybinių popierių biržų. Tikite, kad ASG bus Niujorko, Londono ar Honkongo biržoje?
– Mes darome paruošiamuosius darbus. Reikia suprasti, kad mes turime 66 šalis, kaip savo bendroves, bet gamybinius biurus turime 15 šalių. Mūsų paruošiamojo audito prieš viešo kapitalo rinką vien sąmatą netoli 3 mln. eurų.
– Kokia jūsų įmonių grupės apyvarta?
– 1,7 mlrd. eur. konsoliduota apyvarta visų įsigytų ir tų, kurios jau buvo nuo seno.
– Kokį lėktuvų kiekį turite šiuo metu per visas bendroves, visame pasaulyje?
– Valdome, operuojame, skraidome ir nuomojame. Tai yra didelė grandinė. Nuosavybės teise mes turime maždaug 1,5 mlrd. dolerių vertės lėktuvų, tai mūsų bendra įmonė Kinijoje. Ji perka naujus lėktuvus ir tiekia kompanijoms. Aviakompanijos, kurios skraido lėktuvais, kai mes duodame su įgula visą capacity, o ant jo jau klijuojamos tos kompanijos, už kurią mes skraidome logo. Tai tokių virš 50 lėktuvų, gal 52. Toks kiekis, tai yra maždaug 60 proc. „Wizzair".
– Tai jūsų planas yra artimiausiu metu būti vienoje iš svarbiausių vertybinių popierių biržų. Kurioje?
– Mes istoriškai galvojame apie Honkongą, bet neramumai Honkonge truputį jaukia planus. Kapitalo rinkos jaučia ir įmonių kapitalizacijos vertė lyginant su kitomis biržomis susilygino. Jei prieš metus Honkonge buvo galima gauti 20-25 proc. premiją prie Londono, tai dabar jaujos nebėra. Yra trys biržos, apie kurias galvojame. Tai Honkongas su klaustuku, Londonas ir Niujorkas.
– Na ir pabaigai, kad atrodytumėte kaip tikras turtuolis, bent jau Rusijos supratimu, tai turėtumėte turėti sporto klubą. Tai čia su tuo sieti jūsų kalbas, kad norite pirkti NBA komandą ir jos prezidentu siūlytumėte būti Arvydui Saboniui?
– Tai klausimas ar pirksiu?
– Klausimas labiau apie įkvėpimą tokiam žingsniui. Ar jis jūsų verslo Rusijoje metu atėjo, kaip sėkmingo verslininko modelis rusiškais standartais. Jachta kažkur Viduržemio jūroje, tikėtina viena didžiausių ir būtinai futbolo ar NBA klubas.
– Šiaip tai aš gyvenu pakankamai kukliai ir pasipuikavimas nebent yra kažkokio verslo dalis ir klientams, bei svečiams. O apie klubą... Tai aš savo verslą grindžiu tolimu planavimu. Šiandien mes turime planą 2035 m., kiek reikės biurų, darbuotojų, vadovų, kaip reikės juos apmokyti. Lygiai taip aš sau asmeniškai sudėliojau planą 20 metų į priekį, ką 60-ies metų žmogus būtų daręs kitaip. Tai šeima turi būti didelė, vaikų daug. Kuo norėtum užsiimti. Tai brandūs verslininkai 60-65 metų nori mokyti kitus ir dalintis savo žiniomis.
Kažkas eina dėstyti į universitetus, kažkas tampa mentoriumi kažkam. Nori būti versle, bet nedirbti tiek daug gamybiniame versle, užsiimti tarpininkavimu aukšto lygio. Tai NBA klubas yra geriausias būdas užsiimti aukščiausio lygio lobby, nes į areną gali sukviesti bet ką. Antra, tai yra gera investicija, nes pastoviai kyla vertė. Trečia, tai yra geras palikimas, jei kitos kartos nebus linkusios į verslą. Kad jais nepasinaudotų, atiduodi į fondą, fondus valdo, ten nesąmonės nepadarysi, nes yra griežtos taisyklės. Ir visada visi tie klubai dirba pelningai. Istoriškai, bent 10 metų dirba pelningai. Tai aš manau, kad visu tuos tris kriterijus atitinka ir, kad tai bus gera transformacija turint omenyje, kad gyvenimas labai trumpas.
– Gal jau žinote komandą, kurią norėtumėte įsigyti?
– Aš žinau, kurios galimai yra parduodamos, bet jos yra virš mano biudžeto.
– Dar yra laiko. Ačiū, už pokalbį.