„Afrine krito Europa“ – skaudūs Vokietijos kurdų bendruomenės vado Ali Ertano Toprako žodžiai.
„Teroristai pabėgo, pabrukę uodegas“, – tyčiojosi R. T. Erdoganas po to, kai iš Afrino pasitraukė Kurdų liaudies apsaugos (YPG) kovotojai. Sukarintą grupuotę Ankara laiko teroristine organizacija, susijusia su Kurdistano darbininkų partija.
Po vos šešias savaites trukusio puolimo turkų armijos daliniai ir ją remiantys apie 5 tūkst.„Laisvosios Sirijos armijos“ sukilėlių įžengė į Afriną. Filmuotoje medžiagoje matyti, kaip Afrino centre arabų sukilėliai pergalingai demonstruoja džihadistų gestą – į dangų rodantį smilių.
Kitame vaizdo įraše grupė kovotojų šaukia: „Akis už akį, dantis už dantį. Alachas yra didis!“ Dalis sirų kovotojų jau pareiškė pasisavinantys kurdų namus, – informuoja Vokietijos dienraščio „Die Welt“ korespondentas Artimųjų Rytų regionui Alfredas Hackensbergeris.
„Dievo valia“ atsikraustysim su savo šeimomis į Afriną“, – skelbia kitas mobiliuoju telefonu darytas vaizdo įrašas. Čia visur ant stogų matyti saulės kolektoriai ir palydovinės antenos. Be to, kraštovaizdis jiems patinkąs.
„Afrinas iki šiol buvo ramybės sala šiame žvėriško karo šiaurės Sirijoje regione, prieglobstį čia rado daugybė pabėgėlių, jų skaičius veikiausiai siekia kelis šimtus tūkstančių“, – Vokietijos radijui „Deutschlandfunk“ sakė gydytojas Michaelis Wilkas, dirbantis netoli Afrino su kurdų Raudonojo pusmėnulio organizacija.
Afrino gyventojai priversti bėgti nuo „išvaduotojų“
Dabar anklavo gyventojai, daugiausia kurdai, bet ir jezidai bei aramėjų asirų krikščionys, priversti bėgti nuo „išvaduotojų“, nuo „agresyvaus turkų dalinių ir visų pirma islamistinių jų pagalbininkų elgesio“, – sakė M. Wilkas.
Vaizduodamas dramatišką padėtį Afrino anklave, gydytojas pabrėžė, kad jį informuoja ne vien kurdai, bet ir iš Afrino pabėgę arabai, tad informaciją jis laiko patikima. Proturkiški daliniai užimtoje teritorijoje plėšikauja, gabena iš jos automobilius, sunkvežimius, traktorius, motociklus, elektros įrenginius, maisto produktus ir net avis, – praneša ir Prancūzijos spaudos agentūros AFP reporteriai.
Pastarąją savaitę Afriną paliko keli šimtai tūkstančių civilių. Dabar jie apsistoję regione tarp Tell Rifaato ir Alepo, nemaža dalis jų – be jokios pastogės, veik be jokio aprūpinimo. Čia dirbančios pagalbos organizacijos, pasak M. Wilko, kreipėsi į aukštas institucijas, įskaitant Jungtinių Tautų Organizaciją ir Europos Žmogaus Teisių Teismą, deja, atsako taip ir nesulaukė.
„Man gėda dėl to“, – prisipažino gydytojas.
Tarptautinės bendruomenės užtarimo ieškojo ir anklave gyvenantys jezidai bei krikščionys. Prasidėjus turkų puolimui, apie tūkstančio krikščionių bendruomenės dvasininkas Ali Hakimas siuntinėjo laiškus įvairioms tarptautinėms organizacijoms, perspėdamas dėl „didelio pavojaus, kylančio iš Turkijos ir džihadistų sąjungos“, dėl galimo įsiveržėlių smurto. Viskas vėjais, – guodėsi jis „Die Welt“ žurnalistui A. Hackensbergeriui.
Vakarai išduoda kurdus
Jezidai ir krikščionys labiausiai bijo sirų sukilėlių, juoba kad „Laisvojoje Sirijos armijoje“ esama ir buvusių IS džihadistų, kaip teigia „Tautų, kurioms iškilusi grėsmė, draugijos“ (The Society for Threatened Peoples International) referentas Artimiesiems Rytams Kamelis Sido.
Nemažiau pagrindo baimintis turi ir sirų sukilėlių nekenčiami kurdai. „Visi kurdai yra nusikaltėliai ir gangsteriai,– interviu dienraščiui „Die Welt“ yra sakęs „Laisvosios Sirijos armijos“ štabo vadas Ahmadas Berri. – Jie visi turi dingti.“
Tokia neapykanta nuostabos nekelia: juk būtent JAV remiamiems kurdams praėjusių metų vasarą pavyko IS džihadistus išvyti iš jų sostinės Rakos. Kurdai kovėsi priešakinėse linijose, siekdami ne vien įveikti IS, bet ir prieš akis turėdami svarbiausią siekį – įkurti savo valstybę.
Kovose su islamistais žuvo mažiausiai 1,5 tūkst. kurdų kovotojų Irake ir daugiau nei 3 tūkst.Sirijoje, – rašo „Der Spiegel“ žurnalistas Hasnainas Kazimas. Bet po to, kai Irake ir Sirijoje IS faktiškai dingo iš akiračio, Vakarai kurdus užmiršo. „Kurdai padarė savo darbą. Dabar tegu patys savimi pasirūpina“, – tokia ciniška, pasak H. Kazimo, esanti Vakarų logika. Ji žinoma ir Turkijos prezidentui.
Viskas – su Rusijos leidimu
Turkų politologijos profesorius Hüseyinas Bagci Vokietijos radijui pripažino, jog kurdų YPG karine prasme nesudaro grėsmės Turkijai, tačiau Turkija nenorinti, kad sieną su ja „kontroliuotų grupė, nekontroliuojama Assado režimo“. Iš tikro Ankara siekia užkirsti, kad pasienio su Turkija ruože tarp Irako ir Sirijos rastųsi vientisa kurdų įtakos zona.
Išvertus į prezidento R. T. Erdogano kalbą tai skamba taip: „Mes išvalysim šią vietą nuo teroristų, o po to seks Manbidžas ir ryčiau Eufrato esanti sritis iki pat mūsų sienos su Iraku.“ Ne sykį jis kartojo, kad Turkija neleisianti palei savo sieną driektis „teroro koridoriui“. Po karinės sėkmės Afrine apetitas auga, juoba kad R. T. Erdoganas žino savo pusėje esant galingus sąjungininkus.
„Tačiau viskas priklauso ne vien nuo Turkijos, bet ir nuo Rusijos, Irano ir Basharo al Assado pajėgų“, – aiškina H. Bagci. Pasak politologo, Turkija drauge su Rusija ir Iranu garantuojanti teritorinį bei etninį Sirijos integralumą. Todėl šiems kariniams veiksmams Ankara turi Sirijos vyriausybės ir, žinoma, Rusijos leidimą.
Dabar Turkijos vyriausybė derasi su JAV, kad šios paskatintų kurdų kovotojus atsitraukti iš Manbidžo miesto. Kurdams nepasitraukus, Turkija pagrasino tuoj pat pradėsianti naują karinę operaciją, – žinodama, kad ten dislokuotos ne tik kurdų YPG, bet ir amerikiečių pajėgos. Vadinasi, grėstų scenarijus, kuomet turkų kariai akis į akį susidurtų su NATO sąjungininkės JAV pajėgomis.
„Turkų-kurdų-sirų pasienis tapo geopolitinio lūžio vieta, kur NATO narė Turkija veikia išvien su amerikiečių nesutaikomais priešais Rusija bei Iranu. Jungtinėms Valstijoms savo ruožtu nepavyksta sulaikyti savo sąjungininkės Ankaros nuo intervencijos, kurią stebėtojų dauguma laiko tarptautinės teisės laužymu ir kuri prieštarauja JAV interesams, – susidariusią padėtį taikliai apibūdina austrų dienraštis „Der Standard“.
Kolonizacijos planai
Aršiausius savo priešus kurdus R. T. Erdoganas šįkart užsimojo įveikti iš pagrindų, ir ne vien karinėmis, bet ir demografinėmis priemonėmis. Mat, Afrine, o ir visame daugiausia kurdų gyvenamame šiaurės Sirijos regione jis planuoja apgyvendinti turkmėnus bei arabus pabėgėlius.
Ankaros duomenimis, Turkijoje šiuo metu gyvena apie 3,5 milijono Sirijos pabėgėlių, ir kasmet ši grupė išauga maždaug 100 tūkst. kūdikių. Erdoganas ir kiti turkų politikai jau daugsyk kartojo, kad „svečiai“ vieną gražią dieną privalo grįžti namo. Dabar kaip tik ir atsirado puiki galimybė vienu šūviu nušauti du zuikius: ir pakyrėjusių „svečių“ atsikratyti, ir demografines proporcijas kaimyninėje valstybėje esmingai pakeisti.
Tokia valstybės vykdoma „demografinė inžinerija“ Sirijos kurdams jau žinoma iš Hafezo al Assado, dabartinio Sirijos diktatoriaus tėvo, laikų, – pastebi dienraščio „Frankfurter Allgemeine Zeitung“ korespondentas Turkijai Michaelis Martensas.
Turkų diplomatai aiškina, kad tokia Ankaros politika netgi atitinkanti europiečių interesus, nes sumažinanti spaudimą Turkijos ir ES sandėryje dėl Sirijos pabėgėlių ir netgi atveria perspektyvą karo pabėgėliams grįžti iš Europos į Siriją, – informuoja M. Mertensas.
Kurdus Europos tyla varo į neviltį
„Tai, ką yra numačiusi Turkija, yra etninis valymas“, – piktinasi Vokietijos kurdų bendruomenės vadovas Ali Ertanas Toprakas. Vokietijoje gyvena apie 1,2 milijonus kurdų, ir jie dabar tiesiog sukrėsti, kad šalies vyriausybė pastarąsias savaites Ankaros pusėn nepasiuntė jokios žinios.
Tai verčia mus abejoti visu tuo valstybių bendrijų, tokių kaip NATO ar ES, dorybingumu, apie kurį paprastai pasakojama, – rašo A. E. Toprakas kreipimesi į Vokietijos visuomenę. Kurdams nesuprantama, kad daugiariopas tarptautinės teisės pažeidimas lieka nebaudžiamas vien dėl to, kad agresorė Turkija grynai formaliai yra NATO narė.
ES pinigus, kuriuos Ankara gauna už taip vadinamą „pabėgėlių susitarimą“, jis vadina kruvinais pinigais. „Erdoganas dabar pats gamina pabėgėlius, už kurių „sulaikymą“ jį apmoka Europos Sąjunga.“ „Ar ne ironija, kad dalis Turkijos išvytų žmonių prieglaudą dabar randa pas Assadą?“ – klausia A. E. Toprakas.
Atsakingi asmenys, nemėginantys sustabdyti to nusikaltimo, pasak kurdų bendruomenės vadovo, yra paprasčiausiai praradę padorumą.
„Afrine kraujyje paskandintas žmogiškumas ir demokratiškas projektas, lygios moterų teisės, taikus kultūrų ir religijų sugyvenimas. Afrine krito Europa“, – emocingos deklaracijos baigiamieji žodžiai.
Smerkiantys balsai iš Europos Erdoganui – kaip vanduo nuo žąsies
Tiesa, kritika iš Europos Turkijos prezidentui galvos skausmo nekelia. Europos parlamento rezoliuciją, kuria praėjusią savaitę buvo reikalaujama baigti karinius veiksmus Afrine, jis palydėjo paniekos kupinu komentaru: ką sako Europos parlamentas, jam „pro vieną ausį įeina, pro kitą – išeina“.
Jis priminė, kad Turkija europiečių „maldavimu“ sulaikė migrantų į Europą srautus.
Trečiadienį kalbėdama Vokietijos parlamente, pagaliau į įvykius šiaurės Sirijos kurdų regione reagavo ir kanclerė Angela Merkel. Ji „griežčiausiai“ pasmerkė Turkijos veiksmus. Užsienio reikalų ministerija Ankaroje, kaip ir reikėjo laukti, kanclerės kritiką atmetė. Ankara apgailestaujanti dėl tokių A. Merkel pasakymų, kurie, esą, remiasi klaidinga informacija.
Turkiją, esą, stebina tai, kad „sąjungininkai į padėtį žiūri teroristų akimis“.