Nuo masinės žydų sterilizacijos iki penio šalinimo procedūrų, turėjusių išgydyti homoseksualumą – tokie eksperimentai pražudė ne vieną tūkstantį beginklių koncentracijos stovyklų kalinių.
Fiurerį itin domino ne tik nauji masinio žmonių naikinimo metodai, bet ir žmogaus organizmo galimybių ribos. ABC savo straipsnyje remiasi žurnalisto Oscaro Herradono knyga „La Orden Negra. El ejercito pagano del III Reich“ (Juodasis ordinas. Pagoniškoji Trečiojo Reicho armija). Skelbiama, esą A. Hitlerio iniciatyvos buvo sudominusios net kelis šimtus Vokietijos gydytojų.
Daugiausia eksperimentų buvo atliekama koncentracijos stovyklose, tačiau buvo vykdomos ir kelios rasės grynumo išsaugojimo programos. Viena iš tokių – „mirtis iš gailesčio“: tai buvo savotiška eutanazijos forma, masiškai prigujusi visoje Vokietijoje.
Aukomis tapdavo vaikai su negalia ir psichiškai nesveiki žmonės. Vokietijos vidaus reikalų ministerija įpareigojo visus gydytojus ir akušerius nedelsiant informuoti apie naujagimius, sergančius Dauno liga bei turinčius kitų apsigimimų (prieš numarinant nepilnametį, buvo reikalingas tėvų sutikimas, tačiau gana dažnai ir taip nelaimingos šeimos patirdavo žiaurų spaudimą atiduoti savo atžalas į vadinamuosius mirties centrus, išsibarsčiusius po visą Vokietiją).
Kalbant apie medicininius eksperimentus, nacių gydytojas Sigmundas Rascheris bandė išsiaiškinti, iš kokio maksimalaus aukščio su parašiutu iššokęs žmogus lieka gyvas. Savo eksperimentus jis vykdė Dachau koncentracijos stovykloje buvusioje bazėje, simuliuodamas atmosferos slėgį iki 20 tūkst. metrų aukštyje ir tirdamas kritimo be parašiuto ir deguonies baliono poveikį žmogui. 70 iš 200 kalinių, buvusių šio eksperimento bandomaisiais triušiais, neišgyveno. O. Herradonas tvirtina, jog tokie bandymai Vokietijos aviacijai jokios praktinės naudos neatnešė.
S. Rascheris taip pat eksperimentavo su šalčio poveikiu žmogui ir sušalusių žmonių gaivinimo metodais: jis naudojo vadinamąjį žmogaus šilumos metodą (sušalęs kalinys būdavo sodinamas tarp dviejų nuogų moterų). Tačiau galiausiai medikas padarė išvadą, jog pats veiksmingiausias sušalusiojo reanimacijos metodas yra dar XIX amžiaus pabaigoje sugalvotas būdas: sušalęs asmuo privalo būti kuo greičiau paguldytas į 40 laipsnių temperatūros vandens prileistą vonią.
Siekdami bet kokia kaina išsaugoti rasės grynumą, nacistai noriai vykdė masinę sterilizaciją. Kandidatai sterilizacijai buvo visi ne išimties asmenys, sergantys paveldimomis fizinėmis ir dvasinėmis ligomis, taip pat alkoholikai, neregiai ir kurtieji. Iš viso naciai sterilizavo apie 300-400 tūkst. žmonių. Šios rasės švarinimo programos aukomis taip pat tapdavo ir prostitutės, kaliniai bei vaikai iš vaikų namų.
Knygos autorius pastebi, jog bene patys žiauriausi eksperimentai buvo atliekami su koncentracijos stovyklose kalintais homoseksualais. Naciai homoseksualumą laikė liga.
Iš pradžių su homoseksualumu koncentracijos stovyklose buvo kovojama gana švelniomis priemonėmis: kalinčioms moterims, sugebėsiančioms specialiai atrinktus kalinius paversti heteroseksualiais, buvo žadami apdovanojimai.
Tačiau profesorius Carlas Vernetas nusprendė Buchenvaldo koncentracijos stovykloje išbandyti kardinalesnį metodą. Prasidėjo kastracijos, turėjusios sunaikinti „homoseksualius geidulius“.
Vėliau C. Vernetas įtikino Heinrichą Himmlerį, jog homoseksualumą galima pagydyti pacientui įsodinus dirbtinę liauką. Kaliniams jis įsodindavo savo išradimą, kuris turėjo organizmą aprūpinti vyriškaisiais hormonais. Tačiau eksperimentas nepavyko, o 2 iš 15 kalinių, dalyvavusių bandymuose, mirė.
Dar vienas eksperimentas buvo skirtas padvigubinti gimstamumą Vokietijoje: arijų rasės moterys turėjo gimdyti sveikus ir stiprius dvynius.
Atsakinėdamas į žurnalistų klausimus, knygos autorius sakė, jog tiksliai suskaičiuoti, kiek žmonių tapo nacių gydytojų eksperimentų aukomis, tiesiog neįmanoma. Istorikas Paulas Veidlingas sako, jog pavyko nustatyti maždaug 25 tūkst. aukų tapatybes, tačiau tikrasis skaičius gali būti žymiai didesnis.
Didžiąją dalį aukų sudarė žydai, taip pat nemenka dalis buvo romų, prostitučių ir rusų karo belaisvių, būta ir kitų tautybių kalinių. Kalbant apie pačius vokiečius, dažniausiai buvo eksperimentuojama su vieną ar kitą negalią turinčiais asmenimis.
Akivaizdu, jog dauguma gydytojų tokiu žiauriu keliu norėjo sukurti naujų vakcinų ir rasti veiksmingų gydymo metodų, tačiau jų sadizmas nepateisinamas. Anot O. Herradono, nacių gydytojai iš tikrųjų užsiėmė pseudomokslu, o kalinių, su kuriais taip žiauriai eksperimentavo, paprasčiausiai nelaikė žmonėmis.