Retai viešumoje besišypsantis generolas Valerijus Gerasimovas yra tas žmogus, kuriam Vakaruose priskiriami naujos Rusijos karinės minties ir praktinių veiksmų, tokių, kaip žaliųjų žmogeliukų operacijos, karas ekonominėje, politinėje ir informacinėje erdvėse panaudojimas.
2013 m. vasarį pasakyta kalba ir straipsnis kukliame leidinyje „Karinis-pramoninis kurjeris“ sulaukė milžiniško susidomėjimo tik po to, kai, dalis generolo aprašytų veiksmų buvo praktiškai įgyvendinti Ukrainoje, o vėliau ir Sirijoje.
Tiesa, Gerasimovo doktriną, kaip terminą sugalvojęs garsus knygų apie Rusiją autorius ir RUSI ekspertas Markas Galeotti vėliau gailėjosi savo žodžių – jis tenorėjo atkreipti dėmesį į pranešimo turinį patrauklia antrašte. Esą iš tikrųjų nėra jokios Gerasimovo doktrinos, žiniasklaida ir ekspertai pernelyg lengvai interpretuoja šį didelio svorio terminą, siekdami paaiškinti kaip ir kodėl elgiasi karinę jėgą naudojanti Rusija.
Anot M. Galeotti, V. Gerasimovo straipsnis tebuvo Kremliaus reakcija į Vakarų veiksmus: rusų teigimu neva JAV sukurstytą Arabų pavasarį, kitas spalvotąsias revoliucijas ir ko Maskva galėtų pasimokyti bei į tai atsakyti.
Tad rusai esą neišrado nieko naujo, tik pritaikė metodus, kuriuos dabar įprasta vadinti hibridiniu karu. Ir nors pastarąjį terminą pirmasis dar 2005 metais ėmė naudoti tuomet tik JAV generolas leitenantas Jamesas Mattisas, vėliau tapęs Pentagono vadovu, būtent V. Gerasimovui priskiriama rusiškojo hibridinio karo išvystymo ir įgyvendinimo strategija. Tad praėjusį šeštadienį Rusijos karinių mokslų akademijoje nuskambėjusi kalba ne veltui susilaukė ekspertų dėmesio.
Nepasakė nieko naujo?
Vis dar skeptiškai dėl Kremliaus galimybių nusiteikusio M. Galeotti nuomone, V. Gerasimovas ir vėl nepasakė nieko naujo.
„Mintis, kad rusai atrado kažkokią naują karo meno rūšį yra klaidinga. Iš esmės tai yra rusų bandymas grumtis su moderniu pasauliu“, – tikino M. Galeotti, pabrėžęs, kad Rusijos karinė strateginė mintis nepakito, tačiau Kremlius įgijo naujos patirties, o, Rusijos manymu, Arabų pavasarį neva išprovokavusios JAV dabar panašų perversmą planuoja Venesueloje ir netgi taiko savo hibridinio karo priemones, kurioms V. Gerasimovas suteikė savo terminą: Trojos arklys.
„Pentagonas kuria iš esmės naują karinių veiksmų strategiją, kurią jau pakrikštijo „Trojos arkliu“. Jos esmė – aktyvus penktosios kolonos – protestuotojų naudojimas, siekiant destabilizuoti padėtį ir tuo pačiu smogti itin taikliais ginklais svarbiausiems objektams“, – šeštadienį sakė V. Gerasimovas.
Jo teigimu, Rusija turi atsako priemones. Esą pastaraisiais metais Rusijos mokslininkai kartu su generaliniu štabu parengė galimų priešininkų „neutralizacijos“ priemones, kurių esmė – aktyvios gynybos strategija: neutralizuojami tie taikiniai, kurie kelia grėsmę valstybei.
„Mes privalome aplenkti priešininką karinės strategijos vystymo srityje ir žengti žingsnį į priekį“, – pabrėžė V. Gerasimovas. Išties, lyginant jo 2013-ųjų kalbą su naująja, galima rasti nemažai panašumų: prieš 6 metus pabrėžta išnykusi riba tarp karo ir taikos, kai kariniai veiksmai prasideda netikėtai, o pirmieji susirėmimai vyksta be tiesioginio kontakto, juos įgyvendina jungtinės, ypač manevringos įvairių specializacijų karinės grupės.
Priešo karinė ir ekonominė galia sunaikinama trumpalaikiais, ypač tiksliais smūgiais į strateginės reikšmės karinius ir civilinius taikinius – masiškai naudojami itin taiklūs ginklai, specialiosios pajėgos, robotai ir ginkluotė, kova vyksta ir informacinėje erdvėje.
Pastarasis veiksnys – taip pat nenaujas, dar sovietmečiu KGB ir kitų Kremliaus specialiųjų tarnybų naudotų „aktyviųjų priemonių“ arba „informacinės konfrontacijos“ priemonių galią pajuto vakarų šalių visuomenės, kur veikė sovietų saugumo aktyviai remiami „judėjimai už taiką“. Jų tikslas buvo NATO, kaip karinės organizacijos veiksmų paralyžiavimas bei spaudimas sprendimų priėmėjams.
Pripažino kariaujantys informacinį karą
Naujoje V. Gerasimovo ataskaitoje taip pat pabrėžiamas svarbus vaidmuo informacinėms priemonėms, kurios yra sudėtinė bendros karinės strategijos dalis. Europos politikos analizės centro (CEPA) vadovo Peterio B. Dorano nuomone, naujoji Gerasimovo doktrina, jei tik jo kalbas galima taip pavadinti yra ne kas kita, kaip 2013-ųjų kalbos įtvirtinimas ir sustiprinimas.
„Tai yra Sun Tzu su interneto ryšiu“, - teigė analitikas, pabrėžęs, kad tokioms rusų strategijoms yra atsako priemonių, kurios, visų pirma, paremtos ryžtingesniais Vakarų veiksmais bei Kremliaus strategijų suvokimu.
Pats V. Gerasimovas, regis, niekada nesureikšmino jam priskiriamos garbės ir generolo vardu vadinamos strateginės Rusijos pajėgų krypties paminėjimo. Tačiau naujojoje kalboje galima įžvelgti ir bandymo pasireklamuoti, puikiai suvokiant, kad jo žodžiai šį sykį, kitaip nei 2013-siais jau bus atidžiai analizuojami.
„Šiuolaikiniuose konfliktuose atsiradus naujoms konfrontacijoms sferoms, kovos metoduose vis dažniau maišomos ekonominės, politinės, informacijos ir kitos nekarinės priemonės, kurios remiasi karine galia“, – teigė V. Gerasimovas, pabrėžęs, kad nors ir pastaroji yra kertinė karinės strategijos dalis, tokius pajėgumus, kaip informacinės kovos priemones esą verta labiau koordinuoti.
Mat, anot V. Gerasimovo, kaip vienos iš strategijos vystymo krypčių informacinių priemonės nėra tiesiog oficiali Kremliaus informacija ar propaganda – tai yra vieningos ir integruotos sistemos dalis, kuria beveik realiuoju laiku gali naudotis žvalgyba, ieškanti taikinių smūgiams.
„Nauja ateities karo realybė yra ta, kad informacinės technologijos iš esmės tampa vienu iš perspektyviausių ginklų. Informacinės srities neriboja valstybių sienos, jos yra beribės, galima veikti slapta ne tik prieš kritinę informacinę infrastruktūrą, bet ir prieš valstybės gyventojus, nacionalinį šalies saugumą.
Todėl tokių klausimų, kaip informacinio pobūdžio veiksmai parengimas yra svarbiausia karinio mokslo užduotis“, – pažymėjo Rusijos generolas, paaiškinęs, kad įsitvirtinimas informacinėje erdvėje ir jos išlaikymas leidžia veikti slapta – permetinėti pajėgas priešininkui to dar nežinant.
Pavyzdžiui, 2015-siais Rusijos pajėgų dislokavimas Sirijoje iš pradžių vyko slapta ir daugelį valstybių užklupo taip pat netikėtai, kaip ir žaibiškai įvykdyta 2014-ųjų Krymo okupacija. Be to, informacinė sritis naudinga ir dar vienu veiksniu.
„Ji skirta taikinių aptikimui, tikslių koordinačių nustatymui ir smūgių nebranduolinėmis priemonėmis sudavimui kritiniams objektams“, – pažymėjo generolas.
Kitaip sakant, vidutinio nuotolio branduolinių pajėgų sutartį (INF) pažeidusi ir naujų sparnuotųjų raketų programą paskelbusi Rusija būtų pasiruošusi panaudoti tokias raketas – tik be branduolinių galvučių – prieš taikinius, apie kuriuos informaciją galima surinkti ir iš viešųjų šaltinių.
Būtent apie tokias grėsmes – ne tik Rusijos bandymus bepiločiais orlaiviais šnipinėti kritinę šalies infrastruktūrą, bet ir viešais kanalais gauti kad ir neslaptos, bet jautrios ir ypač svarbios informacijos bendram paveikslui, vasarį įspėjo Lietuvos žvalgybos tarnybos.
Kopijuoja Vakarų patirtis
Kitas V. Gerasimovo kalbos akcentas – istoriškai „peiliu į paširdžius“ Rusijos karinėms pajėgoms laikomas pajėgų koordinacijos veiksnys taip pat nėra naujas. Apie geresnę pajėgų sąveiką šalies politinė ir karinė vadovybę kartoja jau kelerius metus. Tačiau kitaip, nei 2013-siais, šįsyk kartojimas paremtas praktika.
To rezultatai matomi Ukrainoje ir Sirijoje: nedidelės, mobilios profesionalių ir gerai parengtų bei aprūpintų pėstininkų grupės, dažniausiai bataliono dydžio (apie 800 karių) gali tam tikrą laiką veikti savarankiškai ir ypač efektyviai, jei jas remia priskirti ugnies paramos (šarvuotosios technikos, artilerijos), žvalgybos (nuo palydovų ir bepiločių orlaivių iki specialiųjų pajėgų žvalgų) bei aviacijos vienetai.
Po 2008-ųjų karo su Sakartvelu, kai atsivėrė Rusijos ginkluotųjų pajėgų žaizdos – trūko karinių vienetų koordinacijos, neveikė ryšių sistemos, o skirtingų pajėgų karininkai turėjo bendrauti vieni su kitais mobiliaisiais telefonais, karinė reforma įvedė daugiau drausmės bei sąveikos.
Anot V. Gerasimovo, tai ypač pasimatė Sirijoje, kur nuo 2015-ųjų Rusija vykdo karinę kampaniją, skirtą paremti Basharo Al Assado režimą. Generolas atskirame skyriuje „Ribotų veiksmų už Rusijos sienų strategija“ išskyrė atskirai suformuotas karines grupuotes, vykdančią priskirtas užduotis.
Iki tol ne ypač sėkmingai Sakartvele ir Čečėnijoje pasirodžiusi Rusijos aviacija Sirijoje gavo gerą pamoką: koordinuotos kampanijos metu Rusijos oro pajėgos išbandė senus ir naujus orlaivius, įprastą bei išmaniąją ginkluotę, tarp jų – sparnuotąsias raketas, o kovinėmis sąlygomis skraidyti progą gavę rusų pilotai įgijo unikalią ir jokiose pratybose nepakartojamą patirtį. Visos klaidos, trūkumai ir netektys Rusijos pajėgoms tapo galimybe mokytis ir tobulinti ginkluotę bei procedūras.
Įdomu tai, kad Sirijoje V. Gerasimovas išskyrė ir naują Rusijos ginkluotųjų pajėgų panaudojimo būdą – „humanitarinės pagalbos operaciją“.
Jos metu Sirijoje esą buvo evakuoti taikūs gyventojai, jiems suteikta pagalba, pelniusi palankumą rusų pajėgoms. Ukrainoje toks rusiškos „humanitarinės pagalbos“ modelis geriau žinomas kaip slaptas ginkluotės ir technikos tiekimas Rusijos remiamiems separatistams.
Tačiau vieni svarbiausių Rusijos pajėgų sėkmės veiksnių Sirijoje liko nutylėti arba tarp eilučių. Mat visą karinių oro pajėgų kampaniją efektyvia (kiek tai įmanoma Rusijos aviacijai) pavertė specialiųjų operacijų pajėgų ir privačių karinių kompanijų naudojimas. Tiek vienos, tiek kitos pirmą kartą taip palčiai naudotos ir kitoms, nekinetinėms užduotims – bendradarbiavimui su vietos pajėgomis.
Rusijoje vieša paslaptimi laikoma privačių karinių kompanijų veikla Sirijoje pasižymi kruvinu šleifu – buvę rusų kariškiai, įdarbinti puikiai apginkluotose bendrovėse ir šiuo metu aktyviai veikia tiek Sirijoje, tiek Libijoje, Venesueloje ar Centrinėje Afrikos respublikoje.
Nepaisant pernykštės nesėkmės, kai JAV aviacija į miltus sumalė sirų ir rusų samdinių iš „Vagner“ grupės ataką, rusų samdiniai toliau ruošia specialiuosius sirų dalinius, užgrūdintus mūšiuose apgyvendintose vietovėse. Galimybė nusikratyti tiesioginės Kremliaus atsakomybės rusiškoms karinėms bendrovėms atriša rankas veikti taip, kaip jos nori, nors oficialiai Rusijoje tokios bendrovės yra uždraustos.
Rusijos specialiųjų operacijų pajėgų veikla taip pat gerokai skiriasi nuo tos, kokia buvo įprasta 2013-siais, kai V. Gerasimovas pristatė savo garsųjį straipsnį. Tuomet buvo įprasta, kad atskiri Rusijos armijos ir elitiniai GRU specnazo daliniai vykdydavo ribotas diversines operacijas priešininko užnugaryje. Sukelti sąmyšį, užimti arba sunaikinti objektą ir laukti draugiškų tankų prasiveržimo.
Klasikinės specialiųjų operacijų pajėgos, pavyzdžiui JAV arba britų, garsėja gebėjimais veikti su vietos pajėgomis, joms patarinėti – net ir nedidelės SOP komandos gali atskirai vykdyti itin skirtingas užduotis, padėti sąjungininkams ir pridaryti didelių nemalonumų priešininkui, klaidinant jį apie tikruosius kėslus, pajėgų dydį bei veiksmų kryptis. Kitaip, nei Sovietų sąjungos laikais, Rusijos analitikai atidžiai sekė ir mokėsi iš savo priešininkų, ypač amerikiečių.
Rusijoje formaliai 2009-siais įkurtos ir nuo 2012-ųjų veikiančios Specialiųjų operacijų pajėgos nėra pavaldžios kitoms karinių pajėgų rūšims, tik generaliniam štabui. Ypač gerai paruoštos, modernia vakarietiška įranga ir ginkluote aprūpintos Rusijos SSO jau pasižymėjo Sirijoje.
Tokių pajėgų veikimas išvien su privačiomis karinėmis bendrovėmis, desantininkais, karo aviacija ir vietos pajėgomis – nauja Rusijos kariškiams, tačiau palyginus nebrangi sritis. O tai reiškia, kad braškančiai ir korupcijos vėžio toliau ėdamai Rusijos ekonomikai, kuri nepajėgi išlaikyti aukšto modernizavimo tempo, nebūtų sunku naudoti tokias mobilias pajėgas, kaip užsienio politikos įrankį.
„Savarankiškos, itin mobilios ir pajėgios įvairias misijas vykdyti pajėgų grupės yra praktinis tokios strategijos ginant nacionalinius Rusijos interesus už jos ribų pagrindas“, – pabrėžė V. Gerasimovas.
Kad Rusija pasiryžusi vis dažniau naudoti tokias priemones, pripažino ir pats šalies generolas, tikinęs, kad dėl to save esą gali kaltinti tik „mūsų partneriai Vakaruose“ – neva būtent Vakarų šalys visiškai neišprovokuotos stiprina savo pajėgumus prie Rusijos sienų, tik JAV vysto „globalaus smūgio“ bei „Trojos arklio“ strategiją.
„Jų politika mus verčia į grėsmę atsakyti sukuriant grėsmes, planuoti smūgių sudavimus jų sprendimo priėmimo centrams bei (raketų) paleidimo įrenginiams, kurios gali smogti objektams Rusijoje“, – įspėjo V. Gerasimovas.