Visgi iš Klaipėdos kilęs Ž. Sadauskas ne iškart įsivaizdavo, kokioje konkrečioje srityje galėtų save pritaikyti. Tik po 20 metų susidūręs su sprecialiųjų tarnybų metodika „profailingu“ (sistema, kuri leidžia nustatyti žmogaus charakterį pagal jo išorinius požymius – kūno kalbą, aprangą, šukuoseną) suprato žinąs atsakymą. Šiandien specialiose tarnybose nedirba, tačiau moko specialistus veidoskaitos metodikų.
Ž. Sadauskas įsitikinęs, kad kiekvienas vaikas, jau nuo gimimo žino savo pašaukimą, tik ne kiekvienas sau leidžia nuo pat pradžių eiti savo keliu. „Tam yra daug aplinkybių. Viena pagrindinių, tikriausiai, stipraus savojo „aš“ neturėjimas, tėvų įtaka“, – svarstė jis.
Pašnekovui teko sutikti merginų, kurios rinkosi buhalterės specialybę, bet ne dėl to, kad patiko skaičiuoti, o todėl, kad mama sakydavo, esą tai garantuoja saugumą.
„Paklaidžioti gyvenime ieškant savo pašaukimo yra netgi rekomenduojama, nes kai jau randi ir turi su kuo palyginti supranti, kad tai tikrai tavo“, – aiškino žmogaus elgsenos specialistas.
Kojos, širdis ar protas?
Kalbėdamas apie savąjį pašaukimą, Ž. Sadauskas teigė, kad jis, kaip ir pas daugelį iš mūsų – sudarytas iš kelių dalių: „Jei analizuosime žmogų per 3 smegenų centrų įtaką mūsų charakteriui, kur baziniai elementai yra instinktai (kojos), emocinis intelektas (širdis) ir intelektas (protas) mano stipriausia dalis yra intelektas. Antroje vietoje širdis ir tik trečioje kojos.“
Vadovaudamasis šia teorija Ž. Sadauskas žino, kad geriausia jam sekasi save realizuoti per intelektą – kažkuriame taške intelektą sujungti su širdimi. Čia esą telpa begalė specialybių. Jei imsime tik protą – tinka viskas, kas susiję su analizavimu, strategavimu ar net moksline veikla. Širdis turi tik dvi funkcijas – ji arba kūrybiška, arba empatiška.
„Būna ir mišri dalis, kaip mano atveju. Kai neteikiu kitiems pagalbos, tada kuriu. Rašau knygas, kuriu meno instaliacijas. Juokaudamas visada sakau, kad jei nedaryčiau to, kuo dabar užsiimu, būčiau menininkas“, – konstatavo jis.
Tėvai savo vaikams parašo gyvenimo scenarijų
Pagrindinis Ž. Sadausko knygos „Vaikystės šešėliai“ leitmotyvas aiškus: visos mūsų bėdos ir džiaugsmai susiformuoja vaikystėje. Ir nors dabar esame suaugę ir vaikystė tarytum jau baigėsi, bet mes, anot autoriaus, iš tikrųjų tie patys vaikai, kurie apsimeta suaugusiais.
Vienas iš minėtos knygos teiginių sako, kad 99.9 proc. iš mūsų pakartoja savo vaikystės tėvų matytą scenarijų. „Taip, skiriasi miestai, vardai ir pasiekimai, lyginant su tėvais, bet kai numeti visus atributus pasimato, kad esmė ta pati“, – pastebėjo Žydrūnas.
Pasak jo, vaikystėje ištartas sakinys „aš nebūsiu toks, kaip mano tėvai“ padaro tave lygiai tokiu pat. Vaikas, kuris negavo meilės iš tėvų, jos trūkumą kompensuos per daug mylėdamas savo vaikus ir taip juos irgi sužalos. Per daug meilės – bėda. Nebuvo meilės – irgi bėda.
„Atsakymas kažkur per vidurį, bet kiekvienam iš mūsų tas vidurio taškas skirtingas. Jei jums dabar nesiseka kurti santykius, atsakykite sau į klausimą: kokius santykius matėte vaikystėje? Nesiseka su finansais – o kokia jūsų tėvų finansinė padėtis? Greičiausiai jie jums suformavo įsitikinimą, kad pinigai uždirbami sunkiai“, – tendencingumą įžvelgė specialistas.
Pasikeičia ne tik charakteris, bet ir veido bruožai
Kiek lemia žmogaus charakterį ar veido bruožus jį supanti aplinka (nesižvalgant į praeitį) – darbas, perskaitytos knygos, kelionės? „Jei žiūrėsime į klausimą iš fiziologinės perspektyvos, turėsime sutikti, kad turime dvi aplinkas, su kuriomis galime dirbti. Visų pirma, kūno griaučių, kaulų (kietųjų audinių) dydžio mes negalime keisti“, – leidosi į situacijos modeliavimą žmogaus elgsenos specialistas.
Tai, anot jo, reikštų viena: jei žandikaulis platus – jis tokiu ir liks, kaulai nesusitrauks. Toliau yra minkštieji audiniai – oda. „Va, čia jau yra aikštelė, kurioje mes galime keistis. Pavyzdžiui, jei žmogus paveldėjo storas lūpas, bet gyvenimas jį priverčia susikaupti ir labiau koncentruotis – lūpos plonės ir tai jau duos pasikeitusio charakterio visai kitokį atspindį“, – netikėtą aspektą atskleidė pašnekovas.
Na, o kelionės, knygos, sutikti žmonės, pasak Ž. Sadausko, tikrai neatsispindės veide: „Pagal jūsų veidą galima tiksliai pasakyti ar jums patinka keliauti ir kokio pobūdžio kelionės patiktų, bet ar jūs šią vasarą atostogavote tikrai ne.“
Veidoskaitos mokslo sritis kiek baugina kitus, nes specialistas esą gali pamatyti daugiau, nei norima atskleisti. Ž. Sadauskas prisipažino pakankamai dažnai išgirstantis tokių būgštavimų: „Tada aš klausiu, ar turite ką slėpti? Visi turime ir pliusų, ir minusų. Minusus dažniausiai esame linkę slėpti, tai yra mūsų kaukė. Taip ji matosi, bet aš jau seniai išmečiau „teisėjo“ mąstymą ir suprantu, kad kiekvienas žmogus yra savame etape, o šis jam turi paruošęs scenarijų, kurį teks išpildyti.“
Moteris su aukos sindromu budelį susiras pati
Žmogaus elgsenos specialistas įsitikinęs, kad moteris, pas kurią įdiegtas aukos scenarijus savo budelį visada susiranda pati. „Po to sako, kad jis mane muša... Labai keistai skambės, bet mušantis ir mušamoji yra tampriai vienas su kitu susiję pagal savo scenarijus, – neabejoja Žydrūnas. – Ir net jei bandai jai paaiškinti ir parodyti, kaip pakeisti scenarijų dažniausiai auka susirandą priežastį būti nelaiminga, nes jai taip saugiau – ji pripratusi prie tokio charakterio.“
Taigi, anot pašnekovo, auka neturi šanso būti laiminga, kol nepakeis savo scenarijaus, o norint pakeisti savo scenarijų reikia save „išmesti“ iš savęs. Tai pakankamai skausminga.
Autorius yra išleidęs dvi knygas, trečioji jau parašyta, o ketvirtosios rašymas jau juda į pabaigą. Medžiagą knygai „Vaikystės šešėliai“ rašytojas kaupė net devynerius metus, o jos rašymui skyrė apie tris mėnesius.
Ž. Sadauskas rekomendavo visuomet atsiminti, kad kiekvienas yra tobulas – toks, koks yra. „Atminkite tai. Nekariaukite su savo minusais. Viskas, ką reikia padaryti – juos priimti, nes tai jūsų dalis. Atėjote į šį pasaulį vienas, ir išeisite vienas”, – priminė jis.
Esą galite išsiskirti su antra puse, atleisti savo viršininką, bet vienas žmogus, su kuriuo teks būti visą gyvenimą – tai jūs pats.
„Su šiuo žmogumi turite palaikyti kiek įmanoma geresnius santykius. Nuo čia prasideda meilė sau, kurios pagrindinė dalis – savęs priėmimas tokiu, koks esi… Visa kita – nereikšmingos detalės ir laikini gyvenimo epizodai, dėl kurių švaistyti daug energijos tiesiog neapsimoka”, – dalijosi išmintimi Ž. Sadauskas.
„Delfi“ pateikia ištrauką iš Ž. Sadausko knygos „Vaikystės šešėliai“:
Archetipų įtaka visoms gyvenimo sferoms
Pagrindinių charakterio archetipų yra dešimt: tingaus vaiko, liūdno vaiko, kontroliuojančio vaiko, jautraus vaiko, maištaujančio vaiko, agresyvaus vaiko, nepatiklaus vaiko, tėvo ar motinos vaiko, vaikiško vaiko ir pamaivos vaiko.
Kiekvienas archetipas turi teigiamą ir neigiamą variantą, todėl turime dvidešimt subarchetipų. O toliau yra kombinacijų sekos pagal dominavimą charakteryje. Tad kombinacijų yra labai daug. Pavyzdžiui, pirmas žmogaus archetipas yra agresyvaus vaiko, o antras – tingaus vaiko. Tai lemia visas žmogaus gyvenimo sferas.
Agresyvus teigiamas bus verslininkas ir, prisimenant tingaus vaiko archetipą, organizuos viską taip, kad dirbti reikėtų minimaliai. Jam gali patikti investuoti. Jei agresyvaus vaiko archetipas yra neigiamas, greičiausiai rinksis veiklas, kurios susijusios su jėgos struktūromis, agresyvia vadyba ir panašiai.
Tingaus vaiko archetipas vers ieškoti šiltos vietos. Rinkdamasis antrą pusę ieškos merginos su labiau išreikštais silpnesniais arba papildančiais archetipais.
Neigiamas agresyvaus vaiko archetipas rinksis jautraus vaiko archetipo atstovę, tai kompensacinis arba papildantis pasirinkimas. Agresiją ir dominavimą slopintų empatija – pusiausvyra.
Būdami vaikais nekantriai norime suaugti ir dėl to dažnai neleidžiame sau iki galo išgyventi vaikystės, bet suaugę papuolame į didžiausius spąstus ir galvodami, kad užvėrus tėvų namų duris mūsų vaikystės bėdos čia ir pasiliks, jos iš tikrųjų tik prasideda.
Vaikystėje suformuotos rezultato siekimo ir charakterio tendencijos turės įtakos mūsų elgesiui, profesijos pasirinkimui, santykiams, finansams ir visoms kitoms gyvenimo sritims. Liūdniausia yra tai, kad nemėgtas arba kritikuotas mūsų tėvų gyvenimo modelis bus beveik identiškai pakartotas ir despotiškas tėvas, kurio tu nekentei, atgims tavyje. Taip, tai bus tavo versija, gal skirsis tavo despotiškumo amplitudė, bet esmė bus ta pati. Apgailestausi, kad elgiesi lygiai taip pat kaip jis, bet kuo daugiau bandysi jį neigti ir kuo labiau stengsiesi bėgti, tuo labiau tai dominuos tavo charakteryje.
Galiu papasakoti šimtą istorijų ir tai jau yra „Tėve mūsų“... Kol žmogus pasakoja apie savo vaikystę, aš galiu ramiai pasidaryti arbatos: pasakojime matau jo, o ne tėvų gyvenimą. Konfliktas su tėvu – komplikacijos su vyrais, sudėtinga situacija su finansais, jei tai mergina.
Esminis dalykas, ką turėtumėte suprasti, – jūs esate modernesnė savo vaikystės replika. Gyvenimas skirstomas į du etapus. Pirmame jūs renkate patirtį, žinias ir tik antrame etape ateina davimo etapas.
Kai kurie visą gyvenimą pasilieka rinkimo etape. Aš juos vadinu vaikystės aukomis. Tol, kol nebus užbaigtas rinkimo etapas, negali būti realizuotas davimo etapas. Plačiau apie tai – kituose knygos skyriuose.