Todėl vertindami abiejų lyderių sprendimus tuo pačiu iki tam tikro lygio vertiname ir jų užsienio politiką formuoti padedančių komandų veiklą. Šiaip ar taip, galutinį sprendimą priima prezidentas, ir Rusijos neseniai priimtas sprendimas pradėti karinius veiksmus Sirijoje daugelį žmonių paskatino galvoti, kad Kremlius dar kartą nurungė Baltuosius rūmus, rašo portalas „Foreign Policy“.
Ar iš tiesų taip yra? Ar tikrai gudrus buvęs KGB agentas pralenkė buvusį teisės profesorių ir visuomenininką? Ir ką pastarieji įvykiai mums sako apie kiekvienos iš šių šalių sugebėjimus formuoti ir įgyvendinti efektyvią užsienio politiką?
Vienas iš būdų atsakyti į šį klausimą yra pažvelgti plačiau į tai, kaip kiekvienai iš šių dviejų šalių sekėsi per maždaug pastaruosius septynerius metus. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pasirodė tikrai neblogai. Rusijos ekonomika sparčiai augo iki 2012 metų, daugiausia dėl aukštų naftos ir kitų gamtos išteklių kainų. Šalis tapo Pasaulio prekybos organizacijos nare ir vadinamasis „perkrovimas“ leido iki tam tikro lygio pagerinti įtemptus Vašingtono ir Maskvos santykius.
Tačiau nuo tada V. Putino pasiekimų lentelė gerokai suprastėjo: Rusija dabar išgyvena recesiją, o Amerikos padėtis yra gana gera. Taip pat verta atkreipti dėmesį į tą faktą, kad 2014 metais Rusijos BVP sudarė mažau nei 2 trln. JAV dolerių, o JAV ekonomika per pastaruosius šešerius metus išaugo tiek, kiek sudaro visa Rusijos ekonomika. Be to, JAV ekonomika yra labiau diversifikuota ir atsparesnė.
Taip pat svarbu pažymėti, kad per pastaruosius septynerius metus Jungtinės Valstijos neprarado nė vieno svarbaus sąjungininko, o šalies santykiai su nemažai šalių, pavyzdžiui, Indija, Vietnamu ir kt., gerokai pagerėjo.
Jungtinės Valstijos neseniai pasirašė milžiniškos apimties prekybos sutartį su Azijos partneriais. O Rusijos ligšiolinės pastangos sukurti Eurazijos ekonominę sąjungą buvo nesėkmingos. Ir tai, kad V. Putinas jautėsi priverstas gelbėti Basharo al-Assado režimą Sirijoje, rodo, kad šalies pozicijos Artimuosiuose Rytuose yra silpnos.
Savo ruožtu Jungtinės Valstijos, nepaisant neseniai kilusios įtampos, vis dar palaiko gerus santykius su Izraeliu, Egiptu, Saudo Arabija, Kuveitu, Jordanija, Bahreinu ir Jungtiniais Arabų Emyratais. O ir santykiai su ilgamečiu priešu Iranu gerėja. Galima daryti išvadą, kad labiau verta būti Amerikos pusėje, ir bet koks blaiviai mąstantis žmogus turėtų įvertinti B. Obamos ir jo komandos veiksmus, kuriais siekiama megzti naudingus santykius užsienyje ir vengti brangiai kainuojančių situacijų, į kurias Ameriką dažniausiai įtraukdavo George'as W. Bushas.
Vis dėlto nesunku pastebėti, kad V. Putinui su prastesnėmis kortomis žaisti sekasi lengviau nei geresnes kortas turinčiam B. Obamai. Toks įspūdis iš dalies susidaro todėl, kad B. Obama paveldėjo kelias užsienio politikos problemas ir jam yra sunku atsikratyti kai kurių žlugusių projektų ir nebūti apkaltintam atsitraukimu.
Esminė B. Obamos klaida buvo ta, kad jis iš pat pradžių neatsisakė iš savo pirmtako paveldėtų pozicijų. Jam daug greičiau reikėjo iš Afganistano išvesti amerikiečių karius ir nekeisti režimo Libijoje.
O V. Putinui iš pirmo žvilgsnio sekasi neblogai, nes Rusija dabar imasi aktyvesnio vaidmens nei, tarkime, 1995 ar 2000 metais, kai šalis buvo nusilpusi.
Be to, V. Putinas taip pat padarė vieną gerą dalyką: jis užsibrėžė nesudėtingų tikslų, kuriuos pasiekti yra gana paprasta ir kurie leido Rusijai pamažu sustiprėti. Ukrainoje jo esminis tikslas buvo neleisti šaliai suartėti su Europos Sąjunga ir galiausiai tapti pilnateise ES ir NATO nare. Jis iš esmės nesiekė aneksuoti visos Ukrainos ir paversti ją Rusijos klonu. O ir įšaldyto konflikto Ukrainoje užtenka esminiam Rusijos tikslui pasiekti.
Šį tikslą Rusijai pasiekti nebuvo sunku, nes Ukrainoje viešėjo korupcija, šalis buvo susiskaldžiusi ir yra visai šalia Rusijos. Dėl to V. Putinui buvo paprasta per daug nesistengiant pasiekti savo tikslą.
V. Putino tikslas Sirijoje taip pat yra paprastas, realistiškas ir atitinkantis ribotas Rusijos galimybes. Jis nori išlaikyti B. al-Assado režimą valdžioje, kad šis padėtų išlaikyti Rusijos įtaką ir būtų bet kokios būsimo politinio susitarimo dalimi.
Jis nesiekia užkariauti Sirijos ar padėti B. al-Assadui susigrąžinti visos Sirijos teritorijos kontrolę, nugalėti „Islamo valstybę“ ar panaikinti visą Irano įtaką. Ir jis tikrai neturi donkichotiškos svajonės Sirijoje sukurti demokratiją. Dislokuodama kelis lėktuvus ir nusiųsdama saujelę „savanorių“ Rusija tikrai galės išlaikyti B. al-Assadą valdžioje, ypač jeigu Jungtinių Valstijų ir kitų šalių požiūris į šį konfliktą galiausiai taps realistiškesnis.
O Jungtinių Valstijų tikslai dėl šių dviejų konfliktų, priešingai, yra kombinacija strateginių prieštaravimų ir siekio norimą priimti už esamą. Kalbant apie Ukrainą, amerikiečių neokonservatorių fantastai (pavyzdžiui, JAV valstybės sekretorės pavaduotoja Victoria Nuland) ir liberalių internacionalistų aljansas save įtikino, kad ES asociacijos sutartis yra grynai teigiamas aktas, kurio tikslų ir tariamo neutralumo niekas negalės interpretuoti kitaip.
Todėl jie labai nustebo, kai Maskva ėmėsi savo pragmatiškos politikos scenarijaus ir į visą situaciją žvelgė visai kitaip. Žinoma, ir čia buvo galima įžvelgti dviveidiškumo ir aklumo elementų. (Rusija iš esmės elgėsi taip pat, kaip JAV elgiasi vakarų pusrutulyje, tačiau amerikiečių pareigūnai sugebėjo nepastebėti kuo aiškiausių Maskvos siunčiamų signalų).
Be to, pagrindinis Vakarų tikslas – sukurti gerai funkcionuojančią demokratišką Ukrainos valstybę – nuo pat pradžių buvo pagirtina, tačiau labai sudėtinga užduotis. O V. Putino tikslas yra gana ribotas: neleisti Ukrainai tapti NATO nare, ir tai pasiekti jai yra sąlyginai paprasta.
Neverta ir sakyti, kad Sirijoje amerikiečių politika yra dar painesnė. Nuo pat sukilimo pradžios Vašingtonas nesėkmingai mėgina pasiekti kelis nesuderinamus tikslus. Jis sako, kad „al-Assadas turi pasitraukti“, tačiau tuo pačiu nenori, kad vietoj jo į valdžią ateitų kuri nors iš džihadistų grupių (t. y., žmonės, kurie kovoja prieš B. al-Assadą). Amerika nori „susilpninti ir sunaikinti „Islamo valstybę“, tačiau taip pat nori, kad nepasisektų ir su „Islamo valstybe“ kovojančiam „al-Nusra“ frontui.
Be to, Vašingtonas pasikliauja kurdų kovotojų pagalba kovojant su „Islamo valstybės“ džihadistais, bet taip pat nori, kad padėtų ir Turkija. O pastaroji prieštarauja bet kokiems žingsniams, kurie gali paskatinti kurdų nacionalizmą. Taigi, Jungtinės Valstijos nesėkmingai ieško „politiškai korektiškų“ Sirijos sukilėlių – tų niekieno nematytų „nuosaikiųjų“.
Ir išskyrus tai, kad Amerika nori, jog B. al-Assadas pasitrauktų, Vašingtonas neturi aiškios Sirijos ateities vizijos. Atsižvelgiant į šią painią situaciją, visai nenuostabu, kad V. Putino veiksmai atrodo aiškūs ir ryžtingi, o B. Obama atrodo pasimetęs.
Šis skirtumas iš dalies yra struktūrinis. Kadangi Rusija yra silpnesnė už Jungtines Valstijas (ir, kaip manoma, laikui bėgant dar labiau silps), ji turi daug atsargiau lošti su savo turimomis likusiomis kortomis ir siekti gyvybiškai svarbių tikslų kaip galima mažesnėmis sąnaudomis. Jungtinės Valstijos turi didžiulių išteklių, kuriuos gali skirti globalioms problemoms spręsti. Ir šalies mėgstamiausia geopolitinė pozicija yra išvengti daugelio savo klaidų pasekmių.
Pridėkime dar neokonservatorių ir liberalių internacionalistų tendenciją tikėti, kad būtina pasaulyje skleisti „laisvę“ ir tai paprasta padaryti ir kad tai nesulauks netikėtų pasekmių ar rimto pasipriešinimo, ir turime itin ambicingų, tačiau nepakankamai finansuojamų politinių iniciatyvų rinkinį. Neverta ir sakyti, kad tai yra idealus pasikartojančios nesėkmės receptas.
Kitais žodžiais tariant, atrodo, kad V. Putinui sekasi geriau, nes jo tikslai atitinka ribotus jo išteklius. Jis mėgsta skųstis dėl Amerikos viešpatavimo pasaulyje, tačiau neišgirsi jo sakant pompastiškos kalbos apie tai, kaip Rusijos likimas yra lyderiauti visoje Žemėje.
Amerikos galia ir jos geografinis saugumas leidžia jos lyderiams užsibrėžti ambicingų tikslų, tačiau galutinis jų įgyvendinimas nėra toks svarbus pačios Amerikos saugumui ir klestėjimui.
Kartais JAV diplomatija yra sėkminga (pavyzdžiui, Irano susitarimas, Ramiojo vandenyno partnerystės susitarimas ir kt.), tačiau labai dažnai ji įvelia kitas šalis į konfliktus ir komplikuotas situacijas, iš kurių negali nei pasitraukti, nei ko nors išlošti.
Taigi, kas yra geresnis strategas? Viena vertus, B. Obama giliai viduje suvokia, kad Jungtinių Valstijų interesai daugelyje vietų yra riboti. Jis taip pat supranta, kad JAV galimybės lemti galutinį rezultatą taip pat yra ribotos, ypač kai kalbame apie sudėtingus socialinius reikalus, skaldančius visuomenes, kurios gerokai skiriasi nuo amerikiečių. Kitais žodžiais tariant, kitų šalių valstybingumo kūrimas yra be galo brangus, sudėtingas ir daugeliu atveju nereikalingas dalykas.
Tačiau JAV prezidentai yra įpratę vykdyti „globalią“ užsienio politiką iš esmės tam, kad turėtų, ką veikti.
V. Putinas, priešingai, sėkmingai sugebėjo suderinti savo tikslus su turimais ištekliais, kas yra gero stratego bruožas. Tačiau jo nesėkmė yra ta, kad dauguma jo tikslų yra trumpalaikiai ir iš esmės gynybiniai. Dabar jis aršiai kovoja, kad neleistų Rusijai prarasti globalios pozicijos, vietoj to, kad siektų gerinti šalies poziciją ir statusą ilgalaikės trukmės perspektyvoje.
Tad kol kas galima sakyti, kad yra lygiosios. O realūs pralaimėtojai, deja, yra paprasti žmonės Ukrainoje, Sirijoje ir dar keliose šalyse.