Mūšio priešistorė: bolševikų invazijos pradžia
1918 m. vasario 16 d. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, lietuvių tautos siekį gyventi laisvoje tautinėje valstybėje teko apginti ginklu. Istoriškai taip susiklostė, jog nedraugiškai nusiteikusios gretimos šalys, siekdamos agresyvių tikslų, karinėmis priemonėmis stengėsi sutrukdyti Lietuvos valstybės kuriamąjį darbą ir ją pavergti.
1917 m. spalio mėnesį įvykdę ginkluotą perversmą Rusijoje ir įsitvirtinę valdžioje, bolševikai tų pačių metų lapkričio 2 d. paskelbė savo garsiąją „Rusijos tautų teisių deklaraciją“, kurioje visoms tautoms buvo paskelbta apsisprendimo teisė, taip pat teisė į atsiskyrimą ir savarankiškos valstybės sukūrimą. Tačiau, kaip žinia, bolševikų darbai stipriai skyrėsi nuo jų deklaracijų.
1918 m. lapkričio 15 d. Sovietų Rusija suformavo Vakarų Raudonąją armiją, kurios 3 divizijas, tarp jų ir 5-ąjį, taip vadinamą, Vilniaus šaulių pulką, tų pačių metų gruodžio 7 d. pasiuntė į Vakarus, užsibrėžusi agresyvius planus – atstatyti Rusijos imperiją su senosiomis sienomis. Sovietų Rusijos karinės vadovybės suplanuotoje ofenzyvoje prieš Lietuvą 1918 m. gruodžio pabaigoje dalyvavo Pskovo divizija ir iš XVII divizijos išskirtas 5-asis Vilniaus pulkas, taip pat II-oji Internacionalinė divizija.
Pskovo divizijos uždavinys buvo, užėmus Vilnių, prasiveržti pietine Lietuvos teritorijos dalimi ir paimti Kauną, atkertant nuo Vokietijos tuo metu Lietuvoje dar buvusius vokiečių kariuomenės dalinius, taip padarant juos bolševikams nebepavojingais. II Internacionalinė divizija sudaryta iš 39-ojo, 41-ojo, 47-ojo ir 60-ojo pulkų turėjo žygiuoti Panevėžio, Šiaulių, Telšių kryptimi ir užimti likusią Lietuvos teritoriją. Iš viso prieš Lietuvą buvo sutelkta apie 20 000 raudonarmiečių su artilerija ir kitomis ginklų rūšimis. Vėliau šios pajėgos buvo papildytos iš Sovietų Rusijos atsiųstais pastiprinimais.
Prieš Lietuvą veikianti bolševikų Vakarų armijos dalis turėjo supamuoju manevru užimti Kauną iš šiaurės ir pietų, tokiu būdų sunaikinti Lietuvos valstybę jos kūrimosi stadijoje. 1918 m. gruodžio 10 d. užėmę Daugpilį, bolševikai įsiveržė į Lietuvos teritoriją ir iki 1919 m. sausio pabaigos užgrobė apie du trečdalius Lietuvos teritorijos. Atsikuriančios Lietuvos valstybės padėtis tapo kritiška.
1919 m. sausio 5 d. užėmusi Vilnių, raudonoji Pskovo divizija propagandiniais tikslais sausio 26 d. buvo pavadinta „Lietuvių“ divizija, joje buvę šeši pulkai pavadinti „lietuviškaisiais“ šaulių pulkais. Iš Vakarų divizijos į „Lietuvių“ diviziją buvo perkeltas 5-asis Vilniaus pulkas ir pavadintas 7-uoju „lietuvių“ šaulių pulku. „Lietuvių“ (Pskovo) divizijos 6 pulkai (apie 8000 karių) buvo suskirstyti į tris brigadas. I brigada (1-asis ir 2-asis šaulių pulkai su kavalerijos eskadronu ir 4 lengvosiomis patrankomis) turėjo užimti Kėdainius, Jonavą ir pulti Kauną iš šiaurės rytų. III brigada (5-asis ir 7-asis šaulių pulkai) turėjo užimti Kaišiadorių geležinkelio stotį ir pulti Kauną palei geležinkelio liniją. 7-asis šaulių pulkas persikėlęs per Nemuną ties Prienais, turėjo užimti Mauručių ir Kazlų Rūdos geležinkelio stotis ir apeiti Kauną nuo Panemunės ir Aleksoto pusės. II brigada (3-asis ir 4-asis šaulių pulkai su 4 lengvosiomis patrankomis) turėjo užimti Alytų ir žygiuoti toliau į Marijampolę ir Vilkaviškį.
Lietuvos kariuomenė bolševikų invazijos pradžioje
1919 m. vasario pradžioje bolševikams toliau veržiantis į Lietuvos teritorijos gilumą, padėtis tiek Kaune, tiek ir visoje Lietuvoje buvo nerami ir įtempta. Atrodė, kad neseniai paskelbta nepriklausomybė gali tęstis neilgai, buvo sunku patikėti, kad tik pradėta kurti, nepatyrusi ir silpnai ginkluota Lietuvos kariuomenė atsilaikys prieš Raudonąją armiją. Tuo metu Lietuvos ginkluotąsias pajėgas tesudarė:
Alytuje – 1-asis pėstininkų pulkas (54 karininkai, 719 kareivių, 4 kulkosvaidžiai, 308 šautuvai);
Kaune – 2-asis pėstininkų pulkas (55 karininkai, 1262 kareiviai, 420 šautuvų), husarų eskadronas (13 karininkų, 163 kareiviai, žirgų visiems raiteliams neužteko, 1 artilerijos baterija (100 savanorių, 2 patrankos), taip pat Kauno karo komendantūra (69 karininkai, 1060 kareivių, 4 kulkosvaidžiai, 1025 šautuvai, 925 rankinės granatos);
Gardine – 1-asis baltgudžių pėstininkų pulkas (45 karininkai, 200 kareivių, 40 šautuvų), baltgudžių eskadronas (apie 50 raitelių), (1919 m. balandį Gardiną užėmė Lenkijos kariuomenė ir birželyje baltgudžių pulkas buvo išformuotas);
Tauragėje – besikuriantis Žemaičių batalionas, vadovaujamas avantiūristo J. Aukštuolaičio, kuris netrukus buvo išformuotas;
Kėdainiuose – karininkų J. Variakojo ir J. Šarausko vadovaujami Panevėžio ir Kėdainių sričių apsaugos būriai (apie 200 savanorių).
Be šių pajėgų dar buvo įvairiuose miestuose ir apskrityse besikuriančių karo komendantūrų kuopos. Lietuvos savanorių skaičius su šių komendantūrų kariais siekė 4000–4500 žmonių. Tačiau šios jėgos buvo išsklaidytos, menkai organizuotos, ginkluotė prasta: rusiški ir vokiški šautuvai, keletas įvairių sistemų kulkosvaidžių, tačiau ir tokių ginklų labai trūko. Kita vertus, daug ką atpirko entuziazmas, pakankamai aukšta moralė. Savanorių nuotaika buvo pakili – juk jie rengėsi ginti savo Tėvynės laisvę. Kiekviename žingsnyje jie jautė vietos gyventojų paramą.
Saksų savanoriai
Lietuvos vyriausybės prašymu nuo 1919 m. sausio pradžios vokiečių karinė vadovybė pradėjo siųsti saksų savanorius padėti besikuriančiai Lietuvos kariuomenei atremti bolševikų agresiją. Tačiau pirmaisiais saksų savanoriais ne visuomet buvo galima pasitikėti, nes tarp jų buvo nemažai simpatizuojančių bolševikams ir net atvirai juos remiančių. Pasitaikydavo atvejų, kai saksai atsitraukdavo iš savo pozicijų nieko nepranešę lietuviams dar iki susidūrimo su priešu, tuo sukeldami Lietuvos kariams didelį pavojų. Vėliau kovų su bolševikais metu saksų savanorių sudėtis smarkiai atsisijojo. Likusieji Lietuvoje labai gerai kovėsi su bolševikais.
Pradžioje atvykę saksų savanoriai sudarė 46-ąją saksų savanorių diviziją. 1919 m. kovo pabaigoje ši divizija buvo performuota į Pietų Lietuvos saksų savanorių brigadą. Ją sudarė trys pulkai, atskirasis batalionas Raseiniuose, keturios artilerijos baterijos, kavalerijos eskadronas, pionierių kuopa, ryšių rinktinė, naikintuvų eskadrilė, autorinktinė, veterinarinė ligoninė, kepykla ir lauko paštas.
Kovų su bolševikais metu labiausiai pasižymėjo mjr. V. Zeschau vadovaujamas 18-asis saksų pėstininkų pulkas, pradžioje veikęs su Panevėžio atskirtuoju batalionu, vėliau su 1-uoju pėstininkų pulku. Šis saksų pulkas aktyviai dalyvavo kartu su lietuvių daliniais išlaisvinant iš bolševikų Uteną bei Kupiškį. Po šių operacijų 1919 m. liepos 11 d. pulkas kartu su kitais saksų daliniais išvyko iš Lietuvos.
Situacija prieš mūšį
Iš Rusijos atžygiavę bolševikų kariniai daliniai, užėmę didžiąją Lietuvos teritorijos dalį, kurį laiką jokių karo veiksmų nevykdė. Po sunkiomis žiemos sąlygomis ilgokai užsitęsusio slinkimo į Vakarus, jie užgrobtose žemėse kurį laiką ilsėjosi, mėgino verbuoti savanorius (tai jiems nesisekė, Lietuvoje veikusioje Raudonojoje armijoje tebuvo apie 1 proc. lietuvių), telkė rezervus, ginklus, mitingavo, steigė revoliucinius komitetus ir ruošėsi likusios Lietuvos teritorijos užgrobimui.
Pirmame bolševikų pajėgų įsiveržimo į Lietuvą etape jų veiksmai nebuvo suderinti, pradžioje puolusios bolševikų pajėgos neturėjo bendros vadovybės. Kurį laiką bolševikai neturėjo tikslių žinių apie lietuvių pajėgas ir jų išdėstymą, be to savas pajėgas buvo gana plačiai išsklaidę.
Nesklandumai Raudonosios armijos pajėgose neturėjo įtakos jų pirminei sėkmei Lietuvoje, nes Lietuvos kariuomenė tuo metu dar faktiškai neegzistavo, pradėti formuoti kariniai vienetai dar nebuvo pajėgūs stoti į kovą su bolševikais, tačiau jaunos Lietuvos kariuomenės „raumenys“ jau buvo sparčiai „auginami“ lemiamam pasipriešinimui.
Dar 1918 m. gruodžio 29 d. paskirtas Panevėžio srities apsaugos viršininku karin. J. Variakojis, nuvykęs į paskyrimo vietą energingai ėmėsi organizuoti savanorių būrį. Tačiau tų metų sausio 9 d. stambioms bolševikų pajėgoms užimant Panevėžį, J. Variakojis su pirmuoju savanorių būriu paliko miestą ir atvyko į Kėdainius. Pakeliui prisijungus naujiems savanoriams, būryje jau buvo apie 90 vyrų, be to, įsigyta ginklų, vežimų, arklių ir kitokio turto.
Tuo metu Kėdainių srities apsaugos viršininkas J. Šarauskas mieste jau buvo suorganizavęs savąjį savanorių būrį. Jame buvo daug gimnazijos moksleivių ir keletas tarnavusių Rusijos kariuomenėje puskarininkių. Atvykus būriui iš Panevėžio, Kėdainių misto įgula gerokai išaugo (apie 200 savanorių), bet jai trūko ginklų.
Tuo tarpu Kėdainių kryptimi pamažu artėjo bolševikų 2-asis šaulių pulkas, savo gretose turėjęs apie 900 ar 1000 kovotojų su sunkiaisiais kulkosvaidžiais ir dviem lengvaisiais pabūklais. Lyginant su puolančiaisiais Kėdainių gynėjai gyvąja jėga teprilygo maždaug penktadaliui priešo pajėgų, o ir ginkluotė jų buvo menkesnė.
Kėdainių gynyba
Dar tą pačią vasario 7 d. tarp bolševikų ir Šilginėlių kaime buvusios lietuvių sargybos įvyko smarkus susišaudymas. Turėję didelę jėgų persvarą, bolševikai išstūmė lietuvių sargybas, privertė trauktis Kolupių kaime, prie vieškelio iš Kėdainių į Šėtą, buvusią Panevėžio būrio užtvarą ir tęsė puolimą Kėdainių link.
Karininkai J. Mikoliūnas ir K. Dragunevičius, surinkę apie 80 kareivinėse buvusių savanorių ir išskleidę juos abipus vieškelio Kėdainiai–Šėta, efektyvia šautuvų ugnimi įstengė sustabdyti priešo puolimą. Bolševikai į besiginančiuosius sutelkė kulkosvaidžių ir artilerijos ugnį. Neturintys kovos patirties savanoriai, drąsinami būrių vadų, nepakriko ir laikėsi. Bolševikai tą dieną į lietuvių pusę paleido apie 170 artilerijos sviedinių ir kelis kartus juos puolė mėgindami pralaužti gynybą, tačiau savanoriams vis pavykdavo taiklia šautuvų ugnimi juos vis sulaikyti. Toks buvo pirmasis Kėdainių įgulos savanorių kovos krikštas.
Raudonarmiečiai, matydami, jog jų artilerija lietuvių gynybai nedaro didesnio poveikio, ugnį perkėlė į Kėdainių miestą. Prasidėjo gyventojų panika. Kėdainių apsaugos viršininkas karin. J. Šarauskas paskelbė apgulos padėtį ir uždraudė mieste gyventojų judėjimą, įvedė patrulių budėjimą mieste. Panikai nebuvo leista išplisti.
Negalėdami įsiveržti į miestą raudonarmiečiai nusprendė apeiti lietuvių dešinįjį sparną, atkirsti susisiekimą keliu Kėdainiai–Kaunas ir nutraukti telefono linijas, jungiančias su Kaunu. Perpratęs rusų sumanymą J. Šarauskas į Paobelių kaimą pasiuntė patyrusius vyresniuosius karius V. Vainauską ir P. Lukšį (turėjusius Pirmojo pasaulinio karo kovų patirties) su 8 kareiviais, kurie nepastebėti užėjo besirengiantiems apėjimui bolševikams į užnugarį ir netikėtai juos apmėtę granatomis bei apšaudę privertė rusus iš Eigulių kaimo skubiai trauktis į Juodikio mišką. Tokiu būdu buvo sužlugdytas pavojingas priešo sumanymas, apėjus pagrindines lietuvių pajėgas, pulti Kėdainius iš pietų pusės. Prieš vakarą į pagalbą lietuviams atvyko vokiečių batalionas, ginkluotėje turėjęs kulkosvaidžių ir artileriją.
Naktį iš vasario 7 į 8 d. Kėdainių gynėjų vadovybė gavo žvalgų pranešimą apie tai, kad bolševikų pajėgos palieka pozicijas ir traukiasi nuo Kėdainių. Anksti ryte buvo suorganizuotas sustiprintas 17 žmonių žvalgybos patrulis, jo vyresniuoju paskirtas V. Vainauskas, vyresniojo padėjėju – P. Lukšys. Patruliui priskirtas kulkosvaidis su 5 vokiečių kulkosvaidininkais ir dviem raiteliais. Susėdę į dvejas roges žvalgai pajudėjo bolševikų atsitraukimo kryptimi – link Šėtos.
Važiuojant pro Laučiūnų kaimą, žvalgus netikėtai pasitiko smarki bolševikų kuopos ugnis. Netikėtai apšaudyti savanoriai sutriko. Bolševikai ėmė supti žvalgus. Vienas kitas jau bandė trauktis atgal, tačiau P. Lukšio sudrausminti ir padrąsinti lietuviai išsiskleidė į grandį ir sugulę atidengė atsakomąją ugnį. Prie patrulio priskirti vokiečiai taip pat ketino bėgti iš apšaudymo zonos. Tada V. Vainauskas, iš rogių išsitraukęs kulkosvaidį mėgino apšaudyti priešą, tačiau jam nesisekė, nes jis nemokėjo juo tinkamai naudotis. Tai pamatęs vienas vokietis kulkosvaidininkas grįžo ir, perėmęs kulkosvaidį, intensyvia ugnimi sustabdė bolševikų mėginimą žvalgų grupę apsupti. Raudonarmiečiai ėmė trauktis. Tačiau kitą akimirką į žvalgus pasipylė ugnis iš Taučiūnų dvaro. Žuvo P. Lukšys – pirmasis Nepriklausomybės kovose žuvęs Lietuvos savanoris. Žvalgai atsitraukė.
Vasario 8 d. lietuviai ir vokiečiai pradėjo Kėdainių apylinkėse įsitvirtinusių bolševikų puolimą,
kautynės su bolševikais tęsėsi iki vakaro. Lietuvių savanorių būriai, remiami maždaug 50 vokiečių kareivių, apėjo bolševikų dešinįjį sparną ir smogė jiems lemtingą smūgį. Miške į šiaurę nuo Kolupių kaimo į nelaisvę buvo paimta 18 raudonarmiečių. Bolševikai tos pačios dienos vakare buvo priversi palikti Kėdainių apylinkes ir atsitraukti į Šėtą.
Nedidelės ir prastai ginkluotos lietuvių pajėgos, parodžiusios drąsą ir ištvermę, sugebėjo atlaikyti daug didesnių pajėgų puolimą ir neleido jam užgrobti bolševikų strateginiuose planuose numatytą užimti svarbų punktą – Kėdainius. Tačiau siekiant ilgalaikių tikslų karinę sėkmę reikėjo išvystyti ir neleisti priešui pergrupuoti jėgų.
Šėtos puolimas
Lietuvių Kėdainių įgulos karinė vadovybė, susitarusi su vokiečiais, nutarė vasario 10 d. pulti Šėtoje esančius bolševikus. Pulti turėjo karin. J. Variakojo vadovaujami lietuvių savanoriai šauliai remiami vokiečių kulkosvadininkų. Rinktinė buvo padalinta į 3 grupes. Pirmoji grupė, vadovaujama paties J. Variakojo turėjo sudaryti dešiniąją vorą ir per Pakščių kaimą judėti iki Žeimių vieškelio ir sutrukdyti bolševikams pasitraukti į Ukmergę. Karin. K. Dragunevičiaus vadovaujama vidurinioji vora privalėjo pulti bolševikus abipus kelio Žemieji Kapliai–Šėta. Kairioji karin. J. Mikoliūno vora aplenkdama Žemųjų Kaplių kaimą iš šiaurės rytų turėjo per Nabutiškius pulti šiaurinį Petraičių kaimo pakraštį ir veržtis toliau į Šėtą. Rinktinę sudarė 60 Panevėžio srities apsaugos būrio savanorių su 3 karininkais ir 20 Kėdainių srities apsaugos būrio žmonių, bei 20 vokiečių karių su 3 karininkais, pastarieji turėjo 3 kulkosvaidžius ir 2 patrankas.
Žygis buvo pradėtas anksti ryte. Žygiuojama buvo labai tyliai ir atsargiai, kad lietuvių pasirodymas bolševikams būtų kiek įmanoma labiau netikėtas. Rusai buvo įsitvirtinę vakarinėje Šėtos dalyje ir Petraičių kaime. Vokiečių artilerijai apšaudžius Šėtos miestelio pakraščius, 15 val. visos 3 rinktinės grupės ėmė pulti bolševikų pozicijas. Bolševikai atkakliai gynėsi. Lygioje ir atviroje vietovėje lietuviams ilgas atkarpas iki priešo tekdavo įveikti šliaužiant. Pirmoji į Šėtą įsiveržė J. Mikoliūno grupė. Bolševikai suvokę, kad yra supami, palikdami sužeistuosius, nukautuosius ir daug kariško turto ėmė netvarkingai bėgti į Bukonis, Ukmergės link. Karin. J. Variakojo grupei užduotį apsunkino blogos oro sąlygos ir pernelyg atvira vietovė, kariai buvo priversti įveikti apie pusę kilometro šliaužte, todėl jie nesuspėjo atkirsti rusų atsitraukimo kelio.
Mūšio padariniai
Mūšyje prie Šėtos priešas neteko daug karių, sužeistieji paskubomis besitraukiant buvo palikti mūšio lauke. Nukauti bolševikai su visomis kariškomis apeigomis buvo palaidoti Didžiojo karo aukų kapinėse. Naujosiose Kėdainių kapinėse buvo palaidoti ir 40 žuvusių lietuvių karių. Lietuviams atiteko kelios dešimtys šautuvų, keliolika tūkstančių šovinių , daug rankinių granatų, 18 lauko telefonų aparatų, telefono kabelio ir 3 raudonos vėliavos. Ginklus ir amuniciją pasiėmė lietuviai, o atitekusį maistą ir pašarus – vokiečiai.
Tačiau svarbiausia – buvo sužlugdyta svarbi bolševikų generalinio puolimo plano dalis – pulti Kauną iš šiaurės rytų. Taip pat tai buvo pirmas didesnis jaunos Lietuvos kariuomenės susirėmimas su Raudonosis armijos daliniais ir pirmoji ryški Lietuvos ginklo pergalė XX a., kuri parodė, kad lietuviai gali sėkmingai kautis prieš galingą karinę jėgą.
Kėdainių-Šėtos mūšis buvo laimėtas dėka sumanaus vadovavimo, karių ryžto ir geros drausmės bei entuziazmo, nors ir labai stigo ginklų ir kovinės patirties. Atgarsis apie šią pergalę plačiai pasklido po visą Lietuvą įkvėpdamas lietuvius tolesnei kovai. Kita vertus, Raudonosios armijos „Lietuvių“ (Pskovo) divizijos kariams šie įvykiai turėjo neabejotinai moralę žlugdantį poveikį.
