„Ko jums tam Lvove?“
„Jaunuoli, 300 grivnų (maždaug 10 eurų – red. past.) ir galite sėsti į pirmą klasę“, – prie vieno iš traukinio, vežančio į Lvovą, vagonų pasiūlo pusamžė palydovė. Tuo metu Odesos traukinių stotyje aš bandau susirasti savąjį ekonominės klasės pasirinkimą.
„Bus Wi-Fi, ir važiuosite vienas visame vagone, galėsite pailsėti normaliai, kelionė juk ilga“, – gundo, kai stabtelėjęs klausau. Palydovės pasiūlymas – keliauti maždaug šešis kartus pigiau už įprastą pirmos klasės kainą šiuo maršrutu.
Nors kelionė ne trumpa – iš Odesos iki Lvovo reikės važiuoti 11 valandų ir 15 min. – pasiūlymo atsisakau. Nė už ką nepraleisiu galimybės pabendrauti su vietiniais. Toliau ieškau savojo vagono.
„Jūsų pasas ir kelionės bilietas“, – paprašo maždaug 45-erių moteris, kai galiausiai randu savąjį ir įlipu. Pažiūri paso nuotrauką, nurodo nusiimti akinius, sutikrina pavardę pase su atspausdinta traukinio biliete.
„Ko jums tam Lvove?“ – pusiau juokais, pusiau rimtai toliau teiraujasi, tebevartydama mano asmens dokumentą. „Atostogauju“, – nusišypsau, o moteris, grąžindama pasą pabrėžia, kad atostogauti geriau Odesoje. Galiausiai palinki geros kelionės ir priduria: „Mūsų Odesa vis tiek gražesnė nei Lvovas“.
„Ten jie kitokie“
Kelionės Ukrainos traukiniais vertos atskirų istorijų. Jos paprastai neatsiejamos nuo alkoholio, užkandėlių ir daug atvirų pokalbių. Apie tas keliones ir atmosferą Ukrainos traukiniuose gana įtaigiai yra aprašęs žinomas jaunosios kartos ukrainiečių rašytojas Sergejus Žadanas knygoje „Anarchy in the UKR“, kuri 2010 m buvo išleista ir į lietuvių kalbą (Anarchy in the UKR, Kitos knygos, 2010).
Ilgesnėse kelionėse traukiniais gali geriau pažinti kraštą ir jos žmones, todėl su džiaugsmu nusigaunu iki savojo kupė ir sveikinuosi su smagia jauna šeimynėle ir jų aštuonmečių sūnumi.
„Tu į Lvovą? Gal ir gerai. Ten žmonės kitokie. Mes pietuose labiau atviraširdžiai. Jie labiau disciplinuoti, mažiau rodantys emocijas, tokie labiau europiečiai “, – po keliolikos minučių nuo kelionės pradžios kalba valstybės tarnyboje dirbantis Antonas, kilęs iš pietinės Ukrainos dalies, kartu su žmona bei judviejų sūnumi vykstantis atostogų.
Lvovas ir identitetas
Išsišnekėjus Antonas pabrėžia, kad tariama priešprieša tarp Vakarų Ukrainos, kurio centru laikomas Lvovas, ir rytinės Ukrainos dalies yra žiniasklaidos formuojamas mitas, o realybėje jokio susipriešinimo nėra.
„Visur gyvena žmonės. Natūralu, kad nuvykus į Lvovą reikia kalbėti ukrainietiškai, nors mums, kilusiems iš pietų, tai ir sunkiau sekasi. Visgi Ukrainos švietimo sistema dar iki abiejų revoliucijų buvo sudaryta taip, kad visi Ukrainos piliečiai, nesvarbu, iš kur būtų kilę, turėtų galimybę išmokti kalbėti ukrainietiškai. Paradoksalu, tačiau antrasis Maidanas ir Rusijos agresija prieš mus nemažai daliai rusakalbių ukrainiečių padėjo suprasti savąją tapatybę. Dabar ir mes, nors mūsų gimtoji kalba ir rusų, dažnai su bičiuliais kalbamės ukrainietiškai“, – nurodo Antonas.
„Kai nuvyksi į Lvovą, geriau kalbėk angliškai. Lvove jie tokie šiek tiek nacionalistai ir pabrėžtinai kalba tik ukrainietiškai“, – tikina bendrakeleivis ir pateikia savąjį vertinimą – esą Lvovo ir kitų Vakarų Ukrainos gyventojų laikysena konflikto su Rusija metu, jų noras puoselėti vienybės jausmą visoje šalyje padėjo sustiprinti ir Ukrainos rytuose bei pietuose gyvenančių žmonių, kaip Ukrainos piliečių, identitetą.
Gal norite V. Zelenskio vairuotojo pažymėjimo?
Kitą rytą nubudau Lvove. Norisi patikrinti kelionės traukiniu bičiulio Antono patarimą, ar iš tiesų Lvove geriau nekalbėti rusiškai. Todėl kavinėje užsisakau kavos ir bandelę. Užsakymą priėmusi padavėja į rusiškai užduotus klausimus, ką rekomenduotų pamatyti Lvove, atsakinėja pabrėžtinai ukrainietiškai. Ta pati situacija kartojasi užsukus išsikeisti pinigų į banko filialą. Nenoras kalbėti rusų kalba jaučiamas visas keturias viešnagės dienas.
Lvovo senamiestis užburia. Kartais aplanko jausmas tarsi vaikščiotum po modifikuotą Vilniaus senamiesčio variantą. Tik prekybininkų daugiau ir jie aktyvesni. Kone ant kiekvieno kampo gali nusipirkti įvairiausių suvenyrų. Daugelyje vietų pas prekeivius gali įsigyti ir kilimėlį kojoms valyti – su Rusijos prezidento Vladimiro Putino atvaizdu.
Nors gatvėse vykstančioje prekyboje gausu su politika susijusių suvenyrų, Lvovo gyventojams nesvetimas ir humoro jausmas – daugelyje vietų galima įsigyti tariamas vairuotojo „teises“ – parduodami JAV prezidento Donaldo Trumpo, Vokietijos kanclerės Angelos Merkel, naujojo Ukrainos lyderio Vladimiro Zelenskio, ukrainiečių tautiniais rūbais pasipuošusio Rusijos lyderio Vladimiro Putino ir kitų pasaulio galingųjų tariami vairuotojų pažymėjimai.
Nori pasiskolinti D. Grybauskaitę
Centrinėje aikštėje šalia miesto savivaldybės suvenyrais prekiauja Bogdanas. Jis siūlo įsigyti istorinių knygų apie Stepaną Banderą, ukrainiečių nepriklausomybės kovas po 2-ojo pasaulinio karo, bandymus 1919-1920 m. kurti savo valstybę. Pas Bogdaną taip pat galima nusipirkti Ukrainos kariuomenės ir „Dešiniojo sektoriaus“ atributikos – kariškių kepurių, antsiuvų, vėliavėlių.
„Mes labai jaučiame jūsų paramą“, – prasitaria, kai kalba pasisuka apie politiką.
„Dabar, kai išsirinkote naują prezidentą, Dalią Grybauskaitę galėtumėte mums paskolinti. Ji greitai čia padarytų tvarką“, – užsidegęs kalba prekeivis ir netrukus pateikia planą, kaip esą galima įveikti Rusiją.
„Ta šalis supranta tik jėgos kalbą. Kartais pagalvoju, jog mes galėtume susivienyti – lietuviai, lenkai, ukrainiečiai – ir kartu duoti atkirtį Rusijai. Jie ilgai neišsilaikytų. Dabar viskas laikosi ant mūsų. Jei mes, ukrainiečiai, neatsilaikysime, vėliau jie ateis jūsų“, – sako Bogdanas ir pasiūlo įsigyti smiliaus dydžio metalinę kario ant žirgo statulėlę, kuri, pasak pašnekovo, simbolizuoja Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kovotoją.
A.Mickevičius ir Abiejų Tautų Respublika
„Ne per toliausiai nuo čia yra Adomo Mickevičiaus paminklas, verta aplankyti. Ant paminklo yra ir jūsų Vytis pavaizduotas. A.Mickevičius buvo žymus lenkų poetas, girdėjai tokį?“ – pasiteirauja.
„A. Mickevičius – ir lenkų, ir mūsų“, – pataisau. Abu nusišypsom.
„Kaip ten su lenkais? Dar nori Vilniaus?“ – netikėtai paklausia. Netrukus Bogdanas nurodo, kad Lietuvai siekiant išsivaduoti iš Sovietų Sąjungos gniaužtų lankėsi Vilniuje ir Kaune, todėl esą gerai prisimena tuometines lietuvių nuoskaudas dėl tarpukaryje okupuoto Vilniaus.
„Su lenkais mes seniai draugai ir sąjungininkai“, – paaiškinu. Netrukus Bogdanas pakeičia temą ir ima pasakoti, kad daugybė ukrainiečių pastaraisiais metais išvyko uždarbiauti į Lenkiją. Pasak jo, Lvovo gyventojai mėgsta vykti apsipirkti į Lenkiją, nes ten pigiau.
Atėjęs prie A. Mickevičiaus paminklo sutinku grupę lenkų turistų. Vietinis gidas lenkų kalba pasakoja apie A.Mickevičiaus kūrybinį laikotarpį Odesoje, Kryme parašytus „Krymo sonetus“. Gidas atkreipia dėmesį ir į ant galinės paminklo pusės padarytą Abiejų Tautų Respublikos herbą – Lenkijos Karalystės erelį ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Vytį.
Politinės žinutės turistams
Lvove ir daugiau Abiejų Tautų Respublikos ženklų. Viena iš gatvių pavadinta 1794 m. vieno iš sukilimo prieš carinę Rusiją organizatorių Tado Kosciuškos vardu, kita skirta jau minėtam lietuvių ir lenkų poetui A.Mickevičiui.
Į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įtrauktas Lvovo senamiestis žavi jaukumu ir harmonija. Turistų gausiai lankomos vietos išnaudojamos ir žinutei apie Kremliaus režimo neteisėtus veiksmus pranešti – ant istorinių pastatų kabo šūkiai, reikalaujantys paleisti Rusijos valdančiųjų nurodymu įkalintus ukrainiečių visuomenės veikėjus – rašytojus, žurnalistus, karius, kitus už Ukrainos nepriklausomybę kovojusius asmenis. Ant dalies pastatų nurodytos ir įkalintųjų pavardės.
Beskaitant Kremliaus režimo įkalintųjų pavardes jauna mergina pasiūlo įsigyti iš ukrainiečių vėliavos spalvų padarytą apyrankę.
„Už surinktas lėšas pagerinsime kovojančių ukrainiečių karių kasdienybę“, – nurodo nevyriausybinės organizacijos savanore Olga prisistatanti gražuolė, tačiau paprašius detalizuoti organizaciją ir pasiteiravus, kaip aukos pasieks karius, netrukus dingsta.
Paskutinę viešnagės dieną kavinėje mėgaujantis barščiais Lvovo gyventojus įdomiai apibūdina nuobodžiaujanti padavėja Alina, studijuojanti politikus mokslus, o vasarą uždarbiaujanti viešojo maitinimo įstaigose.
„Mes, Lvovo gyventojai, labai mylime laisvę. Tačiau vis dar tebeieškome savosios tapatybės. Esu įsitikinusi, kad Ukrainos ateitį lems politikų mokėjimas įtikinti liaudį, kuria kryptimi judėti, bei pirmi keleri metai po rinkimų“, – prieš man pajudant į Lvovo oro uostą reziumuoja kalbioji kavinės darbuotoja.