Rijadą vis labiau erzina tai, jog kitos naftą išgaunančios valstybės nesugeba koordinuotai mažinti tiekimo, kad dabartinė naftos kaina pakiltų nuo 70 dolerių (arba 64 eurų) iki maždaug 100 dolerių (90 eurų) už barelį. Pasak rinkos dalyvių, Saudo Arabija ketina į tai reaguoti – net ir mažėjant kainoms, padidinti naftos eksportą ir okupuoti kuo didesnę rinkos dalį bei pasikelti pelną, ir taip pasunkinti mažesnių tiekėjų padėtį, rašo „Politico“.
Tokia strategija gali nulemti naftos kainų mažėjimą ir pakenkti Rusijos prezidento Vladimiro Putino interesams, turint omenyje, kad pastaruosius dešimt metų nafta ir dujos buvo didžiausias Rusijos pajamų šaltinis, sudarantis net pusę šalies biudžeto.
Pasak Norvegijoje dirbančio Rusijos energetikos analitiko Michailo Krutichino, galimas Saudo Arabijos manevras sukeltų didelę riziką Rusijos biudžetui, labai priklausančiam nuo pajamų iš naftos, ir tai, esą, tik vienas iš kelių nenuspėjamų veiksnių, tarp kurių – ir JAV prezidento rinkimų rezultatas.
„Taigi, belieka pasėdėti ir palaukti, todėl apsirūpinkite spragėsiais“, – pasakė jis.
Saudo Arabija puikiai supranta, kad Rusijos įmonės nevykdo reikalavimo sumažinti gavybą, todėl planuoja tai, kas jai pačiai parankiausia, pridūrė M. Krutichinas.
Aleksandra Prokopenko, ekonomistė iš Carnegie tarptautinio taikos fondo, pritaria, kad Kremliui kylanti rizika – didžiulė.
„Prie dabartinio valiutų kurso naftos kainoms sumažėjus 20 dolerių (18 eurų), pajamos sumažėtų 1,8 trilijono rublių (18 mlrd. eurų). Tai atitinka maždaug 1 proc. Rusijos BVP“, – sakė ji.
„Vyriausybė susidurs su dilema: mažinti išlaidas, kas mažai tikėtina vykstant karui, arba susitaikyti su infliacija ir smaugiančiomis palūkanų normomis“, – pridūrė specialistė.
Kaip praeitą savaitę rašė „Financial Times“, Saudo Arabija gali atsisakyti seniai puoselėtų ambicijų apriboti žalios naftos tiekimą, kad kaina pakiltų iki maždaug 100 dolerių už barelį.
Naftos rinkos ekspertai beveik neabejoja, kad Saudo Arabija disponuoja milžiniškais gavybos ir eksporto pajėgumais, todėl gali pakeisti taktiką ir, didindama užimamą rinkos dalį, siekti dominuojančio vaidmens.
„Pasaulio ekonomika gana vangi, o naftos paklausa – ne tokia didelė, kaip Saudo Arabija norėtų, – sakė ICIS naftos rinkos analitikas Ajay Parmaras. – Kai kurie gamintojai, įskaitant Rusiją, nuolatos viršija kvotas, todėl kainos niekur nepasiekia 100 dolerių už barelį. Taigi, Saudo Arabijai senka kantrybė. Taip pasielgdama Saudo Arabijai įspėtų rinką, kad bus imtasi veiksmų.“
„Žinutė būtų maždaug tokia: „Privalote pasitempti, kitaip visi uždirbsite mažiau, nes mūsų prioritetas – dalis rinkoje, o ne aukšta kaina.“ Vienintelė šalis, kuriai toks užmojis pagal jėgas, – tai Saudo Arabija“, – pridūrė A. Parmaras.
Rusija, lygiai kaip Kazachstanas ir Irakas, sulaukia priekaištų dėl to, kad eksportuoja daugiau naftos negu susitarė OPEC+ kartelio narės – naftos gavybą vykdančios šalys, siekiančios kontroliuoti pasaulinę pasiūlą ir kainą. Maskva nuolatos viršija savanoriškai prisiimtą kvotą (šiuo metu – 8,98 mln. barelių per parą), nors jau ne kartą yra žadėjusi sumažinti gavybą iki nustatytos normos.
Nepaisant sankcijų, kurias Vakarai paskelbė dėl karo Ukrainoje, vien tik per pirmąjį šių metų pusmetį Rusijos pelnas iš iškastinio kuro išaugo 41 proc., byloja Maskvos finansų ministerijos duomenys.
V. Putinas nusiteikęs ir toliau pumpuoti iškastinį kurą, kad būtų kuo penėti savo šalies karo ekonomiką.
„Visi patiria sunkumų, taigi, ir mes jų turime, – paminėjo jis praėjusią savaitę kalbėdamas energetikos forume. – Vis dėlto Rusija ir toliau yra viena pirmaujančių pasaulinės energetikos rinkos dalyvių.“
Visiškai neseniai Rusijos valstybinė naujienų agentūra TASS pranešė, kad šalis svarsto naują strategiją, kurios esmė – iki 2050 metų išlaikyti tokias apsukas, kad per metus būtų išgaunama 540 mln. tonų naftos. Minėtina, kad šitoks tikslas akivaizdžiai prieštarauja siekiui mažinti gavybą ir prisidėti prie kovos su klimato kaita.
Siekdama apeiti Didžiojo septyneto nustatytą 60 dolerių už barelį kainos ribą, naftai gabenti Rusija suformavo „šešėlinį“ senų laivų laivyną. Štai taip, nesilaikydamas apribojimų, nuo plataus masto invazijos pradžios Kremlius uždirbo beveik 25 mlrd. dolerių.
Pasinaudodami įstatymų spragomis tarpininkai tokiose šalyse kaip Turkija, Kinija ir Indija sugeba perdirbti rusišką naftą į benziną ir dyzeliną, o tada parduoti – sankcijos tokiu atveju negalioja. Remiantis „Politico“ žinion patekusia ataskaita, per pirmąjį 2024 metų pusmetį už taip prekės ženklą pakeitusius degalus Vakarų šalys sumokėjo 2 mlrd. dolerių (1,8 mlrd. eurų), taigi, Rusija gavo pakankamai mokestinių pajamų, leidžiančių užverbuoti ir į karą Ukrainoje išsiųsti po 6,2 tūkst. naujų karių per mėnesį.
Deja, net ir tuo atveju, jei Saudo Arabija įvykdytų savo ketinimą, pinigų stingantis Kremlius greičiausiai neatsisakys karo Ukrainoje. Jis taip nepasielgs netgi nepaisant to, kad šalies biudžetas remiasi į viltis pardavinėti naftą po maždaug 70 dolerių už barelį – brangiau, nei daug kas yra nusiteikę sumokėti.
„Ekonomikos disbalanso požymių daugėja, – sakė Suomijos banko analitikė Heli Simola, – bet Rusija vis tiek dar kurį laiką pajėgs finansuoti karą. Karas nesibaigs dėl to, kad Rusijai darysis striuka su pinigais.“