Tokio „o kas, jeigu“ scenarijaus galimybė 2018-ais, kai Lietuva minės 14-as narystės Aljanse metines kartu su šalyje dislokuotu NATO batalionu, dabar atrodo miglota ir nelabai reali. O ir nušalintojo prezidento, dabartinio europarlamentaro R. Pakso politinę karjerą daugelis apžvalgininkų vertina skeptiškai: užmirštas, neįtakingas, neturi realių galimybių.
Bet panašiai atrodė ir 2002-ųjų sausio pradžioje, antrojo rinkimų turo išvakarėse. Jei aplinkybės būtų susiklosčiusios kitaip, jei pagal realų numatytą planą būtų įvykęs referendumas ir jame, kaip ir R. Paksas, netikėtą pergalę būtų šventę NATO priešininkai, galbūt jau tuomet Lietuva būtų išgirdusi dabar gerai pažįstamą valdingą Ramūno Karbauskio toną: tauta nusprendė – Lietuva į NATO nestos.
Chaoso ir pasipiktinimo net nebūtų kur lieti: tuomet, 2002-siais net nebuvo feisbuko ir jo socialinių burbulų. O R. Karbauskis ir referendumo dėl stojimo į NATO idėja jau buvo.
Politiko kritikai jam jau nesyk yra priminę, kad būtent jis buvo vienas iš 2002-ųjų liepą įsteigtos iniciatyvinės grupės narių, kėlusių referendumo dėl narystės NATO idėją.
Marga referendumininkų publika
„Niekada nebuvau prieš NATO, visada palaikiau, bet jei grįžtume prie 2002 metais iškeltos referendumo idėjos, tai neabejoju, kad 80 proc. balsavusiųjų būtų palaikę narystę“, – DELFI suskubo pabrėžti dabartinis Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos ir Seimo Kultūros komiteto pirmininkas. R. Karbauskio teigimu, tai tebuvo noras išklausyti tautos valią, kurios svarbiausių valstybei klausimų esą pasigendama iki šiol, nors referendumo metu jis tikino „be abejonės būtų balsavęs už narystę NATO“. Tai esą įrodo ir 2004-siais jo balsavimas Seime už narystę Aljanse.
Vis dėlto referendumo kritikų teigimu, pati tokio referendumo idėja, šalyje esant milžiniškam NATO palaikymui (tuomet visuomenės nuomonės apklausos rodė per 68 proc. paramą narystei) buvo pavojinga. Pavyzdžiui, NATO šalininkė, Rusijos valdžios kritikė, konservatorė Rasa Juknevičienė netuščiažodžiavo ir pasakė, ką galvoja apie referendumo organizatorius.
„Iš esmės tai KGB. Reikia archyvus kelti, kas buvo tie žmonės, išskyrus gal keletą, tokių kaip Poželą, kuris vėliau atsižegnojo“, – priminusi apie vieną iš referendumo iniciatyvinės grupės narių, tuomet tik studentą, būsimąjį Sveikatos apsaugos ministrą Jurą Poželą kalbėjo R. Juknevičienė.
Tačiau ji neabejojo, jog referendumą vienaip ar kitaip inicijavo Kremlius, mat Lietuvoje net iki šiol, anot parlamentarės, dar yra likę daug žmonių, kuriems NATO įvaizdis suformuotas sovietmečiu ir kuriems patraukli neutralumo idėja – nesikiškim ir mūsų niekas nelies. Be to, jau tuomet narystė NATO bei išlaidos gynybai priešintos su lėšomis švietimui, sveikatos apsaugai. Bet tai darė ne Kremlius ir ne vienas R. Karbauskis.
Iš tikrųjų J. Požela ir R. Karbauskis tuo metu tebuvo du iš 17 ir ne patys svarbiausi itin margos referendumo iniciatyvinės grupės narių. Didelę dalį grupės sudarė akademinio sluoksnio atstovai: matematikas Algirdas Bastys – dabartinio, ryšiais su Kremliumi siejami Seimo nario Mindaugo Basčio brolis, istorikas Algis Kasperavičius, docentas Sigitas Sunelaitis, profesorė Aušrinė Marija Pavilionienė, tuomet tik studentas Teisutis Kalesnykas, mokytoja Angelė Ambrazienė.
Pastaroji dar 2016 m., jau ne kaip socialdemokratė, o kaip Lietuvos liaudies partijos kandidatė rinkimuose į Seimą siūlė rengti referendumą dėl išstojimo iš NATO.
Grupėje taip pat buvo Lietuvos simfoninio orkestro vadovas Saulius Sondeckis, dvasininkas tėvas Stanislovas, lakūnas Vytautas Eidukaitis, buvęs politinis kalinys Liudas Dambrauskas, pensininkas Algimantas Jakimavičius ir keli politikai: buvę parlamentarai, signatarai – Kęstutis Grinius ir Rolandas Paulauskas bei tuometiniai Seimo nariai Rolandas Pavilionis ir Egidijus Klumbys, iš kurių tik pastarasis buvo atviras narystės NATO priešininkas.
Siejo su prezidento rinkimais
Grupės lyderis, beje, tuometinis Seimo Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas Rolandas Pavilionis aiškino, kad stojimas į NATO yra vienas svarbiausių tautos ir valstybės gyvenimo klausimų, kuris gali būti sprendžiamas tik referendumo keliu.
Be to, jo nuomone, referendumas turėtų priversti politikus aiškiai atsakyti visuomenei nuo ko Lietuvą gins NATO ir kokių gyvenimo sričių sąskaita bus skiriama lėšų karinėms reikmėms.
Referendumo iniciatoriai šalies narystėje NATO įžvelgė pavojų, jog dėl to nukentės švietimas, socialinė ar sveikatos apsauga. Vėliau paaiškėjo, kad tai nebuvo tiesa, mat po įstojimo į galingiausią pasaulyje Aljansą, Lietuva dešimtmetį iki pat 2014-ųjų išlaidas gynybai tik mažino.
Tačiau tuomet, 2002-ųjų vasarą, Lietuvos narystė NATO dar nebuvo visiškai garantuota. R. Pavilionio įkurta 17 asmenų iniciatyvinė grupė siekė, kad referendumas būtų surengtas kartu su prezidento rinkimais. Pirmasis turas buvo numatytas gruodžio 22-ąją, o antrasis – sausio pradžioje.
Paruošiamieji referendumo organizatorių darbai užtruko. Tik 2002-ųjų rugsėjį iniciatyvinę grupę Seime įregistravęs R. Pavilionis įteikė Vyriausiajai rinkimų komisijai (VRK) savo narių sąrašą bei referendumui teikiamą klausimą: „Ar pritariate Lietuvos narystei NATO?“. Per vėlai. VRK netgi buvo išdalijusi referendumo iniciatoriams 11 tūkst. lapų parašams, tačiau tai, kad reikiamų 300 tūkst. parašų surinkti nepavyks, pats R. Pavilionis pripažino gruodžio gale.
„Bijau, kad rezultatai nebus ypač geri, greičiausiai nepavyko surinkti tiek, kiek reikia“, – tuomet guodėsi R.Pavilionis. Neoficialiais duomenimis per tris mėnesius galėjo būti surinkta nuo 100 iki 150 tūkstančių piliečių, remiančių referendumą dėl stojimo į NATO, parašų.
Vardydamas referendumo iniciatorių nesėkmės priežastis, R.Pavilionis teigė, kad pirmiausia sutrukdė „bendras politikų nepritarimas ir antikonstitucinis nusistatymas prieš demokratinę žmonių teisę spręsti svarbų tautai ir valstybei klausimą“. R. Pavilionis taip pat pat tikino, jog kita priežastimi galėjo būti neva „sąmoningas piliečių klaidinimas, kad JAV prezidento George'o W. Busho vizitas į Lietuvą kaip tik ir yra šalies įstojimo į aljansą fakto pripažinimas“.
Išties, iniciatyva surengti referendumą sutapo su NATO viršūnių susitikimu Prahoje 2002-ųjų lapkritį, kai Lietuva ir kitos Baltijos šalys buvo pakviestos į Aljansą, o po šio įvykio G.W. Bushas apsilankė Lietuvoje. Sakydamas kalbą Rotušės aikštėje JAV prezidentas ištarė savo garsiąją frazę: „tie, kurie pasirinktų Lietuvą savo priešu, taptų ir Jungtinių Amerikos Valstijų priešu“.
„Keista matyti, kad taip pasipriešinta referendumui dėl NATO, nors Seimas žada skelbti referendumą dėl Lietuvos narystės ES. Mano nuomone, parlamentas ta pačia proga galėtų paskelbti ir referendumą dėl stojimo į NATO. Galbūt jie netgi galėtų įvykti vieną dieną“, – vylėsi R. Pavilionis, svarstydamas, jog referendumą dėl NATO dar buvo galima susieti su 2003-ųjų gegužę vykusiu referendumu dėl stojimo į ES.
Ši iniciatyva taip pat žlugo. Tačiau ar galėjo įvykiai pasisukti kita linkme? Kas, jeigu organizatoriai veiklą būtų pradėję anksčiau ir jiems būtų pavykę įgyvendinti savo planus susieti referendumą su prezidento rinkimuose, kurių antrajame ture netikėtą pergalę iškovojo R. Paksas?
Kremliui būtų atrišę rankas
„Nemanau, kad galima lyginti prezidento rinkimus ir referendumą, vis dėlto tai du skirtingi pasirinkimai, kai balsuojama už kandidatą ir dėl konkretaus klausimo, pavyzdžiui, dėl narystės NATO“, – į „o kas jeigu“ diskusiją pernelyg nesileido R. Karbauskis.
Tiesa, čia pat jis kiek netikėtai rado bendrą kalbą su kone mažiausiai politine prasme artima politike – ta pačia R. Juknevičiane ir pakartojo tą patį, ką paklausta apie apie Lietuvos perspektyvas ne narystės Aljanse, pirmiausiai paminėjo konservatorė: be narystės NATO Lietuvą būtų ištikęs Ukrainos likimas.
Narystės ES siekusią ir į NATO besidairiusią, tačiau be jokios euroatlantinės integracijos perspektyvos paliktą Ukrainą į savo įtakos zoną pamėgino sugrąžinti Rusija: būtent dėl to 2013 m. kilo Maidano judėjimas prieš prorusišką prezidentą Viktorą Janukovyčių, o šio valdžiai žlugus Rusija ėmėsi tiesioginės karinės intervencijos į Ukrainos teritoriją.
Ironiška, kad tais pačiais 1994-siais, kai Lietuva oficialiai pasiprašė į NATO, Kijevas pasirašė Budapešto memorandumą – formaliai Ukrainos teritorinį vientisumą garantavusią sutartį, kuri nė iš tolo neprilygo saugumo garantijas suteikiančiam NATO 5-jam straipsniui.
Be to, Ukrainoje ilgą laiką buvo nuosekliai kurstomos anti-NATO nuotaikos. Jei tokioms iš Maskvos būtų skirta daugiau dėmesio ir Lietuvoje, referendumo organizavimo eiga ir rezultatai galėjo būti kitokie, net atmetant kruviną Ukrainos scenarijų.
„Mes turime labai konkrečių pavyzdžių. Variantai svyruoja nuo Gruzijos iki Moldovos ar Armėnijos. Greičiausiai Lietuvos lyderiai būtų priversti politiškai ieškoti palankumo Maskvoje, baimindamiesi agresyvių Kremliaus veiksmų. Putino režimas neišvengiamai žymiai drąsiau pirktų Lietuvos politikus ar partijas ir siektų paversti Lietuvą dar vienu Putino ranką laižančiu šuniuku.
Lietuvos prezidentu greičiausiai būtų kažkas panašus į Moldovos Dodoną. O visuomenė būtų užtvindyta politiniais įtikinėjimais, kad pyktis su Rusija negalima, reikia draugauti“, – ne mažiau juodą scenarijų piešė politologas Tomas Janeliūnas.
Jo nuomone, balsavusi prieš NATO, Lietuva būtų atsidūrusi paradoksalioje padėtyje: beveik dešimtmetis nuoseklių pastangų, dalyvavimas JAV vadovaujamose koalicijose ir pakvietimas į Aljansą atsimuštų į netikėtą piliečių valią.
„Referendumai, net jei ir be aiškaus rezultato, būtų signalas, kad Lietuva nelabai gal ir nori tos narystės, o „per prievartą“ tapusi NATO nare keltų tik daugiau problemų.
Rusija drąsesnė tose valstybėse, kurios nėra NATO narės – galime tai matyti Balkanuose, pavyzdžiui, Juodkalnijos nepavykusio perversmo istorija tai gerai iliustruoja. O dėl to referendumo, tai niekas nežino, kiek jo organizatoriams įtakos galėjo turėti rusai“, – sakė T. Janeliūnas, pažymėjęs, kad „nekaltų bandymų atsiklausti tautos valios“ tiesiog nebūna.
Jis minėtąjį 2002-ųjų pabaigos ir 2003-ųjų R. Pakso prezidentavimo laikotarpį įvardijo, kaip realiausią grėsmę Lietuvos narystei Aljanse. Juk net jei R. Pakso pergalė buvo netikėta, vėliau teisėsauga, politikai ir visuomenė ėmė narplioti paslaptingus viešųjų ryšių specialistų, iš egzotiškai skambančios agentūros „Almax“ planus, kaip užtikrinti „antisisteminio kandidato“ sėkmę.
O juk dar vėliau paaiškėjo ir ambicingesni planai, pavyzdžiui, garsusis planas „Strekoza“ („Laumžirgis“), skirtas destabilizuoti politinę padėtį Lietuvoje ir diskredituoti socialdemokratų partiją bei jos lyderį Algirdą Brazauską. Kaip manoma, šio plano tikslas – atvesti į pergalę 2004-ųjų metų Seimo rinkimuose proprezidentinę Liberalų demokratų partiją.
„Didžiausia rizika buvo iki 2002 m. kada vyko praktinės diskusijos, kiek ir kurios šalys yra patikimos ir vertos narystės NATO. Tada reikėjo aiškių įrodymų, kad kandidatės į NATO juda Vakarų link – ne tik karine, bet ir politine prasme.
Antrasis rizikingas etapas 2003-2004 metų R. Pakso prezidentavimas. Nors de facto sprendimas dėl Lietuvos narystės NATO jau buvo priimtas, manau, tam tikroms aplinkybėms sutapus, pati narystė galėjo būti pristabdyta. Galbūt, jei R. Paksas nebūtų susidūręs su apkaltos procesu ir būtų akivaizdžiai nugravitavęs Rusijos link, Vakarų šalių, ypač JAV lyderiai, irgi galėjo suabejoti, ar Lietuva pasirengusi tapti NATO nare“, – svarstė politologas.
Rusai siūlė sekti tėvo pavyzdžiu
Tiesa, net jei Lietuvoje būtų įvykęs referendumas, jo metu NATO priešininkų sėkme abejoja ir Žygimantas Pavilionis. Šis Tėvynės sąjungos (Lietuvos krikščionių demokratų) politikas garsėja, kaip transatlantinių ryšių šalininkas, NATO, JAV vaidmens Lietuvoje stiprintojas. Jis taip pat yra liūdnai pagarsėjusio referendumo organizatoriaus sūnus.
„Kadangi tuo metu vyko derybų su ES procesas ir netiesioginis pasirengimas pačiam referendumui dėl stojimo į ES, nemanau, kad tiems priešininkams būtų pavykę išmušti mus iš kelio“, – sakė Ž. Pavilionis. Tačiau primintas apie tėvo iniciatyvą, politikas giliai atsiduso ir pripažino – apie tai kalbėti nėra lengva net dabar. O apie tai anuomet puikiai žinojo Maskva.
„Mūsų šeimoje tai buvo sunkiausia diskusija. Rusų diplomatai, žinodami mūsų skirtingas pozicijas, eidavo pas mane ir įtikinėdavo mane, derybų koordinatorių dėl stojimo į ES, pereiti į tėvo pusę. Bet aš juos pasiunčiau taip toli. Manau, kad net ir tėvas suprato klydęs dėl NATO narystės“, – sakė konservatorius.
Ž. Pavilionio nuomone, bandymų sustabdyti dar nuo 1991 metų Vytauto Landsbergio išreikštą, o po susitarimo su Algirdu Brazausku pastarojo 1994 m. oficialiai įtvirtintą NATO narystės siekį buvo ne vienas, tačiau 2002-ųjų rudenį šį traukinį sustabdyti jau esą buvo per sunku net Kremliui.
„Tai buvo paskutiniai bandymai, juk jei prie manęs Briuselyje žmonės iš Kremliaus buvo priėję ir bandė paveikti, tai čia jie prie visų buvo priėję, neabejoju.
Rusija bandė susiskaldymo politiką diegti visur aplink mus – ar tai būtų Kaukazas, ar Moldova, Ukraina, pas mus tai trumpai pavyko tik iš dalies ir trumpai su Paksu. Bet čia tai buvo padaryta kvailai, grubiai ir neefektyviai, nes mes, lietuviai, kaip ir vokiečiai, turime keistą būdą esminiais nacionalinio saugumo politikos klausimais susivienyti ir nesusipriešinti“, – tikino Ž. Pavilionis.
Politiko teigimu, ypač svarbu paminėti, narystė NATO galėjo tebūti vis atidėliojama vizija, jei ne vienas svarbiausių istorinių momentų XXI a. pradžioje.
„Mes į NATO traukinį iššokome pačiu laiko – po Rugsėjo 11-osios įvykių. Kurtas Volkeris, dabartinis JAV prezidento D. Trumpo administracijos atstovas Ukrainoje, tuomet dirbo G. W. Busho administracijoje ir po Rugsėjo 11 įvykių bandant sukurti tarptautinę koaliciją kilo rimta diskusija, ką daryti su Baltijos šalimis – ar jas verta priimti į NATO. K. Volkerio atsakymas buvo vienareikšmiškas – reikia priimti.
Prisiminkime, buvo daug priešpriešos Aljanso viduje, ypač dėl Irako karo Amerikai priešinosi Vokietija, Prancūzija, bet G. W. Bushas buvo įtikintas. Beje, gerokai vėliau to paties pakartoti su Gruzija ir Ukraina padaryti nepavyko – V. Putinas visiems jau buvo gerokai praplovęs smegenis“, – pasakojo Ž. Pavilionis.
Jam antrinusi R. Juknevičienė prisiminė skeptišką Berlyno požiūrį į Baltijos šalių narystę Aljanse, bet kartu ir pasidžiaugė paradoksu, kad būtent vokiečių kariai dabar vadovauja tarptautiniam NATO batalionui Lietuvoje, o Vokietija yra aktyvi Lietuvos sąjungininkė, kurios kariai demonstruoja pasiryžimą ginti Lietuvą, jei tik to prireiktų. O tai esą irgi paradoksas, turint omeny, kad prieš keliolika metų, anot R. Juknevičienės, NATO vyravo nuomonė, jog Baltijos šalys – neapginamos.
„NATO narystės privalumai yra dideli. Bet tik su sąlyga, kad NATO yra pats stiprus, susivokiantis realybėje. Šiandien tai pagaliau suvokiama. Tačiau kai įstojome, to, deja, nebuvo.
Rusai tai matė ir suskaičiavo, kad per Baltijos šalis galima sugriauti tą kortų namelį Todėl narystė yra svarbi, tačiau ne bet kokiame Aljanse. Mes nesame pagrindinis taikinys. Mes esame įrankis, silpnoji NATO grandis, per kurią galima griauti JAV galią. Taip skaičiuoja Kremlius. Arba skaičiavo iki paskutinio Maidano Ukrainoje“, – sakė R. Juknevičienė.
Apie daugiau svarbių šalies proveržio idėjų bus diskutuojama „Didžiosios idėjų ir pokyčių konferencijos” metu.
Ši konferencija yra dedikuota nacionalinei iniciatyvai Idėja Lietuvai. Nacionalinė iniciatyva Idėja Lietuvai, suvienijusi šalies valdžią, žiniasklaidą, ekspertus ir visuomenę žengia į naują etapą.
Vasario 1 dieną vyksiančioje „Didžiojoje idėjų ir pokyčių konferencijoje", dalyvaujant Lietuvos prezidentei, Seimo pirmininkui ir ministrui pirmininkui, bus paskelbta pradžia įgyvendinti 3 idėjas, kurios reikalingos Lietuvai suklestėti per ateinančius 100 metų. Konferencijoje – užsienio šalių proveržio patirtys ir sėkmės istorijos, specialūs jungtiniai žymių lietuvių pranešimai. Dalyvaukite: www.idejalietuvai.lt/konferencija Sekite IDĖJA LIETUVAI naujienas Facebook‘e: www.facebook.com/IdejaLietuvai