Kai prieš 8 metus JAV prezidentu buvo išrinktas permainas žadėjęs Barackas Obama, daug kas su juo viltingai siejo teigiamus pokyčius Amerikoje – šalyje, kuri pavargo nuo George'o W. Busho karų, nusvilo nuo ekonominės krizės pasekmių. Pokyčių tikėjosi ir visas pasaulis, dar prieš B. Obamos išrinkimą, šį politiką pasitikęs išskėstomis rankomis.
Tačiau dalį amerikiečių ir ypač JAV sąjungininkus pasaulyje 2009-siais avansu apdovanotas Nobelio Taikos premija B. Obama smarkiai nuvylė. Skambias kalbas, šmaikščius, į jaunąją kartą nutaikytus pasisakymus atsvėrė dažnai neryžtinga, naivi, sąmyšį kelianti JAV užsienio politika.
Tačiau daugelis apžvalgininkų įsitikinę, kad B. Obamos užsienio politika – vieni žiedeliai, palyginus su tuo, ką žada netipiškas respublikonų kandidatas D. Trumpas.
Vis dar stengiamasi raminti save bei kitus, kad vienas už kitą skandalingesni ir antakius vartyti veriantys D. Trumpo pareiškimai – tik priešrinkiminės kalbos, o jau kitais metais prisiekęs JAV prezidentas turės parodyti kai ką daugiau, nei „aš turiu labai labai gerą planą“.
Be to, galinga JAV užsienio politikos mašina, kurioje savo svertus bei diplomatinių gudrybių arsenalą turi ir Kongresas, ir Valstybės departamentas neleis Amerikai nukrypti nuo tradicinio lyderiaujančios galingiausios pasaulio valstybės kurso.
Ir nepaisant to, vis dažniau pasigirsta nerimastingi „o kas jeigu?“. Kas, jeigu keisti, nerišlūs ir pavojingai, kaip busimajam JAV vadovui skambantys D. Trumpo pareiškimai nėra vien kalbos? Tokiu atveju pasaulyje gali laukti nemažai sukrėtimų, kuriuos pajus ne tik amerikiečiai.
D. Trumpas ir NATO: laužys įsipareigojimus?
Paradoksalu, jog savo kalbomis D. Trumpas pranoksta B. Obamą, kurį daugelis kritikuoja dėl neryžtingų sprendimų ir NATO silpninimo ypač pirmosios kadencijos metais, kai JAV administracija priėmė sprendimą atitraukti daugumą pajėgų iš Europos.
Labiausiai lietuviams nerimą kelia D. Trumpo pareiškimai dėl NATO. 1949 metais įkurtas karinis Aljansas yra galingiausia ir, nepaisant laikmečių išbandymų, išlikusi vieninga karinė organizacija, teikianti saugumo garantijas savo narėms.
2004 metais Lietuvai ir kitoms Baltijos šalims, kurios, neslėpdamos savo interesų užsitikrinti šias garantijas, tapus NATO narėmis, Šiaurės Atlantos sutarties 5-asis straipsnis bei Aljanse lyderiaujančios JAV yra svarbiausi karinio saugumo šaltiniai.
Fiziškai tokį saugumą įtvirtina NATO Oro policijos misijos naikintuvai, o nuo kitų metų papildomą atgrasymą turėtų sustiprinti daugiašaliai NATO batalionai, kurie bus dislokuoti Baltijos šalyse. Bet kokios abejonės dėl NATO prasmės ar ateities priimamos jautriai ir neigiamai.
Tačiau būtent D. Trumpas jau nesyk leido suprasti, kad NATO yra atgyvena, neatitinkanti JAV interesų, nes nesugeba kovoti su terorizmu. Be to, ji negali būti nukreipta prieš Rusiją. O kitas respublikono dūris buvo dar gilesnis ir skausmingesnis.
„Kitus gintis daug kainuoja. Aš esu už NATO, bet tegu daugiau moka NATO sąjungininkai. Dauguma iš 28 Aljanso valstybių nemoka sąžiningos kainos, Mes jas giname, tad jos bent jau turėtų mums mokėti. Pasitraukimas iš Europos mums leistų sutaupyti daug pinigų“, – teigė D. Trumpas ir iš dalies pataikė į silpnąją Aljanso vietą – tik 5 iš 28 NATO valstybių skiria bent 2 proc. BVP gynybai. Lietuva ilgą laiką buvo tarp autsaiderių ir tik nuo 2014-ųjų rimčiau susirūpino savo gynyba.
Tačiau pats NATO pamatinių gynybos principų laužymas – siejant dvejones dėl narių gynybos ir karines išlaidas, pasėjo daug nerimo ir abejonių: ar išties, nepaisant visų dabartinių JAV atstovų patikinimų, Vašingtonas laikytųsi savo įsipareigojimų, Baltuosiuose rūmuose esant D. Trumpui?
Jo prieštaringa žinutė „aš esu už NATO, bet...“ sukėlė abejonių ne tik dėl respublikonų kandidato užsienio politikos išmanymo, bet ir dėl ketinimų, kuriuos įgyvendinti galėtų D. Trumpo administracija. Ar amerikiečiai galiausiai nepasitrauktų iš karinių NATO struktūrų, kaip tai padarė Prancūzija 1966 metais?
D. Trumpas leido suprasti, kad jam netgi nesvarbu ar į NATO įstotų Ukraina, ar ne – svarbiausia, kad didesnę atsakomybę prisiimtų kitos NATO narės, pirmiausiai didžiosios šalys, tokios kaip Vokietija. Antraip JAV gali peržiūrėti savo įsipareigojimus.
Rinkimų kampanijos metu D. Trumpas nedetalizavo kriterijų, kuriais vadovautųsi priimdamas sprendimus – ar NATO šalys turėtų skirti 2 proc., ar daugiau. Tačiau vien tokios abejonės jau silpnina Aljansą bei gali paskatinti NATO priešininkes imtis provokacinių veiksmų.
Jeigu prezidentas D. Trumpas dar labiau nei B. Obama sumažintų, o gal net iš viso atitrauktų JAV pajėgas iš Europos, ypač Baltijos šalių, tai apsunkintų minėtų valstybių apginamumą, kuris nuo pat NATO įkūrimo priklausė nuo JAV karinės galios.
O jeigu D. Trumpas vilkintų sprendimą jas ginti, motyvuodamas vien tik nepakankamu sąjungininkų indėliu ar kitomis formaliomis priežastimis, tai beveik neabejotinai sugriautų NATO.
Tokio aljanso žlugimas gali turėtų liūdnų pasekmių ne tik Baltijos šalims, kurios liktų vienos prieš Kremlių, bet ir visai saugumo architektūrai Europoje bei JAV patikimumo įvaizdžiui pasaulyje. Praradusi patikimos partnerės įvaizdį Amerika gali nukentėti ekonomiškai, jai bei nuviltoms sąjungininkėms iššūkį būtų linkusios mesti vis daugiau šalių.
To pavyzdžiu galima laikyti neryžtingą JAV prezidento administracijos vaidmenį Sirijos konflikto metu, kai žadėjusios karine jėga pamokyti raudonas linijas peržengusį Basharo Al Assado režimą, JAV atsitraukė. Rusija tai suprato kaip silpnumo ženklą ir pati įvedė karius į Siriją.
JAV perleidžia pasaulio lyderės vaidmenį
D. Trumpas savo rinkimų kampanijoje nesyk pabrėžė, kad jam labiausiai rūpi JAV ekonomika, o ne pasaulio reikalai. Tai patiko daugeliui rinkėjų, kuriems įgriso JAV, kaip pasaulio policininkės vaidmuo. Nori to Amerika ar ne, JAV vis dar tebeturi galių bei įsipareigojimų, kurie tinka apibūdinti būtent pasaulio policininkę.
Nepaisant B. Obamos pažado baigti jo pirmtako pradėtus karus Irake ir Afganistane, šiose šalyse saugumo situacija iki šiol yra tragiška ir jos negali išsiversti be amerikiečių pagalbos.
O tai reiškia, kad amerikiečiai ir toliau priversti lieti savo ir kitų kraują, JAV turi skirti milžiniškas išlaidas konfliktuose, kurie amerikiečių rinkėjams atrodo mažai suprantami ir neišsprendžiami.
Visus pastaruosius 8 metus JAV ir toliau kariavo keliuose frontuose prieš teroristus – tuose pačiuose Irake ir Afganistane, bet ir Jemene, Libijoje, kur prisidėjo prie režimo nuvertimo, o dabar ir Sirijoje, kur B. Obamos JAV administracijos veiksmai prisidėjo prie konflikto išplitimo.
Lyg to būtų negana, būtent į JAV tokie sąjungininkai, kaip Pietų Korėja, Japonija dairosi, kaip į lyderę, stabdant augančią Kinijos galią Pietryčių Azijoje, o Rytų ir Vidurio Europa į Vašingtoną viltingai žiūri, kaip į saugumo garantą prieš augančią Rusijos galią.
D. Trumpas leido aiškiai suprasti, kad JAV nebegali būti pasaulio policininku – nei vienašališkai, nei tarptautiniuose formatuose, tokiuose, kaip NATO. O tai reikštų, kad estafetę kitoms šalims perduodantis JAV prezidentas D. Trumpas atvertų Pandoros skrynią.
Jau dabar Pietryčių Azijoje nuo JAV nusigręžia istorinė ir strateginė amerikiečių sąjungininkė regione – Filipinai, kurių lyderis Rodrigo Duterte neslepia komunistinių pažiūrų ir dairosi į Kiniją.
Nuo išorės grėsmių bei įsipareigojimų dar labiau atsiverianti ir į pasaulio reikalus nesikišanti Amerika sukurtų galios vakuumą, kurį mielai užpildytų ambicijų neslepiančios Rusija bei Kinija.
Tuo tarpu minėtos Japonija ir Pietų Korėja ar netgi Saudo Arabija jau leido suprasti, kad likusios be JAV saugumo garantijų, siektų branduolinio ginklo, kurį šios šalys gali nesunkiai pasigaminti arba įsigyti. Tai paskatintų naujas ginklavimosi varžymas iškart keliuose pasaulio regionuose ir sukeltų papildomų pražūtingų konfliktų grėsmę.
Amerikos ir Rusijos santykiai: naujas pavojingas atšilimas
Vienu iš potencialių konfliktų artimiausioje ateityje vadinama galima Rusijos agresija prieš Baltijos šalis. 2014-siais savo karinę jėgą prieš Ukrainą išbandžiusi Rusija spjovė į tarptautinius susitarimus ir toliau vykdo agresyvią politiką kaimynių atžvilgiu ir atvirai konfrontuoja su JAV.
Abiejų šalių pareigūnai atvirai pripažįsta, kad JAV ir Rusijos santykiai šiuo metu – labiausiai įtempti nuo Šaltojo karo pabaigos. Paradoksalu, kad 2009 m. pirmosios B. Obamos kadencijos metu naiviai bandyta šiuos santykius „perkrauti“ arba paleisti iš naujo – simboliškai tai darė D. Trumpo varžovė JAV prezidento rinkimuose, tuometinė JAV valstybės sekretorė Hillary Clinton.
Greitai šios iliuzijos dėl nusiginklavimo, galimo konstruktyvaus bendradarbiavimo išsisklaidė, o karingas Maskvos tonas bei JAV atsakas – papildomų, nors ir nedidelių pajėgumų dislokavimas Europoje, tik dar labiau supriešino šias valstybes. Taip JAV nelaimėjo nieko, o Rusija laimėjo laiko.
Dar daugiau – ne veltui D. Trumpo rinkimų kampanijos metu paviešinti jo finansiniai ryšiai su Rusija, atvira Kremliaus ir jo kontroliuojamų propagandinių priemonių parama būtent netipiškam, nesisteminiam respublikonų kandidatui įbaugino JAV sąjungininkus.
Pasvarstymas „ar D. Trumpas yra rusų agentas?“ skamba vis garsiau ir ne kaip sąmokslo teorija, o kaip pagrįstas klausimas. Savo pareiškimas D. Trumpas tik sustiprina šias baimes. Pavyzdžiui, jis teigė besižavintis V. Putinu ir sieksiantis susitarimo su Rusija.
Ar tokie „santykių atšilimo“ susitarimai būtų daromi JAV sąjungininkų Europoje sąskaita, kaip to akivaizdžiai rodo norintis Kremlius, ar D. Trumpas „atiduotų“ Baltijos šalis Rusijos įtakos zonai, kol kas tėra paties respublikono kalbų interpretacijų vaisiai.
Tačiau tokio scenarijaus sudedamosios dalys – D. Trumpo ryšiai su Kremliumi bei kalbos apie geresnius santykius su atvirai konfrontacinį kelią prieš Vakarus pasirinkusia Rusija atrodo vis svaresnės ir ne veltui europiečiams sukelia slogias istorines paraleles iš Antrojo pasaulinio karo priešaušrio laikų bei stiprina įtarimus.
Tai, jog B. Obama bandė susitarti su Rusija dar 2009 metais ir susilpnino JAV pajėgumus Europoje, santykiuose su Maskva neatnešė jokių pozityvių permainų, priešingai – sukūrė laikiną bendradarbiavimo iliuziją, nors Maskvos neigiamas požiūris į JAV įtaką Europoje nepakito.
Priešingai – Rusija sustiprėjo, ir net nepaisydama sankcijų, ji dabar neslepia kur kas didesnių ambicijų, kurias demonstruoja karinėmis provokacijomis, galios demonstravimu bei šantažu.
Neslepiamas Rusijos tikslas – daugiapolis pasaulis, kuriame būtų gerbiamas Maskvos žodis. Ypač Europoje, dalį kurios Kremlius globotų, kaip savo įtakos zoną. Šiam požiūriui D. Trumpas bent jau viešai nė kiek nesipriešina ir kalba apie galimybę sutarti su V. Putinu.
Todėl D. Trumpo verslininkiškas požiūris į santykius su Maskva net neišduodant sąjungininkų gali susilpninti JAV pozicijas Europoje ir galiausiai nepalikti kito pasirinkimo: arba atvira konfrontacija su branduoline galia, arba atsitraukimas.