Anot Vilniaus universiteto TSPMI dėstytojo Tomo Janeliūno, D. Trumpo žingsnis yra „kiek netikėtas, bet logiškas ir gana neblogai įsipaišo į bendrą D. Trumpo administracijos poziciją (ypač – stiprinti branduolines JAV pajėgas ir branduolinio atgrasymo dėmenį)“.
„Tai, žinoma, padidins bendrą įtampos lygį pasaulyje, tačiau tam šis sprendimas ir skirtas. Sekant atgrasymo logika, tai būtinas žingsnis, kuris galiausiai turi vesti į JAV pranašumo įtvirtinimą prieš Rusiją ir Kiniją“, – rašė T. Janeliūnas. Jis priminė, kad istorijoje jau būta pavyzdžių, kokios reakcijos sulaukė panašūs JAV administracijos sprendimai.
Sutartį sulaužė Rusija, bet kaltina JAV
Audringi daugiatūkstantiniai protestai, pasmerkimas iš įvairių organizacijų ir politinių judėjimų. Tokias reakcijas Šaltojo karo įkarštyje, 1983 metais sukėlė tuometinio prezidento Ronaldo Reagano sprendimas dislokuoti vidutinio nuotolio balistines raketas Pershing II ir sparnuotąsias raketas GLCM „Gryphon“ (modifikuota garsiosios sparnuostosios raketos „Tomahawk“ versija).
Nors tai tebuvo JAV atsakas į Kremliaus sprendimą dar 1977 m. vakarinėje Sovietų sąjungos dalyje, taip ir okupuotoje Lietuvoje, netoli Karmėlavos, dislokuoti savas vidutinio nuotolio balistines raketas RSD-10 „Pionier“ (SS-20 pagal NATO klasifikaciją) – daugiausiai kritikos sulaukė būtent JAV.
1987 metais tarp Vašingtono ir Maskvos pasirašyta INF sutartis numatė būtent tokių iš sausumos paleidžiamų vidutinio nuotolio balistinių ir sparnuotųjų raketų, kurių skrydžio nuotolis – nuo 500 iki 5 tūkst. km. sunaikinimą, kūrimo ir bandymų draudimą. Paskutiniosios tokios raketos sunaikintos 1991m.
Tačiau šeštadienį JAV prezidentas D. Trumpas atvirai įvardijo: Kremlius nesilaikė susitarimo, nepaisydamas pakartotinų JAV įspėjimų, jį pažeidė – 2008 m. sukūrė, vėliau išbandė ir operaciniams vienetams priskyrė naujos kartos vidutinio nuotolio sparnuotąją raketą „Novator 9M729“ (NATO klasifikacija – SSC-8).
„Rusija pažeidė susitarimą. Ji jį pažeidinėjo daug metų. Mes neleisime Rusijai pažeidinėti branduolinės sutarties ir gaminti ginklus, kai mums tai neleidžiama. Turėsime vystyti šiuos ginklus, nebent Rusija ir Kinija ateis pas mus ir pasiūlys niekam nekurti šių ginklų.
Kadangi INF sutartis yra dvišalė, Pekinas nėra jos pasirašęs, todėl gali netrukdomas vystyti vidutinio nuotolio raketas.
Bet jei Rusija tai daro ir jei Kinija tai daro, o mes laikomės susitarimo – tai nepriimtina“, – pareiškė JAV prezidentas. Ir susilaukė kritikos. Būtent JAV, o ne sutartį pažeidusi Rusija dabar kaltinama įtampos eskalavimu – kaip ir 1983 m. Vis dėlto į akis gali kristi keli svarbūs dalykai.
Nobelio premijos laureatė kaltina vyrus
Ironiška, kad JAV sprendimas trauktis iš INF sutarties paskelbtas praėjus metams po to, kai Nobelio taikos premija buvo skirta judėjimui už branduolinį nusiginklavimą.
Šio judėjimo (ICAN) lyderė, 36 metų švedė Beatrice Fihn buvo kūdikis, kai JAV Vakarų Europoje – Jungtinėje Karalystėje ir Vokietijoje dislokavo „Pershing II“ ir GLCM „Gryphon“. Tačiau apie branduolinius ginklus ji kalba dar aršiau nei jos pirmtakai iš Šaltojo karo laikų – Pasaulinė taikos taryba ir kitos organizacijos, kurias anuomet dosniai finansavo Kremlius.
„Branduoliniai ginklai yra pamišėlių ginklai, pridėti prie mūsų smilkinių“, – pareiškė B. Fihn, kuri gyrėsi parengusi branduolinių ginklų draudimo sutartį. Be to, jos manymu, kaltinti esą verta vyrus.
„Vyras, o ne moteris sukūrė branduolinius ginklus, kurie mus kontroliuoja. Branduoliniai ginklai yra nelygybės instrumentai ir patriarchalinės priespaudos įrankiai.
Moterys visada buvo militarizuotų patriarchalinių sukurtų katastrofų valytojos. Mūsų kampanijos lyderės yra moterys“, – teigė feministė iš Švedijos, kurios organizacijos tikslui – branduolinių ginklų draudimui, JAV prezidento sprendimas galėjo atrodyti lyg spjūvis.
Vis dėlto daugiau ICAN kritikos sulaukia būtent JAV, o ne Rusija, kuri ne tik turi didžiausią branduolinių ginklų arsenalą – apie 8 tūkst. galvučių, bet ir pastaraisiais metais demonstravo siekius panaudoti tokius ginklus. Toks priežasties ir pasekmės sukeitimo principas yra ypač būdingas Kremliui.
Garsioji Rusijos karinė doktrina, kuri Vakaruose interpretuojama kaip „eskalacija siekiant deesakalacijos“, anot Džordžtauno universiteto analitiko Matthew Kroenigo, reiškia, kad rusai būtų linkę pirmieji panaudoti taktinį branduolinį ginklą konvencinio konflikto metu. Tokio panaudojimo simuliacijas rusai pademonstravo pratybų „Zapad“ metu, kai buvo imituojama branduolinė ataka prieš NATO valstybes.
Nedidelės galios branduolinio ginklo panaudojimas jau savaime yra eskalacija, tačiau tokiu būdu Kremlius įspėtų – jei nesipriešinsite, konfliktą galime baigti, o jei priešinsitės ir atsakysite tuo pačiu, mes panaudosime gerokai galingesnius – strateginius branduolinius ginklus.
Būtent apie tai praėjusį ketvirtadienį Valdajaus konferencijoje prabilo Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. Pakartojęs oficialią Kremliaus liniją, kad Rusija pirmoji nenaudotų branduolinių ginklų, bet tik atsakytų reaguodama į užfiksuotą priešininkų raketų paleidimą, V. Putinas kalbėjo tik apie strateginę ginkluotę. Be to, šiurpą galėjo sukelti ir itin keistai nuskambėję V. Putino žodžiai apie pasekmes.
„Agresoriai turėtų žinoti, kad kerštas yra neišvengiamas, kad jie bus sunaikinti, o agresijos aukos būsime mes. Mes keliausime į dangų kaip kankiniai, o jie tiesiog nudvės. Jie net neturės laiko dėl to atgailauti“, – sakė prezidentas, salėje aidint juokui ir plojimams.
T. Janeliūno manymu, dabartinė situacija – natūralus žingsnis, vedantis į aukštesnį įtampos tašką.
„Jau senokai esame modernaus Šaltojo karo būsenoje, kad ir kaip ieškotume skirtumų tarp buvusio laikotarpio. Apsimesti, kad JAV vis dar tikisi „bendradarbiavimo“, kai rusai pažeidinėja INF, o kinams ji išvis negalioja – tai visiškai prarasti branduolinio atgrasymo galimybes.
Galima priminti, kad rusai pirmieji pagrasino išeiti iš INF dar 2006 m., kai G.W. Bushas ėmė planuoti priešraketinės gynybos sistemą Lenkijoje ir Čekijoje. Tačiau į Baltuosius rūmus atėjęs Obama ėmė viską stabdyti, „perkrovinėti“ santykius su Maskva, ir svajoti apie „zero option“ branduolinėje srityje. O kol jis svajojo, rusai toliau vystė savo raketas ir perlipo 500 km. suvaržymo ribą“, – priminė analitikas.
Įspėjo ne kartą – Kremlius nereagavo
Rusija taip pat oficialiai sureagavo į D. Trumpo pareiškimą trauktis iš INF sutarties. Užsienio reikalų viceministras Sergejus Riabkovas tokį JAV žingsnį pavadino itin pavojingu ir lyg tyčia pabrėžė, kad dabar Vašingtono lauks tarptautinis pasmerkimas.
Ir išties, pirmieji kritikos pliūpsniai jau pasipylė. Vokietijos užsienio reikalų ministras Heiko Maasas sakė apgailestaujantis dėl D. Trumpo sprendimo, kuris „kelia sunkius klausimus vokiečiams ir visai Europai“.
O buvęs INF sutarties laikymosi inspektorius Tony Adamas, kuris savo akimis matė, kaip 1991 m. buvo sunaikinta paskutinioji RSD-10, savo „Twitter“ paskyroje pareiškė esąs kategoriškai prieš JAV pasitraukimą.
„Diplomatijos įsitraukimas ir sankcijos yra žymiai geriau nei potencialiai destruktyvios atnaujintų ginklavimosi varžymų pasekmės“, – teigė T. Adamsas. Vis dėlto, toks JAV sprendimas neturėjo būti netikėtas.
„Tebūnie ginklavimosi varžybos. Mes juos pranoksime visur“. Taip dar 2016-ųjų gruodį pareiškė tuomet vos išrinktas prezidentu D. Trumpas. D. Trumpas sau būdingu stiliumi „Twitter“ pareiškė, jog Amerika privalo smarkiai padidinti savo branduolinius pajėgumus, kol „pasaulis ateis į protą“. Ir nors jis nedetalizavo, kas tie „jie“, kuriuos pranoks Amerika, pranešimai buvo paskelbti praėjus kelioms valandoms po panašaus Rusijos prezidento Vladimiro Putino pareiškimo, kuriame jis nurodė stiprinti strategines branduolines pajėgas.
Pernai JAV paskutinį sykį oficialiai įspėjo Rusiją, kad ši pažeidė INF sutartį – Rusija nesureagavo. Galiausiai šiemet JAV Kongrese priimtas naujasis Nacionalinės gynybos įgaliojimo įstatymas (National Defense Authorization Act, NDAA) dar vadinamas kongresmeno Johno McCaino vardu, kaip ir kasmet, numato finansavimo eilutes visiems JAV karinių pajėgų projektams.
Įstatyme numatyti keli kone dviprasmybių nepaliekantys punktai, kurie Rusijai gali skambėti kaip įspėjimas, grasinimas ar net ultimatumas. Pavyzdžiui, ne vėliau nei iki 2019-ųjų sausio 15 d. D. Trumpas privalėjo atsakyti Kongresui, ar Rusija pažeidė INF sutartį.
NDAA įstatyme numatytas galimas JAV atsakas – ne tik politinės, ekonominės, bet ir karinės priemonės. Regis pastarąsias, pasitraukdamas iš INF sutarties pasirinko D. Trumpas. Tiesa, sprendimą jis priėmė ne šiaip pats – jį rėmė patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Johnas Boltonas, kuris Maskvai oficialiai turėtų įteikti JAV pranešimą apie pasitraukimą iš INF, o taip pat ir gynybos sekretorius Jamesas Mattisas.
„Nedarykite klaidos – dabartinė situacija, kai Rusija pažeidinėja šią sutartį yra nepriimtina“, – dar spalio pradžioje NATO Gynybos ministrų susitikime pareiškė J. Mattisas, įspėjęs apie atsakomąsias priemones po to, kai JAV ambasadorė NATO Kay Bailey Hutchison įspėjo Rusiją nutraukti naujų raketų vystymą ir itin tiesmukai pagrasino, kad amerikiečiai rusų raketas gali sunaikinti.
Dalis kaltės – ir europiečiams
Buvęs JAV ambasadorius Ukrainoje ir George'o W. Busho administracijos Valstybės departamente dirbęs Stevenas Piferis, kuris šiuo metu yra įtakingo Brookingso instituto Ginklų kontrolės iniciatyvos direktorius, D. Trumpo sprendimą pavadino klaida. Tačiau jis taip pat atkreipė dėmesį, kad dėl šios klaidos galima kaltinti ir europiečius.
„Turiu pasakyti, kad Europos šalių lyderiai verti prisiimti dalį kaltės dėl INF sutarties žlugimo. Ar kas nors prieštaravo Putinui dėl Rusijos pažeidinėjimų?
Galbūt tai nebūtų pakeitę Rusijos politikos, bet kas žino? Nebūtų skaudėję, jei Prancūzijos, Vokietijos, Italijos, Belgijos, Nyderlandų, Danijos ir kitų Europos šalių lyderiai, kurie, tikėtina yra Rusijos vidutinio nuotolio raketų taikinyje, būtų pavertę šį reikalą politiniu. Bet jie to nepadarė“, – pabrėžė S. Piferis.
Jam antrino ir Ateities karo studijų JAV laivyno koledže direktorius Samas J. Tangredis, kuris stebėjosi kurtinančia ginklavimosi kontrolės bendruomenės tyla, kai kalbama apie Rusijos vykdytus INF sutarties pažeidinėjimus.
„Kur tas rūpestis, pasmerkimai ir kreipimaisi į prezidentą Putiną? Kur pastangos sulaukti Rusijos intelektualų paramos, kur analizės ir aistra?
Kas pataria rengti protestus dėl vienos iš ilgiausiai išsilaikusių ginkluotės kontrolės sutarčių?“, – apatija skundėsi S. J. Tangredis, pridūręs, kad tarptautinė JAV politinių mokslų saugumo ir ginklų kontrolės asociacija lyg tyčia neseniai išbraukė žodžius „ginklų kontrolės“ iš savo pavadinimo, o prieš tai atsisakė fiksuoti rusų įvykdytą sutarties pažeidimą.
Amerikos mokslininkų federacijos branduolinės informacijos projekto direktorius Hansas Kristensenas buvo vienintelis iš ginklų kontrolės ekspertų, kuris viešai pažymėjo, kad būtent Rusija sudarė sąlygas kilti šiai krizei.
„Abi pusės vis dar demonstruoja, kad gali laimėti branduolinį karą. Bet jei, pavyzdžiui, netiki, kad kuri nors pusė gali laimėti branduolinį karą, kodėl ji tuomet turi tiek daug taktinių branduolinių ginklų ir kuria vis daugiau jų?“, – retoriškai klausė ekspertas.
Tiesa, jis taip pat kritikavo D. Trumpo sprendimą, pabrėžė, kad jis yra neatsakingas ir gali nuimti atsakomybę nuo Rusijos pečių bei suskaldyti NATO. Pastarasis veiksnys – ypač aktualus ir Lietuvai.
Kitaip, nei šaltojo karo laikais, Lietuva nėra vidutinio nuotolio raketų taikiklyje, tačiau į Lietuvą gali būti nutaikytos mažo nuotolio „Iskander“ raketos.
Gali atsidurti Lietuvos pašonėje
Tai, kad Rusija vis atviriau mojuoja branduoliniu vėzdu, pastebi ne tik ekspertai. Kaliningrade atvirai dislokuotos mažojo nuotolio balistinės raketos „Iskander-M“ su, kaip spėjama, branduoliniais užtaisais, tėra vienas iš eskalacijos ženklų.
Tačiau JAV sprendimas taip pat turės praktines pasekmes. Anot T. Janeliūno, tai tėra pirmasis žingsnis – dabar prasidės diskusijos dėl realių JAV kontrpriemonių sukūrimo ir dislokavimo.
Tiesa, pripažįstama, kad ši praktinė dalis gali kelti nemažai problemų. Jei 1983 m. tvyrojo realaus sovietų ir Vakarų susidūrimo tikimybė, „Pershing II“ Ir GLCM „Gryphon“ dislokavimas sukėlė milžiniškus protestus. Galima tik įsivaizduoti, kokia bus Vakarų šalių, pirmiausiai Vokietijos ir Jungtinės Karalystės reakcija į šiose šalyse ypač nemėgstamo D. Trumpo administracijos sprendimus dėl branduolinių ginklų dislokavimo.
Ir nors Londonas oficialiai parėmė JAV, praktiniai klausimai – gerokai sudėtingesni. „Pershing II“ Ir GLCM „Gryphon“ buvo sunaikintos, o naujų sistemų kūrimą kol kas dengia paslapties migla. Be to, norint dislokuoti panašias raketas, reikėtų gauti JAV sąjungininkų pritarimą – iš vokiečių to tikėtis būtų naivu.
T. Janeliūno ir M. Kroenigo nuomone, naujų JAV sistemų dislokacijos vietos galėtų atsidurti Lenkijoje arba Rumunijoje. Lietuvoje dislokuoti branduolinius ginklus draudžia konstitucija.