Taip pat bandoma atkreipti dėmesį, jog perėjimas į žalesnę politiką turi būti užtikrintas visoms valstybėms bei žmonių grupėms. Tai kyla iš vertinimo, jog tvarus ir ekologiškas gyvenimo būdas yra tam tikra prasme prabangos reikalas, kuris labiau įkandamas turtingoms šalims bei finansiškai stabiliems žmonėms.
Vertinimai skirtingi
Šioje konferencijoje dalyvauja ir Europos Parlamento delegacija, kuri taip pat pateikia savo siūlymus šiems ekologijos klausimams. Pasak europarlamentaro prof. Liudo Mažylio, bendrai vertinti konferenciją dar yra sunku, o svarbiausia šiuo metu yra orientuotis į veikimą drauge.
„Konferencijos rezultatus šiai dar nepasibaigus vertinti sunku. Nors pranešama, kad valstybių lyderiai pastarąją jau paliko, manau, ne lengvesnės derybos šiuo metu vyksta tarp valstybių deleguotų derybininkų. Nevienareikšmiškai nuteikia pasaulyje vykę taikūs protestai, skirti konferencijai. Tai yra puikus įrodymas, kad žmonėms rūpi klimato kaita, rūpi, kaip greitai bus rasti sprendimai.
Taip pat, tai – paskatinimas drąsiau žengti reikalingus žingsnius. Bendru atžvilgiu, ši konferencija yra svarbi platforma, galinti padėti užsitikrinti pasaulinių veiksmų klimato krizei įveikti intensyvinimą. Prabangos atidėlioti nebeturime.
Paskutiniu metu COP26 konferencijai yra reiškiama vis daugiau kritikos dėl neefektyvių diskusijų. Ekologijos aktyvistas Lukas Tamulynas kalbėdamas apie COP26 konferenciją teigia, jog ši jį nuvylė labiau nei ankstesnės. „Su visomis klimato kaitos konferencijomis yra panašiai. Tu žinai, kad ji tave nuvils, bet labai nori, kad to nebūtų, tikiesi, kad atsitiks stebuklas ir pasaulis pasikeis. Deja, to nėra. Sakyčiau, kad ši konferencija nuvylė netgi labiau nei ankstesnės. Vaizdas toks – visi sėdime degančiame kambaryje, sutariame, kad jis dega, netgi sakome, kad jį reikia gesinti. Tačiau sėdėti taip patogu, kad niekas nesiima konkrečių veiksmų“.
Klimato situacija ganėtinai bloga
Klimato kaita yra vienas svarbiausių mūsų laikų iššūkių. Mokslininkai ir aktyvistai ne pirmus metus pastebi, jog situacija yra ganėtinai kritiška. Pasak L. Tamulyno, pasyvumas šios problemos sprendime gali paveikti klimato šiltėjimą 4-iais laipsniais Celsijaus daugiau, o tai gali sukelti didžiulius padarinius.
„Dabar turime suprasti, kad padėtis yra artima tragiškai. Taip kalbu ne aš ar Greta Thunberg, taip sako mokslininkai, didžiausių šalių vadovai. Jei toliau taip tęsime, klimato šiltėjimas pasieks 4 laipsnius Celsijaus.
Atrodo, kas tie keturi laipsniai Celsijaus? Tai leiskite tiesiog pasakyti apie numatomus padarinius, jei klimatas šiltės 2 laipsniais. Milijonai klimato pabėgėlių ieškančių gėlo vandens ir švaraus oro. Po vandeniu atsidūrę ištisi pakrančių miestai. Jau dabar nykstančios salos. Išnykusi šiltoji golfo srovė. Ekstremalūs karščiai, kai temperatūra Europoje vasaros metu nuolat sieks 40 ir daugiau laipsnių. Tai žemė, kurioje gyvens mūsų vaikai. Labiau kentės, nei gyvens“, – kalbėjo ekologijos aktyvistas.
Ar tvarumas įkandamas visiems?
Šiuo metu skiriama daug dėmesio klimato kaitos klausimams. Mokslininkai, politikai, aktyvistai ieško būdų, kaip sustabdyti tokį didelį išmetamo kuro kiekį į orą bei sukurti tvaresnę aplinką, kurioje būtų naudojami ekologiškesni sprendimai. Tokie veiksmai atrodo kilnus, bet taip pat susilaukia ir kritikos, nes tai reikalauja didelių išlaidų bei resursų. Pasak Lietuvių kilmės Kanados antropologės, gamtosaugininkės Birutės Galdikas, tvarus ir ekologiškas gyvenimo būdas yra tam tikra prasme prabangos reikalas ir paradoksas, kad tokį gyvenimo būdą gali propaguoti tik finansiškai bent jau stabilūs arba pasiturintys žmonės.
„Problema, kad dabartinėje visuomenėje, ekonominėje santvarkoje tam reikia reikšmingų pastangų. Ironiška, kad kartais tik pasiturintys žmonės gali leisti sau tvarų gyvenimo būdą ir gyventi ekonomiškai“, – LRT televizijai kalbėjo antropologė.
Europos Parlamento narys prof. Liudas Mažylis sutinka su mokslininkės mintimi, jog tvarus ir ekologiškas gyvenimo būdas reikalauja pastangų ir resursų, tačiau, pasak profesoriaus, jis prasideda nuo sąmoningumo, pripažinimo, kodėl tokiu keliu norime eiti.
Ši nelygybės problema nebuvo praleista ir Europos Parlamento pirmininko Davido Sassoli, pasak jo, perėjimas prie žaliosios ekonomikos turi būti užtikrintas visoms šalims ir žmonių grupėms.
„Galiausiai turime užtikrinti, kad perėjimas prie žaliosios ekonomikos nelygybę sumažintų, o ne didintų. Tai galioja tiek mūsų visuomenėse, tiek visame pasaulyje. Europoje mums reikia lėšų, kad apsaugotume pažeidžiamiausius asmenis ir užtikrintume, kad darbuotojai turėtų įgūdžių, kurių jiems reikia naujoje ekologiškoje ekonomikoje.
Pasauliniu mastu išsivysčiusios šalys turi įvykdyti savo pažadą surinkti bent 100 mlrd. JAV dolerių, kad padėtų besivystančioms šalims kovoti su klimato kaita. Kylančios ekonomikos šalys taip pat turėtų pradėti mokėti įnašą į šį fondą nuo 2025 m. Būtinas aiškus planas, siekiant užtikrinti, kad kiekviena šalis įneštų savo dalį“, – kalbėjo D. Sassoli.
Atsakant į mokslininkės žodžius, ekologijos aktyvistas L. Tamulynas mano, jog būtent noras perkelti atsakomybę individui ir yra problema. „Klimato kaita yra kolektyvinis padarinys to, kad šiandien visi galime gyventi patogiai. Mes teršėme kelis šimtus metų, vis ilgindami gyvenimo trukmę, investuodami į gyvenimo patogumą, tačiau nesuprasdami, kad už visą tai reikės sumokėti“.
Kalba apie sprendimus
Pasak prof. L. Mažylio, sprendimų raktas glūdi tiek būsimoje ar jau pateiktoje ES teisėkūroje, įvairiose iniciatyvose, tiek ir ES ilgalaikiame biudžete ir gaivinimo priemonių rinkinyje. „Dalis tų priemonių yra teisiškai įpareigojančios, o tai yra labai svarbu.
Pavyzdžiui, sprendimų visumos ir daugiasluoksniškumo supaprastinta iliustracija galėtų būti Europos klimato teisės aktas, nustatantis, kad iki 2050 m. būtų užtikrintas Europos Sąjungos poveikio klimatui neutralumas; Europos Horizonto mokslinių tyrimų ir inovacijų finansavimo programa, kurios viena iš misijų skirta adaptacijai prie klimato kaitos; 2021 m. liepą pateiktas pasiūlymų rinkinys („Fit for 55“), kuriuo siekiama klimato, energetikos, žemės naudojimo, transporto ir mokesčių politiką Europos Sąjungoje pertvarkyti taip, kad būtų pasiekti klimato politikos tikslai.
Nors pasiūlymų atrodo daug, esmė paprasta: siekiama ne tik kovoti su klimato kaita, bet ir išvengti ekonomikos ir žmonių pažeidžiamumo, kuriant galimybes“, – kalbėjo profesorius.
L. Tamulynas paklaustas, kokių veiksmų politikai, Europos Parlamento nariai galėtų imtis, kad realizuoti žalesnę politiką be pasekmių, atsakė, jog nėra tokio dalyko be pasekmių, tačiau pasekmės gali būti solidarios. „Pasekmės gali būti solidarios, kai tie, kurie gali prisiimti daugiau naštos – daugiau jos ir prisiima. Neužteks tik gerų norų ar lozungų.
Europa turi ir gali mobilizuotis, padedant tokioms šalims, kaip Lenkija ar Čekija, kurios yra labai priklausomos nuo iškastinio kuro. Negalime leisti, kad į naują, švarią ir klimatui neutralią erą eitume su tais pačiais nelygybės pančiais, kuriuos sukūrėme per praėjusius du šimtus metų. Turime imtis klimato kaitos stabdymo ir socialinio teisingumo visiems“, – kalbėjo ekologijos aktyvistas L. Tamulynas.
Taip pat aktyvistas priduria, jog su klimato kaitos programa turi keliauti ir socialinė programa, kuri užtikrintų teisingesnį ekonominį pasiskirstymą. „Mes jau dabar susiduriame su rekordine nelygybe. Tai, koks pasaulis yra dabar, yra visos mūsų sistemos pasekmė, kalbant tiek apie klimato kaitą, tiek apie socialinę nelygybę. Godumas ir stengimasis išsunkti viską, ką gali, tiek iš planetos, tiek iš kitų žmonių.
Būtent dabar turime galimybę patiesinti kreivę. Su klimato kaitos programa turi keliauti ir socialinė programa, dar vadinama – „just transition“ (liet., teisingas perėjimas). Teisingo perėjimo arba teisingos pertvarkos programa yra skirta kartu su perėjimu prie žaliosios energetikos užtikrinti ir teisingesni ekonominį pasiskirstymą.