„Ei, Pasauli, mes be Vilniaus nenurimsim“. Toks himnas tarpukariu buvo populiarus Kaune ir visoje Lietuvoje. Likus beveik šimtmečiui iki Rusijos įvykdytos Krymo okupacijos ir aneksijos, lietuviai jau susidūrė su panašiais veiksmais pas save.
1920 m. spalį imitavusi generolo Liucijano Želigovskio maištą bei sukilimą, Lenkija įvykdė hibridinę operaciją ir užėmė Vilniaus kraštą, ten įsteigdama Vidurio Lietuvą – marionetinę ir vos kelis metus gyvavusią respubliką, 1922 m. prijungtą prie Lenkijos.
„Atmink, lietuvi, kad klastingas lenkas, pasirašęs Suvalkų sutartį 1920 m. spalio m. 7 d. jau po 2 dienų tą sutartį sulaužė ir pagrobė tavo sostinę Vilnių“, – tokie žodžiai 1930 m. spalio 9-ąją, minint Vilniaus praradimo dešimtąsias metines, buvo iškalt ant juodo obelisko, atidengto pačioje Kauno širdyje – Karo muziejaus sodelyje Kaune. „Klastingų lenkų – pikčiausių lietuvių priešų“ įvaizdis atrodė nepajudinamas.
Šis iki šiol su nuoskauda bei emocijomis prisimenamas priešiškas veiksmas ne vieną dešimtmetį nuodijo lietuvių ir lenkų santykius, ypač tarpukariu.
Dvi broliškos tautos, kurios nuo XIV a. suvienijo jėgas bendrai kovai, pasibaigusiais pergalingu Žalgirio mūšiu, o 1569 m. susijungė į bendrą Abiejų tautų respubliką, kurios teritorijoje 1831 m. ir 1863 m. priešintasi okupantams, XX a. sugebėjo susirieti.
Tačiau po kovų dėl Vilniaus krašto ir Lietuvos sostinės, po apsišaudymų neoficialiame pasienyje tvyrant karo padėčiai, po beveik dviejų dešimtmečių Šaltojo karo tarp abiejų valstybių vėl užsimezgė kaimyniški santykiai – priešpriešos lyg nebūta, o bendri interesai ir istorinė atmintis leido santykiams pamažu gyti.
„Nuo XIV. a. šios dvi tautos buvo kaip vyras ir žmona“, – Martyno Mažvydo bibliotekoje vykusioje konferencijoje „Be emocijų. Lenkų-lietuvių dialogas apie 1938-uosius metus“ kalbėjo dr. Algimantas Kasparavičius. Lietuvių ir lenkų istorikus sutraukęs renginys ne tik priminė sudėtingus XX a. lietuvių ir lenkų santykius, bet ir leido giliau pažvelgti į nesutarimų priežastis.
Ryžtas kautis staiga išgaravo
2018 m. Lenkija ir Lietuva mini ne tik nepriklausomybės atgavimo šimtmetį , bet ir diplomatinių santykių užmezgimo 80-metį. Pastarasis 1938-ųjų kovą buvo ne, kaip įprasta diplomatinėje praktikoje, draugiškas, natūralus ir formalus, o priešingai – ultimatumu prasidėjęs ir karu baigtis galėjęs įvykis.
Iš pirmo žvilgsnio 1938 kovo 17-osios Lenkijos ultimatumas Lietuvai per 48 valandas užmegzti diplomatinius santykius arba „sulaukti pasekmių“ atrodė visiškai netikėta, nereikalinga ir lygioje vietoje sukelta konflikto eskalacija. Formali priežastis – lietuviai nukovė lenkų karį, neatrodė įtikinama.
Tuo metu tarp lenkų ir lietuvių ties demarkacine linija jau keliolika metų vykę apsišaudymai buvo jokia naujiena ir dažniausiai buvo sprendžiami tyliai arba po viešo pykčio pliūpsnio užglaistomi. Šįkart Varšuva tūžo: jei lietuviai nesutiks, bus karas. „Na Kowno!“, – „Į Kauną“ jau ne pirmą kartą šaukė lenkai.
Viena vertus tokia padėtis galėjo pasirodyti logiška, taip ir neužbaigto įšaldyto konflikto tąsa. Po nesėkmingų puolimų Suvalkų krašte 1920-ųjų rugsėjį pralaimėjimą patyrusi Lietuva lenkų akyse atrodė priešiška valstybė, tuometinės bolševikinės Rusijos sąjungininkė.
Tad net ir baimindamasi neigiamos Vakarų reakcijos, Lenkijos valdžia ėmėsi veiksmų: neva maištą surengęs L. Želigovskis išties sulaužė Suvalkų susitarimą, su savo divizija (apie 14 tūkst. karių) greitai užėmė Vilnių, kur buvo aktyvuoti savo momento laukę tuometiniai „žalieji žmogeliukai“. Paskatintas netikėtai lengvų pergalių L. Želigovskis netgi tęsė puolimą, o su šūkiu „Į Kauną!“ patraukė pro lietuvių linijas prasiveržusi lenkų kavalerijos brigada, kuri pasiekė net Kėdainius.
Net ir pralaimėję prie Širvintų ir Giedraičių, lenkai tvirtai laikė Vilnių savo rankose – vėliau Lietuvoje įsigalėjo mitas, kad lietuviai esą galėjo atsiimti sostinę, bet juos sustabdė Antantės diplomatai.
Iš tikrųjų kovų išsekinta ir vos lenkus atmušusi Lietuvos kariuomenė neturėjo galimybių atsikovoti prarastą Vilnių, juo labiau, kad oficialiai „maištininku“ paskelbtą L. Želigovskį grasino paremti dvi Lenkijos armijos.
Tad įtvirtinęs savo padėtį ir sukūręs marionetinę Vidurio Lietuvą – savotišką šiuolaikinio Krymo atitikmenį, L. Želigovskis po 1921—ųjų nelaisvų rinkimų „sutiko“ šį darinį prijungti prie Lenkijos.
Lietuva šio prijungimo nelaikė teisėtu ir laikėsi savo: 1925 metų balandį įkurto Vilniaus vadavimo sąjungos tikslas buvo labai aiškus, o kasmet spalio 9-ąją (dieną, kai buvo užimtas Vilnius) bažnytkaimiuose, miesteliuose, miestuose plazdėdavo juodais kaspinais perrištos vėliavos, žmonės klausydavosi mišių ir giedodavo sąjungos himną „Ei, pasauli, mes be Vilniaus nenurimsim“.
Šiai organizacijai ir jos tikslui – „Vilniaus išvadavimui“ gyventojai daugiau nei dešimtmetį noriai aukojo, tad galima įsivaizduoti sumišimą bei pykti, kai 1938 m. kovą Lietuvą priėmė lenkų ultimatumą.
Tiesa, nors apsvarsčiusi lenkų grasinimus Lietuvos valdžia – pirmiausiai autoritarinis lyderis Antanas Smetona – sutikto tik su pataisytuoju tekstu, kur neminimas Vilnius bei Vilniaus krašto likimas, diplomatinių santykių užmezgimas su „pikčiausiu klastinguoju priešu“ buvo viešųjų ryšių smūgis.
Tai tebuvo pirmas iš trijų A. Smetonos silpnumą parodžiusių ultimatumų, kuriuos priėmė Lietuva. O juk, kaip teigė istorikas Vytautas Jokubauskas, tą 1938-ųjų kovą Lietuvos kariuomenė konstatavo, kad Lenkija tiesiog blefavo ir neplanavo jokių veiksmų.
„Nebuvo jokių pajėgų telkimo, o užsienio šalių kariniai atašė, kalbėdami apie Lietuvos kariuomenės galimybes, konstatavo, jog po karinių reformų Lietuvos kariuomenė jau buvo kito kokybinio lygio, o lenkams reikėtų labai pasistengti, norint pasiekti Kauną. Jei iki 1934 metų Lietuvos kariuomenė buvo vertinama, kaip prasčiausiai pasiruošusi iš Baltijos šalių, tai 1938-siais ji buvo geriausia. Bet ji nė nebuvo mobilizuota.
Be to, Lietuva rengėsi kariauti partizaninį karą – tai buvo vieša paslaptis: visi kariai ir šauliai turėjo ne tik patys priešintis, bet ir organizuoti pasipriešinimą. Pavyzdžiui, jei kaime yra 5 šauliai, jie ne tik priešinasi patys, bet ir suburia visą kaimą. Buvo akivaizdu, kad lenkai būtų susidūrę su didelėmis problemomis, o savo karines pajėgas jie labai pervertino, teigdami britams ir prancūzams, kad galėtų pusantrų metų kariauti dviem frontais. Galiausiai, konfliktas būtų vykęs dėl nieko, nors net Lietuvos diplomatai siekė susitarimo su Lenkija“, – dar ankstesnėje diskusijoje buvo užsiminęs V. Jokubauskas.
Emocijos liejosi per kraštus
Būtent į pastarąjį veiksnį konferencijoje dėmesį atkreipė ir lenkų istorikai – lenkų-lietuvių santykių specialistas Krzysztofas Buchowskis ir Lenkijos tautos atminties instituto Istorinių tyrimų biuro direktoriaus pavaduotojas Pawelas Libera.
Pastarasis pabrėžė, kad iki 1938-ųjų ultimatumo santykius normalizuoti siekė abi pusės – slapta siuntė pasiuntinius, tačiau derybos buvo bevaisės: trūko abipusio supratimo ir noro nusileisti. Pavyzdžiui, santykių šaltumą rodo faktas, kad ultimatumas Lietuvai buvo įteiktas ne Kaune, o per atstovybę Estijoje.
Dar vienu simboliniu priešpriešos pavyzdžiu galima laikyti brolių Narutavičių likimą. 1863-ųjų sukilimo prieš carinę valdžią dalyvio Jano Narutavičiaus šeimoje Telšiuose gimę broliai – vyresnėlis Stanislovas ir jaunesnysis Gabrielius 1918-1922 m., lietuvių ir lenkų kovų įkarštyje pasirinko skirtingas valstybes. S. Narutavičius tapo Lietuvos Nepriklausomybės akto signataru, o jaunėlis – Gabrielius, ištikimas Jozefo Pilsudksio bendražygis, pasirinko Lenkiją ir buvo 1922 m. gruodį buvo išrinktas pirmuoju jos prezidentu.
„Jau XIX a. formavosi kita Lietuva, bet didelė dalis lenkų, tarp jų ir maršalas Pilsudskis to nepastebėjo ir nepajėgė suprasti.
Apie lietuvius 1920 m. jis net neturėjo pakankamai informacijos, nors pats visuomet stengdavosi gauti tikrą, nepadailintą informaciją per savo patikėtinius“, – pabrėžė P. Libera. Su juo sutikęs Kz. Buchowskis taip pat pažymėjo, kad J. Pilsudskis mastė XIX. a. kategorijomis ir siekdamas atkurti Ržečpospolitą nepajėgė suvokti, kad lietuviai jau norėjo formuotis, kaip atskira valstybė.
„Tu metu virė emocijos. Ir iš šiuolaikinių pozicijų žiūrėti į tą konfliktą, kuris tuo metu, žiūrint objektyviai, nebuvo ypatingas – visoje Europoje trūkinėjo ryšiai, būtų klaida. J. Pilsudskis neturėjo nė minties, kad Lietuva galėtų būti savarankiška valstybė, jis iki mirties neatsisakė idėjos, kad iki XVIII a. gyvavusi Unija grįš. Bet XVIII a. buvo kitoks valstybės suvokimas, bet Lietuva, kaip ir Lenkija, negalėjo gyventi remdamosis senesnių amžių santykiais“, – antrino istorikas.
Emocijų žalą pabrėžė ir A. Kasparavičius, kuris pažymėjo, kad iš tarpukario diplomatiniuose pranešimuose galima įžvelgti daug iracionalumo, tačiau ne mažiau svarbi ir bendra tarptautinė situacija: 1920 lietuviai neturėjo sąjungininkų, kitaip, nei Vakarų remiami lenkai.
1938-siais Lenkija taip pat naudojosi tarptautine situacija: Ispanijoje virė pilietinis karas, naciai Austrijoje surengė Anšliusą, vėliau Europą sukrėtė Sudetų krizė.
Dviejų priešų – nacių iš vienos pusės ir sovietų iš kitos apsupti lenkai desperatiškai ieškojo tiek sąjungininkų, tiek galimybės apsaugoti bent vieną frontą. Lietuviai pernelyg neatsiliko nuo lenkų – net ir vadindami pastaruosius priešais, elgėsi kaip jaunesnysis brolis, pavyzdžiui 1926 metais karininkai surengė perversmą, vėl atvedusį į valdžią A. Smetoną.
Anot A. Kasparavičiaus, galima paminėti ne tik brolius Narutavičius, bet ir tarpusavyje nesusijusius asmenis – pulkininkus Kazį Škirpą ir Jozefą Becką. Pirmasis esą buvo kaip vėjarodė – elgėsi taip, kur pūtė vėjas. Vienu metu galvojo apie gynybinę sąjungą su sovietais, kuri baigėsi nepuolimo sutartimi bei slaptu protokolu – keistis žvalgybine informacija. O jau 1941 metais jis bendradarbiavo su naciais, dėl ko jo vaidmuo iki šiol vertinamas nevienareikšmiškai.
Vienu nemėgstamiausių užsienio reikalų ministrų Europoje vadintas J. Beckas taip pat siekė nepuolimo sutarčių bei sąjungininkų tiek su Sovietų sąjunga, tiek su nacistine Vokietija, nors būtent šios šalys galiausiai 1939 m. drauge užpuolė ir okupavo Lenkiją.
Abu pervertino savo galimybes, nors jau 1938-ųjų kovą ultimatumo nepriimti siūlęs K. Škirpa pats buvo paskirtas pirmuoju Lietuvos pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Lenkijai, sėdosi prie bendro stalo su J. Becku.
Kiršino ir patys, ir Kremliaus ranka?
Kauno Vytauto Didžiojo universiteto karybos ir diplomatijos istorijos specialistas doc. dr Jonas Vaičenonis taip pat pripažino, kad nors vertinant dvišalį konfliktą lietuvių ir lenkų istorinės išeities bei takoskyros pozicijas galima žymėti ties 1863-ųjų sukilimu, kitas veiksnys buvo ne mažiau svarbus.
„Kariuomenė. Lenkai greitai ir galingai kūrė savo kariuomenę, o lietuviai neturėjo patirties, generolų, sąjungininkų, tam net nesuteiktas prioritetas“, – pažymėjo J. Vaičenonis. Tad net jei ir lietuviai svajojo atkurti buvusios LDK ribas siekiančią valstybę su siena su ukrainiečiais, įgyvendinimui tokių jėgų neturėjo. Kita vertus, atkurti Ržečospolitą svajojęs J. Pilsudskis, anot istorikų, taip pat, nepaisant 1920-ųjų agresijos prieš Lietuvą, dažniau, ypač vėliau siekė spręsti diplomatiniais būdais.
Anot Kz. Buchowskio, paradoksalu, kad J. Pilsudskis esą ne tik nenorėjo kraujo, bet ir po 1926-ųjų perversmo savotiškai „saugojo Lietuvą nuo tokių žmonių, kaip Beckas, kurie lietuvių iš viso nesuprato“.
Be to, tuo metu, kai Lietuvos užsienio politikai ėmė vadovauti jauna, kylanti, bet nepatyrusi diplomatijos žvaigždė – Stasys Lozoraitis, kuris 1935 m. jau naciams atėjus į valdžią klaidingai manė, kad „visa Europa juda globalios taikos link“ idėjos, tartis su senstančiu J. Pilsudskiu dėl teritorinių apsikeitimų – Durskininkus mainais į Seinius, niekur nenuvedė.
Tais pačiais metais J. Pilsudkis mirė, jo širdis buvo palaidota Vilniuje. O lietuvių ir lenkų konfliktas taip ir nejudėjo iš mirties taško. Net ir 1934-siais pasirašyta Baltijos Antantės sutartis tarp Lietuvos, Latvijos ir Estijos neturėjo praktinės naudos – 1938 m. ultimatumo metu latviai ir estai neparėmė lietuvių, o pačią sutartį slapta netgi rėmė Kremlius, vėliau jau išnaudojęs šį neva priešišką susitarimą spausti lietuvius.
Tiesa, lenkų istorikai skeptiškai vertino svarstymus, kad būtent Kremlius pasidarbavo bloginant lietuvių ir lenkų santykius, gilinant konfliktą. Ne paslaptis, kad po 1863-ųjų sukilimo Abiejų tautų respublikos ramsčiu buvusią lenkakalbę bajoriją užsmaugti mėginusi caro valdžia žaidė dvigubą žaidimą: viena vertus draudžiama spauda lotyniškais rašmenimis, krašto rusinimas, antra vertus vėliau leido skleistis nacionalinėms idėjoms, kurios jau nesiejo lietuvių su lenkais.
Jei iki XIX a. pirmos pusės bajoriškos kilmės lietuvių autorių tekstuose lenkai dažniausiai vadinami kone broliais, tai šis įvaizdis galiausiai ėmė nykti, o uoliu caro valdžios valdininku buvęs Simonas Daukantas jau rašė ir apie neigiamą lenkų vaidmenį Lietuvos istorijoje.
Būtent Daukanto ir jo idėjas pamėgusių tarpukario autorių išplatinta idėja, kad lietuvių tautos ir valstybės „aukso amžiumi“ galima laikyti LDK epochą iki unijos su Lenkija, o vėlesnį laikotarpį – nuosmūkių arba „5 šimtmečius nakties be aušros“, tiko lenkus su lietuviais supriešinti istoriškai ne kartą mėginusių ir tebemėginančių Kremliaus naratyvų kūrėjams.
„Jei kalbame apie trečiąją ranką – Kremliaus ranką, tai tarpukariu trečiųjų šalių vaidmuo lenkų ir lietuvių santykiams jau buvo menkas, konflikto čia nebuvo įmanoma išvengti“, – teigė Kz. Buchowskis. Tiesa, jis ir kiti istorikai pripažino, kad labai greitai po 1938-ųjų ultimatumo Lietuvos ir Lenkijos santykiai, nepaisant neišspręsto Vilniaus klausimo, ėmė klostytis ypač palankiai.
Santykius šildyti ėmė per vėlai
Anot J. Vaičenonio, simboliška, kad 1939 metų gegužę tuomet dar tik pastatytoje ir šviežiai dažais kvepėjusioje Kauno sporto halėje prieš oficialias Europos vyrų krepšinio čempionato rungtynes pirmosios areną išbandė moterų komandos iš Kauno ir Varšuvos. Vėliau su Lenkijos krepšinio rinktine žaidė ir lietuviai, kurie laimėjo rungtynes rezultatu 48:18.
Tokių abipusio bendradarbiavimo, naujai atrastų senų ryšių ar draugiškų varžybų pavyzdžių galima aptikti ir daugiau. Be jau minėto K. Škirpos, oficialiu Lietuvos pasiuntiniu Lenkijoje vėliau tapo Jurgis Šaulys, nors tai jis stengėsi padaryti dar 1919 metais. Lietuvai vos priėmus ultimatumą karingus lenkų šūkius „Na Kowno“ pakeitė tuomet nebent privačiuose pokalbiuose arba istoriografijoje matyti „Lietuviai ir lenkai – broliai“.
1938 m. į Kauną oficialaus atsakomojo vizito atvyko J. Beckas, o kitų metų gegužę karines reformas spartinusį Lietuvos kariuomenės vadą generolą Stasį Raštikį Varšuvoje itin iškilmingai ir draugiškai priėmė lenkų karininkai.
Tiesa, pats generolas pastebėjo, kad vizito metu apie Lietuvą daugiau iš Adomo Mickevičiaus ir Henryko Sienkiewicziaus knygų žinoję lenkai, jo nuomone, buvo susidarę lietuvių – tikrų milžinų įvaizdį, o išvydę žemaūgį S. Raštikį jo vardą pakiliai skandavę lenkai ėmė šnabždėtis: „toks mažiukas“. Tais pačiais metais generolas Jonas Černius, prisimindamas legendines 1410-ųjų kautynes, jau kalbėjo, kad „lietuviams ir lenkams reikia daryti Žalgirį Nr. 2“
„Viskas atrodė gražiai, bet realios naudos nebuvo, ką jau kalbėti apie kalbas dėl unijos atkūrimo. Galima kelti klausimą, ar buvo įmanoma išvengti to fatalizmo, kuriame per Antrąjį pasaulinį karą atsidūrė abi šalys“, – svarstė Kz. Buchowskis.
„Raštikis Varšuvoje buvo sutiktas pagarbiai, bet viskas jau buvo per vėlu“, – apie sklandžiusias mintis suvienyti pajėgas ar bent jau užsitikrinti lietuvių neutralumą konflikto su Vokietija atveju antrino P. Libera. Išties, kaip pažymėjo J. Vaičenonis, būtent pastarąjį siekį pavyko įgyvendinti – nacistinei Vokietijai 1939 m. rugsėjo 1-ąją užpuolus Lenkiją ir pasiūlius Lietuvai atsiimti Vilnių, lietuviai laikėsi neutralumo politikos – paskelbusi dalinę mobilizaciją Lietuva internavo per 15 tūkst. lenkų karių ir antratiek civilių pabėgėlių, tarp kurių buvo ir J. Pilsudskio šeimos nariai. O juk būtent J. Pilsudksis svajojo apie bendrą valstybių frontą prieš Kremlių nuo Baltijos iki Juodosios jūros.
Tad pagarbus lietuvių elgesys su lenkais nelaimės akivaizdoje parodė, kad du dešimtmečius skiepyta abipusė priešprieša ir netgi šūkis „mes be Vilniaus nenurimsim“ nepajėgė įveikti šimtmečius puoselėtos abipusės pagarbos bei broliško ryšio tarp dviejų tautų, kurių vienybė istoriškai erzino ir baugino Kremlių.