Didėjant susirūpinimui dėl klimato pokyčių ir rūšių nykimo įvairios grupės visame pasaulyje stengiasi pasiųsti savo surinktų sėklų į saugyklą, įrengtą viename kalne iškastuose tuneliuose netoli Longjyrbieno Špicbergeno saloje, maždaug už 1,3 tūkst. km nuo Šiaurės ašigalio.
Šios „Nojaus arkos“ pagrindinis tikslas – išsaugoti augalus, galinčius išmaitinti didėjančią žmonių populiaciją, susiduriančią su grėsmingais klimato pokyčiais.
„Klimato pokyčių ir biologinės įvairovės nykimo tempui didėjant kyla nauja paskata, susijusi su pastangomis išgelbėti nuo išnykimo maistines kultūras“, – sakė saugyklą prižiūrinčios organizacijos „Crop Trust“ vadovas Stefanas Schmitzas.
„Dabartinio sėklų fondo didelė apimtis atspindi pasaulinį susirūpinimą dėl klimato kaitos ir biologinės įvairovės mažėjimo poveikio maisto gamybai“, – pridūrė jis.
Šiaurės šalių genų banko vadovė Lise Lykke Steffensen savo ruožtu sakė, kad kiekvienoje komplekse saugomoje sėkloje „slypi potencialių tvaraus žemės ūkio sprendinių“.
„Sprendinių, kurie yra gyvybiškai svarbūs pastangoms išmaitinti gausėjančią populiaciją ir atlikti žaliąjį perėjimą“, – pridūrė ji.
„Kol dar ne per vėlu“
Antradienį saugyklai perduotą 60 tūkst. sėklų mėginių rinkinį padėjo sukaupti 36 regioninės ir tarptautinės institucijos.
Tarp naujai atgabentų sėklų esama tiek plačiai auginamų kultūrų, tokių kaip kviečiai ir ryžiai, tiek laukinių augalų, pavyzdžiui, Europos obelų medžiagos.
Be kita ko, saugykla gavo pupelių, moliūgų ir kukurūzų, auginamų čerokių. Ši Amerikos indėnų tauta yra pirmoji, pasiuntusi į saugyklą savųjų veislių, įskaitant šventais laikomus „Baltojo erelio“ veislės kukurūzus.
Princas Čarlzas, žinomas kaip uolus ekologinių projektų rėmėjas, išsiuntė 27 laukinių augalų rūšių sėklų. Tarp jų esama raktažolių ir gegužraibinių augalų sėklų, surinktų pievose princo užmiesčio rezidencijoje Haigrove.
„Pastangos įtikinti žmones, kad visa ši įvairovė atlieka nepamainomą vaidmenį palaikant klestinčias, sveikas ekosistemas, palaikančias tiek žmones, tiek mūsų planetą, pasirodė esančios sekinanti ir dažnai demoralizuojanti užduotis“, – sakoma Velso princo pranešime.
„Dabar svarbiau bet kada mums imtis veiksmų, kad apsaugotume šią įvairovę, kol iš tikrųjų netapo jau per vėlu“, – pridūrė jis.
Svalbardo pasaulinės sėklų saugykloje genetinė medžiaga saugoma trijuose požeminiuose tuneliuose, kuriuose palaikoma optimali minus 18 Celsijaus laipsnių temperatūra. Su naujausiu papildymu bendras šiame komplekse laikomas sėklų mėginių skaičius išaugo iki 1,05 milijono.
Sėklų bankas turi vietos laikyti iki 4,5 mln. pavyzdžių.
Apie 2–3 mln. pavyzdžių kolekcija „būtų gera mintis, siekiant padaryti žmonijos maisto ateitį dar saugesnę“, – naujienų agentūrai AFP sakė S. Schmitzas.
Konfliktai ir klimato kaita
Šią milžinišką saugyklą pastebėti būtų sunku, jeigu ne apledėjusiame kalno šlaite išsiskiriantis įėjimas – dvi iš žemės gelmių iškilusios pilkos sienos, padengtos veidrodžio ir geležies gabalėliais, kad pagavusios šviesą spindėtų poliarinės nakties tamsoje.
Sėklų saugyklos statybos prasidėjo 2008 metais. Jas finansavo Norvegija, siekdama išsaugoti biologinę įvairovę, atsižvelgiant į klimato kaitą, konfliktus ir kitas stichines bei žmogaus sukeltas nelaimes. Kartais ji yra vadinama „paskutinės teismo dienos saugykla“.
Sėklų saugojimas jau pasiteisino per Sirijos pilietinį karą 2015 metais, kai mokslininkams pavyko iš saugyklos gauti augalų, visiškai sunaikintų per karo veiksmus Alepe, sėklų.
Saugykloje laikomos sėklos oficialiai priklauso jas atidavusioms valstybėms ir institucijoms, kurios, esant būtinybei, gali jomis pasinaudoti.
Dabar Arkties salyne, kur dėl įšalo beveik niekas neauga, yra saugoma daugiau nei 5 tūkst. augalų rūšių.
Pati saugykla taip pat patyrė klimato kaitos poveikį.
2016 metais, neįprastai pakilus oro temperatūrai ir aplink įėjimą pradėjus tirpti įšalui, į saugyklos tunelį pradėjo sunktis vanduo.
Po to Norvegija finansavo papildomus darbus, kad apsaugotų saugyklą nuo klimato kaitos, kurios tempas, pasak mokslininkų, Arktyje yra dvigubai didesnis už pasaulio vidurkį.