„Tada buvau jaunas ir drąsus gydytojas, idealistas, kuriam likimas patikėjo Žmogaus gimimo paslaptį“, – 1991-ųjų sausio įvykius prisiminė R. Daunoravičius.
Gydytojas labai aiškiai prisimena sausio 12-sios, šeštadienio, rytą, kai Daunoravičių namuose niekada neišjungiamas radijas šįkart kvietė vilniečius burtis ne prie parlamento, bet vykti į geležinkelio stotį.
„Kažkieno valdinga ranka buvo sustabdžiusi per Vilnių riedančius traukinius. Alkani, išsigandę keleiviai prašėsi pagalbos, o viename iš traukinių važiavo Černobilio vaikai. Taigi sausio 12-tos rytas skyrėsi nuo kitų šeštadienių: virėme arbatą, pildėme termosus, tepėme sumuštinius, ir kartu su sūnumi vežėme lauknešėlius išsigandusiems Ukrainos vaikams.
Giedras tarpusavio bičiulystės ir pagalbos dangus jau popietę ėmė niauktis. Tvenkėsi ir grūmojo besitęsiantis griūnančios imperijos įsiūtis, kaip didžiulis blogis tęsėsi sovietinių kariškių ir vietinių kolaborantų siautėjimas“, – pasakojo R. Daunoravičius.
Daunoravičiai, užmigdę sūnų, išvyko iš namų. Apie tai, kaip įvykiai klostėsi toliau, skaitykite gydytojo interviu Delfi.
Tikriausiai ne visiems žinoma, kad žmogus iš ikoninės Sausio 13-osios nuotraukos „Žmogus prieš tanką“, krūtine stojęs prieš pabūklą, yra gydytojas, padėjęs į šį pasaulį ateiti ne vienam tūkstančiui Lietuvos vaikų. Viešojoje erdvėje nėra tiek daug informacijos apie Jus. Kokio amžiaus tuomet buvote? Ką veikėte gyvenime?
Tada buvau jaunas ir drąsus gydytojas, idealistas, kuriam likimas patikėjo Žmogaus gimimo paslaptį. 47 savo gyvenimo metus atidaviau vienai didžiausių Lietuvos gydymo įstaigų – Vilniaus miesto klinikinei ligoninei. Teko laimė turėti labai gerus mokytojus, docentus, profesorius – tų laikų Lietuvos medicinos korifėjus. Didžiulė patirtis susikaupė dirbant to meto Vilniaus perinatologijos centre, kur pasaulį išvysdavo 10 procentų Lietuvoje tuomet gimstančių naujagimių. Čia buvo gimusi mažiausia naujagimė Lietuvoje, kuri tilpo ant delno ir svėrė 450 gramų. Vienas iš pirmųjų „ankstukų“ didžiulės sėkmės atvejų. Čia gimė ir pats didžiausias Lietuvos pilietis, svėręs 6800 gramų. Nors jau pasitraukiu nuo aktyvios profesinės veiklos, šiandien esu laimingas dirbęs puikiame, jauname, labai motyvuotame aukšto lygmens profesionalių gydytojų kolektyve.
Pamačiusi mano nuotrauką prieš tanką, mano žmona nenustebo ir pasakė: „Būk ramus“. Dabar tu išpirkai savo kaltę, kad Atgimimo metais nebuvai Lietuvoje“. Norėčiau pritarti, nes apmaudas dažnai graužė sielą.
Į sausio įvykius papuoliau, tarsi atvykęs iš kito, bet laisvo pasaulio. Prieš tai trejus metus gyvenau Šiaurės Afrikoje, Alžyre, kur dirbau savo specialybės darbą Tiareto municipalinėje ligoninėje. Tada, XX a. 9 -tą dešimtmetį, sovietų imperijai reikėjo valiutos, o gamino tik patrankas ir tankus, ir užsieniui galėjo tik pigiai parduoti žaliavas. Todėl po Černobylio tragedijos sovietai ėmė eksportuoti savo specialistus: nusavindavo jų uždarbį, ir jiems palikdavo tik darbo užmokesčio dešimtąją dalį. Grįžau pasibaigus kontraktui, ir kaip iš dangaus nukritau tiesiai į Lietuvos Nepriklausomybės akto paskelbimo 1990 m. kovo 11 dienos įvykius. Nors dirbdamas Afrikoje praleidau nemažai Atgimimo metų įvykių, kuriuos sekiau ir jais džiaugiausi, vis dėlto spėjau prisidėti prie bendros kovos. Pamačiusi mano nuotrauką prieš tanką, mano žmona nenustebo ir pasakė: „būk ramus“. Dabar tu išpirkai savo kaltę, kad Atgimimo metais nebuvai Lietuvoje“. Norėčiau pritarti, nes apmaudas dažnai graužė sielą.
Ir kaip taip atsitiko, kad tuomet atsidūrėte prie televizijos bokšto? Gal galėtumėte prisiminti ir konkrečiai tą akimirką, kuri buvo įamžinta nuotraukoje?
1991 sausį Vilniuje, kaip ir visoje Lietuvoje, tvyrojo iš tiesų įsimintina, nepamirštama dvejopų jausmų maitinama atmosfera. Viena vertus, ore tvyrojo tikro žmogiško gerumo, brolybės, solidarumo jausmas. Iš kitos pusės, jutome paslapčiomis vėl sėlinančią siaubingą grėsmę, besitvenkiantį pavojų, savo svajonių žlugimo galimybę. Visas sausio dienas prisimenu kaip ryškiai paženklintas vienais ar kitais Lietuvai, net ir pasauliui lemtingais įvykiais.
Atsimenu ir sausio 12-sios, šeštadienio, rytą. Namuose niekada neišjungiamas radijas šįkart kvietė vilniečius burtis ne prie parlamento, bet vykti į geležinkelio stotį. Kažkieno valdinga ranka buvo sustabdžiusi per Vilnių riedančius traukinius. Alkani, išsigandę keleiviai prašėsi pagalbos, o viename iš traukinių važiavo Černobylio vaikai. Taigi sausio 12-tos rytas skyrėsi nuo kitų šeštadienių: virėme arbatą, pildėme termosus, tepėme sumuštinius, ir kartu su sūnumi vežėme lauknešėlius išsigandusiems Ukrainos vaikams. Giedras tarpusavio bičiulystės ir pagalbos dangus jau popietę ėmė niauktis. Tvenkėsi ir grūmojo besitęsiantis griūnančios imperijos įsiūtis, kaip didžiulis blogis tęsėsi sovietinių kariškių ir vietinių kolaborantų siautėjimas.
Kažkas Lietuvoje vyko, po profesoriaus Vytauto Landsbergio kreipimosi tapo aišku, kad Lietuvai išliko didžiausias pavojus. Bent kiek mąstančiam kas vyksta aiškėjo, kad artėja kruvinoji sekmadienio naktis.
Užmigdę sūnų, apvažiavome Vilnių, atrodė, kad prie parlamento buvo daug žmonių, tad nutarėme traukti prie TV bokšto, ir toliau klausėmės Lietuvos radijo. Kažkas Lietuvoje vyko, po profesoriaus Vytauto Landsbergio kreipimosi tapo aišku, kad Lietuvai išliko didžiausias pavojus. Bent kiek mąstančiam, kas vyksta, aiškėjo, kad artėja kruvinoji sekmadienio naktis. Gal profesorius daugiau žinojo, nes jo kalba liūdnai baigėsi jau kitokios realybės hipoteze. Jei mūsų laisvės kova bus šiąnakt sužlugdyta, jis kvietė žmones rinktis bažnyčiose, ir tarsi maldą užbaigė žodžiais, kad „Lietuva bus gyva, kol bus gyvas nors vienas lietuvis“. Profesoriaus beapeliacinis atsidavimas Lietuvos laisvės bylai mus įkvėpė priešinimuisi, ir sutelkė į akyse augančią minią TV bokšto papėdėje ir ant kalno aplink bokštą.
Iš tos nakties liko įžymaus fotografo, taip pat rizikavusio gyvybe, Andriaus Petrulevičiaus nuotrauka „Žmogus prieš tanką“. Joje buvau aš ir tankas. Buvau sukrėstas rusų kariškių žiaurumo, įsakymo žudyti, traiškyti beginklių taikių žmonių minią tankais. Buvau įžeistas vėl atsikartojančio mūsų laisvės troškimo paniekinimo brutalia okupanto karo jėga. TV bokšto įvykių realybė neįtikėtinai kirtosi su oficialia „perestroikos“ doktrina ir gražiomis, galbūt utopiškomis Gorbačiovo kalbomis. Nenorėjau tikėti, kad vėl ir vėl SSRS tautoms uždrausta svajoti apie laisvę, kad visi šios imperijos kariškiai žmogžudžiai, lyg be smegenų, po lobotomijos.
Tegu mano išgyvenimai daugiau niekam niekada nepasikartos.
Juk Gorbis ir propagandos ruporai šaukė apie kuriamą naują valstybę su žmogišku veidu... Kartais sapnuoju tą košmarą. Tą naktį, gyvai matydamas tėvynainių žūtis, buvau įtūžęs ir pasiryžęs viskam. Supratau, atėjo mano eilė. Apie tą išgyvenimą daug kartų nuosekliai esu pasakojęs Seime, radijuje, įvairiuose interviu. Nenoriu kartotis. Vis dėlto sustojusio tanko tankistui turiu padėkoti už savo gyvybę, pasirodo, ir jų tarpe taip pat buvo Žmogus. Tegu mano išgyvenimai daugiau niekam niekada nepasikartos.
Kas tuo metu buvo tas veiksnys, skatinęs žmones burtis? Kodėl Jūs pats, nepaisydamas rizikų, ėjote išreikšti savo pilietinės pozicijos?
Rinkausi Laisvę, kaip dauguma Lietuvos žmonių. Juolab viltį suteikė atgijusi sovietų ir Lietuvos spauda, kurią prenumeravau ir godžiai skaičiau net Afrikoje. Įtikėjome būsimu viešumu, žadama demokratija, sovietinio gulago pasmerkimu ir demontavimu. Įkvėpė ir kitas stebuklas – Berlyno sienos griūtis ir braškančios SSRS imperijos sienos. Matėsi, kaip skaudžiai Kremlius sureagavo į Lietuvos komunistų atsiskyrimą, ir kaip imperinės ambicijos buvo genetiškai paveldimos šimtmečiais šioje pasaulio pusėje. Visi, kas ėjo budėti prie parlamento ar TV bokšto 1991 m. sausio dienomis ir naktimis labai gerai suvokė, kad gali būti žudynės, ir, išeidami iš namų, su šeima atsisveikindavo tarsi išeidami į karą.
Visi, kas ėjo budėti prie parlamento ar TV bokšto 1991 m. sausio dienomis ir naktimis labai gerai suvokė, kad gali būti žudynės ir išeidami iš namų su šeima atsisveikindavo tarsi išeidami į karą.
Visi jau buvo girdėję apie sovietų armijos baisias žudynes Baku ir klaikią kastuvėlių naktį Tbilisyje, kur kareiviai žmonėms kapojo galvas. Supratome, kad gali tekti mirti ir mums nuo kažkurio kareivio paleistos kulkos, ar nuo kastuvėlio, ar būti sutraiškytam tanko. Ginklų priešintis mes neturėjome, todėl priešinomės savo tikėjimu, pasiryžimu, meile Tėvynei ir savo valia. Kad pasaulis pagaliau atsibustų, atsimerktų ir sovietai negalėtų siautėti svetimose šalyse ir žudyti beginklius žmones.
1991 m. sausio 13-ąją prie televizijos bokšto Vilniuje priešindamiesi sovietų agresijai žuvo 14 taikių žmonių. Ar Jums teko tiesiogiai su tuo susidurti? Kiek pats aiškiai tuo metu supratote, kokią riziką savo gyvybei patiriate? Kaip tuo metu priėmėte sprendimą, kad turite būti būtent ten ir stovėti už laisvę, Tėvynę, o ne evakuotis iš sostinės ir pasislėpti, kur saugiau?
Po sausio įvykių Lietuvos prokuratūros prašomas rašiau:
Aš, Daunoravičius Ričardas, gyvenantis Vilniuje, dirbantis Vilniaus 6-ojoje ligoninėje gydytoju, bei mano žmona Daunoravičienė Gražina (muzikologė) esame TV bokšto užgrobimo – sovietinės kariuomenės kruvino nusikaltimo liudininkai. Fragmentas iš dokumento:
Pakilau aukštyn, o čia tankai jau traiškė 1-ąjį užtvarą iš mašinų su smėliu. Stojom gyva siena, bet tankas mus stūmė kaip buldozeriu, šaudė, kaleno kulkosvaidis. Tada tankas sustojo, atsitraukė ir didindamas greitį ėmė lėkti į mus, atsitraukiau į šalį ištemdamas už rankos vieną jaunuolį. Dabar tankas nešė užsikabinusius už priekio tris jaunus žmones. Šaukiau, kad trauktųsi, nebetoli ir 2-asis užtvaras, o jie trise kvietė ir mus. „Nebijom mirti už Lietuvą!“ – sakė. Jie kybojo ant tanko priekio įsitvėrę. Du jaunuoliai atšoko – spėjo. Staiga surikęs „žvėrys!“ prieš tanką metėsi pagyvenęs vyriškis juoda striuke. Tanko priekyje įsikibę liko jaunuolis gelsva striuke ir tas pagyvenęs vyriškis, o tankas baisiu greičiu artėjo prie antros barikados iš mašinų su smėliu. Mačiau, kaip trenkėsi, tada jaunuolio rankos atsileido ir jis bejėgiškai krito į metalo prarają. Tankas pakilęs virš užtvaro į kokių 4 metrų aukštį išmetė antrąjį vyriškį, o gal jis šoko į šalį? Deja, tankas jį pervažiavo savo „pilvu“.
Kai 2022 m. mirė M. Gorbačiovas, pasaulio žiniasklaidoje jis buvo pristatomas, kaip paskutinis sovietų lyderis, „taikiai užbaigęs Šaltąjį karą“, „patikimą ir atvirą“, „atvėrusį kelią laisvai Europai“, ar pasaulis nepamiršo šio to reikšmingo apie šią asmenybę? Apie ką M. Gorbačiovas yra, visų pirma, Jūsų akyse?
Naivus žmogiško „rusų pasaulio“ idealistas Gorbačiovas neįsivaizdavo, kad 50 metų okupuotų Baltijos tautų žmonės gali trokšti atgauti laisvę, ir dar nėra galutinai praryti sovietinės imperijos. Po Gorbačiovo vizito, lygiai po metų, 1991 m. sausio 13-sios įvykius negaliu interpretuoti kitaip, kaip jo „žmogiško socializmo“ idealizmo susidūrimą su nežmogiška imperijos esme: „socializmas su žmogišku veidu“ nebuvo suderinamas su nekruvina SSRS imperijos reforma.
Tai buvo Gorbačiovo „žmogiškumo“ nužudymas susidūrus su milžiniška imperijos prievartos mašina — KGB čekistais, armija, TSKP CK Politinio biuro komunistais fanatikais. Sakyčiau, kad Gorbačiovas nebuvo nuoseklus demokratas iš esmės. Jis nežinojo tikros, nesuklastotos SSRS istorijos, nesuprato kad SSRS savo esme yra imperija, sulipdyta iš okupuotų tautų žmonių ir žemių, ir nepažino pavergtų tautų lūkesčių.
Jūs ko gero klausiate, jei jis būtų gyvas, ar paduočiau jam ranką? Veikiau neištiesčiau, nes tam prieštarautų mano išgyvenimų prisiminimai.
Šia prasme jis ir toliau buvo imperinės Rusijos atstovas. Demokratu apsimetė tikėdamasis gauti Vakarų finansinę paramą, nes sovietų imperija buvo arti žlugimo ribos. Vis dėlto vertinu Gorbačiovo „perestroikos“ idėją ir tam tikrus jos rezultatus, tačiau jo laikysena sovietų 1991 m. agresijos metu buvo nesutaikoma su Nobelio premijos laureato veidu. Jūs, ko gero, klausiate, jei jis būtų gyvas, ar paduočiau jam ranką? Veikiau neištiesčiau, nes tam prieštarautų mano išgyvenimų prisiminimai.
Kokias Sausio 13-osios pamokas išskirtumėte šiandienos Lietuvai?
Tada jėgų teikė šventas tikėjimas Lietuvos Nepriklausomybe, pagarba ir dėkingumas nelygioje kovoje žuvusiems idealistams – pokario partizanams, sovietmečio rezistentams. Nekilo abejonių, kad ir aš privalau sudėti savo auką Tėvynės labui. Brutalios, nežmoniškos agresijos akivaizdoje, kai matai žiauriai žūstančius tėvynainius, nekyla abejonės, kad turi stabdyti blogį bet kuriomis net ir nežmogiškomis priemonėmis. Žmonių vienybe ir susitelkimu tąsyk mes laimėjome. Tikiuosi, jei prireiks, tuo pačiu nenugalimu ginklu laimėsime ir ateities kovas.
Tada sunku buvo prognozuojanti ateities įvykius, kurie, kaip ir matėme, plėtojosi dinamiškai, nenuspėjamai ir lemtingai. Vis dėlto iki šiol stebiuosi to meto Lietuvos politikų, pirmiausia Vytauto Landsbergio įžvalgumu, drąsa, nestandartišku mąstymu, patriotiškumu, ir visi šie įvykiai jau neabejotinai įsirašė į XX amžiaus svarbiausių politinių įvykių „garbės lentą“. Šį stebuklą – valstybės atgimimą tarsi feniksą iš pelenų privalome saugoti. Gerbti ir branginti, turime žinoti, kad ją labai lengva prarasti, ir tykanti grėsmė vis dar gyva.
Tiems, kurie sako, kad „ne už tokią Lietuvą kovojo“, drąsiai galiu atsakyti, kad esate nevykėliai, jeigu nerandate savo vietos laisvoje demokratinėje šalyje, neneškite mums saulės iš Maskvos, mums jos nereikia.
Man gi ankstesnis gyvenimas pažįstamas ne iš filmų. Augau pokariu nedideliame miestelyje, ir net vaikas mačiau gyvus partizanų kovos tragedijos vaizdus. Tiems, kurie sako, kad „ne už tokią Lietuvą kovojo“, drąsiai galiu atsakyti, kad esate nevykėliai, jeigu nerandate savo vietos laisvoje demokratinėje šalyje, neneškite mums saulės iš Maskvos, mums jos nereikia. Ir neduok Dieve, kad neateitų tokia diena, kad su apmaudu ar skausmu sakytume, kad „gerai jau gyvenome“… Matydamas kasdien gražėjančią Lietuvą, nepaprastai daug išsilavinusio, patriotiško jaunimo, mes galime pasakyti: „už tokią Lietuvą mes kovojome“. Sutinku, kad visi turime dar daug prasmingo Darbo. Juk valstybė auga dar lėčiau nei auga vaikas, ir tame augime turi nugalėti nepamatuojamai daug augimo „vaikiškų“ duobių.
Kur tuo metu buvote, ir kaip jautėtės, kai sužinojote, kad Ukraina pradėjo plataus masto invaziją į Ukrainą? Kaip jaučiatės matydamas Vakarų reakciją?
Manyje visada ruseno nuojauta, kad taip gali nutikti, nes Rusija jau nuo 2008 m. sirgo baisia fašizmo recidyvo liga – „ruskij mir“ utopija ir rusakalbių užsienyje „gelbėtoja“. Tų, kurie patys neapsikentę pabėgo iš savo tėvynės rojaus. Dabar vykstantis karas negali būti logiškai paaiškinamas, jis be priežasties, nebent galima dekoduoti kaip žemiausių, paranojiškų homo sapiens įkyrių būsenų sindromo apraišką. Nepaprastai sunku ukrainiečiams. Tik labai stiprios dvasios žmonės gali išgyventi ir nugalėti nuolatinius bombardavimus, žudynes. Tautos stiprybės pavyzdys visam pasauliui. Tokia Ukrainos daugiatautė nacija labai tvirta, ypatingai darbšti, ir nenugalima. Stengiamės padėti ir užjausti.
Kai prasidėjus karui į Lietuvą pliūptelėjo pabėgėliai, priėmėme 10 ukrainiečių. Viena šeima kelis mėnesius gyveno kartu mūsų bute, ir, žinote, nuostabiai sutarėme, sugyvenome, mūsų aktualijos, troškimai buvo labai artimi, gyvenome tarsi broliai.
Ką pastebiu? Lietuva jų akimis – šalis, kurioje branginama ir saugoma laisvė, šalis, kurioje norėtųsi gyventi. Ukrainiečiai mums labai artimi dvasiškai: turėjome bendrą LDK valstybę, išgyvenome sovietmetį, ukrainiečiai patyrė siaubingą Holodomorą, kovojo pokariu, buvo ištremti į Sibirą. Dabar gi vėl atkūrė savo valstybę, kuri labai jau nepatinka, erzina mūsų milžinišką kaimyną. Kai prasidėjus karui į Lietuvą pliūptelėjo pabėgėliai, priėmėme 10 ukrainiečių. Viena šeima kelis mėnesius gyveno kartu mūsų bute, ir, žinote, nuostabiai sutarėme, sugyvenome, mūsų aktualijos, troškimai buvo labai artimi, gyvenome tarsi broliai. Jiems grįžus į Kijevą, tapo savaip tuščia, vieni kitų pasiilgstame, ir jie mus jau aplankė, o mes pažadėjome susitikti jau išvaduotoje Ukrainoje.
Ukrainą užpuolus Rusijai, tariau ir savo atsaką – jau kitą dieną (vasario 25 d.) nusprendžiau tapti šauliu. Nuo to laiko dalyvauju Lietuvos Šaulių judėjime. Mane labai džiugina mūsų šaulių jaunimas. Tai ypatingai motyvuoti, nuolat siekiantys tobulėti, aukštos moralės, geros fizinės parengties merginos ir vaikinai. Beje, tarp jų netikėtai sutikau gana daug savo profesijos brolių – jaunų ir nevisai jaunų medikų. Palyginus savo sovietmečio jaunystę prieš daug metų, galiu drąsiai pripažinti – JIE pralenkę mane. Tiems, kurie tendencingai transliuoja pesimistines prognozes, kad grėsmės akivaizdoje niekas negins savo valstybės, galiu atsakyti: netiesa, tūkstančiai, kaip tą sausio 13-tą, stos mūru už savo Lietuvą, tik dabar skirtingai – mes būsime su ginklu rankose.
Ar įžvelgiu prieštarą tarp to, kad žmogus, kuriam likimas patikėjo gimimo stebuklą, šiandien mokosi pasipriešinimo, ginklo valdymo metodų? Aš neįžvelgiu, ir žinau, kodėl tai darau – tą išprovokavo paranojikas Putinas, iš taikaus pasaulio žmonijos pavogęs trejus pastaruosius metus.
– Ačiū už tai, kad pasidalinote prisiminimais.
