Tuo metu šios vietos priklausė Lenkijai, ją 1939 metais Sovietų Sąjunga pasidalijo su Vokietija. Rugsėjo 17 dieną sovietų pajėgos įžengė į Vakarų Baltarusiją. Po to Breste įvyko bendras nacių ir Raudonosios armijos paradas. Mes šito nepamiršome. Mes gerai jį prisimename.
Močiutė Ania 1941 metų birželį kartu su komjaunuoliais pabėgo į miškus kurti partizanų būrių. Mama rovėsi plaukus ir šaukė, kad kai ši kvaiša atsineš iš miško benkartą, jie neleis jai net slenksčio peržengti, ir kuo jai neįtiko vokiečiai – tokie kultūringi žmonės.
Tačiau būtent močiutė Ania liko vienintelė gyva iš visos didžiulės šeimos. Ji visą karą išbuvo miške, partizanų stovykloje. Visi likusieji sulaukė „kultūringų“ vokiečių – ir atsidūrė masinėse kapavietėse.
Mano senelis Vasilis buvo paniuręs kaimietis iš Poltavos apylinkių. Jis visą karą praleido pėstininkų gretose – retai pasitaikanti sėkmė. Kelis kartus buvo sužeistas, pasiekė Berlyną, apsigyveno Baltarusijoje, vedė.
Jį pažįstu tik iš tėvo pasakojimų. Sužeidimų pasekmės anksti nuvedė jį į kapus. Be to, jis gėrė. Užgerdavo, juodai. Prisigėręs kartais rėkdavo, kad Stalinas – ūsuota kekšė. Močiutė verkdavo ir maldaudavo jį nutilti – juk kaimynai galėjo išgirsti ir įskųsti.
Mano senelis labai nemėgdavo prisiminti karo. Jis beveik niekada nesisegdavo savo medalių, o už kamantinėjimą galėdavo ir per ausį užvožti. Jo charakteris buvo sunkus, jis akimirksniu užsiplieksdavo.
Kai senelis užgerdavo, močiutė bijodavo eiti jo parsivesti iš vyrų kompanijos ir siųsdavo jųdviejų mažąjį sūnų – mano tėtį. Tėtis ateidavo ir tampydavo jį už skverno: „Tėti, eime namo“. Senelis Vasilis ilgai į jį žiūrėdavo, pripildavo stikliuką degtinės ir sakydavo: „Išgerk, tada eisiu“. Aštuonerių metų berniukas išgerdavo ir tuomet senelis eidavo namo.
Tai štai. Mano pergalė – tai ne trankūs maršai ir paradai. Tai prisiminimai apie neįtikėtiną tragediją ir nežmonišką žygdarbį, suluošinusį daugelį žmonių. Tai laukai, nukloti sušalusiais kūnais. Tai trauma, kuri perduodama iš kartos į kartą.
Jei mano senelis iš kažko būtų išgirdęs žodžius „galime pakartoti“, jis išvalytų tuo žmogumi grindis.
Tačiau šiandien Rusijos valdžia šią siaubingą atmintį ir tragediją pavertė savo asmeniniu ir pigiu prekės ženklu. Tačiau tai būtų pusė bėdos.
Degtinės buteliai, apvynioti Georgijaus juostelėmis, ir svetimomis karinėmis palaidinėmis bei ordinais pasipuošę žmonės – siaubingi patys savaime. Žinote, kaip fronto kariai elgdavosi su tais, kurie prisisegdavo svetimus ordinus?
Seksualios merginos su pilotėmis, Pergalės dienos vakarėliai naktiniuose klubuose, ant vokiečių gamybos automobilių priklijuoti lipdukai „Galime pakartoti“... Jūs proto netekote?
Kokiam sveiko proto žmogui kiltų mintis savo mažylius aprengti karinėmis palaidinėmis, o iš vaikiško vežimėlio padaryti butaforinį tanką? Ką jūs švenčiate? Apie ką svajojate? Pasiųsti vaikus į karą, kad jie tankuose gyvi sudegtų už tėvynę, kaip Čečėnijoje? Ką norite „pakartoti“? Bombardavimus, laidotuves ir aimanas namuose?
Papultumėt su tokiais vežimėliais mano močiutei, tai ji gerai patampytų jus už plaukų.
Tačiau Pergalės dienos pamišimas tėra pusė užnuodyto vaisiaus. Kita pusė dar blogesnė.
Rusijos valdžia Pergalės dieną pavertė ne tik vulgariu šou. Ji šia švente bando pateisinti savo revanšizmą ir šovinizmą, kad galėtų griebtis karinės agresijos prieš kaimynus. Pergalė tapo kvaišalais. Jais šeriami paprasti piliečiai, kurie neturi kitų priežasčių džiaugtis ir didžiuotis.
Valstybė pergalę prieš fašizmą pavertė savo pačios imperinių ambicijų pateisinimu.
Fašizmas nepraeis? Plačiau atverkite vartus. Ir štai jau aiškinama, kad baltarusių kalba – netikra kalba, baltarusiai – netikra tauta, o Ukraina apskritai yra „Austrijos generalinio štabo projektas“. Ir štai socialiniuose tinkluose jau sklando eilėraštukas apie senelį, kuris gailisi, kad lenkai ir Baltijos šalių gyventojai liko „iki galo neprimušti“.
Sako, kad palyginimas su Adolfu Hitleriu yra pigus triukas, rodantis protinį silpnumą. Tačiau už šito slypi ir kitas faktas. Jis yra paprastas.
Kuri šalis veržėsi pakartoti ir „perrodyti“ (pralaimėtą Pirmąjį pasaulinį karą)?
Kuri šalis su maniakiška baime ieškojo priešų ir jų intrigomis aiškino viską, pradedant infliacija ir baigiant gimstamumo mažėjimu?
Kuri šalis savo kaimynes Europoje laikė „netikromis tautomis“, nesilaikė susitarimų ir savo kelią pasaulinio karo link pradėjo nuo tylaus svetimų teritorijų užgrobimo?
Taigi atsakykite dabar į paprastą klausimą: kas yra tikrasis fašizmas?
Maskvoje įsikalbėjau su vienu jaunu žmogumi – elitinio instituto studentu. Jo svajonė buvo atsigulti į kriokamerą ir atsibusti ateityje, pilotuoti kosminius laivus ir užkariauti Marsą. Jaunuolis buvo gana apsiskaitęs, aš pradėjau jo klausytis.
Tik staiga lyg tarp kitko jis burbtelėjo:
– Na, žinoma, iš pradžių mums reikės sunaikinti JAV.
– Kaip tai – sunaikinti? – išpūčiau akis.
– Paprastai, – atsakė jis. – Fiziškai. Kelios dešimtys balistinių raketų – ir...
– Nesupratau, – atsakiau. – Ten juk gyvena 250 mln. žmonių. Tu siūlai juos visus užmušti?
– Na, galbūt ne visus. Tačiau mes privalome susigrąžinti pasaulio lyderės pozicijas, – užtikrintai aiškino jis. – O tai galima padaryti tik pasitelkus branduolinį ginklą.
– O tada – į Marsą? – paklausiau aš.
– Taip.
Jo veidas liko giedras ir netgi simpatiškas. Jo petyje buvo Georgijaus juostelė.
Dabar pakalbėkime apie šias juosteles.
Pamenu, kaip 2006 metais jas sugalvojo ir išpopuliarino naujienų agentūra RIA, nusižiūrėjusi vakarietišką „baltų juostelių“ formatą. Iš pat pradžių ši idėja neturėjo nieko bloga. Sena gvardijos juostelė tiesiog buvo paversta dar vienu šventės simboliu.
Tačiau galiausiai ji tapo viešųjų ryšių instrumentu, padėjusiu Rusijos valdžiai priskirti sau tai, ko nesiruošiu jai atiduoti. Ši valdžia įprato imti tai, kas yra svetima: pradedant 1990-aisiais, kai buvo atiminėjamos svetimos piniginės ir verslai. Tačiau dabar ji nusprendė atimti kai ką daugiau. Svetimą atmintį, tragediją ir žygdarbį.
Ji apsiskelbė esanti J. Stalino, kuris užversdavo priešą savo paties karių lavonais, ir šalies, kuri milijonus savo piliečių pasiuntė į karą, kad pridengtų savo pačios klaidas, įpėdinė.
Ši šalis prieš karą nukirsdino galvas savo pačios armijai, sunaikinusi pačius talentingiausius vadus, supūdė lageriuose milijonus savo piliečių, spaudė ranką A. Hitleriui ir siuntė į Vokietiją ešelonus su nafta ir plienu.
Dėl J. Stalino „talentų“ sovietų armija turėjo atsitraukti iki pat Maskvos, Leningradui buvo paskelbta blokada, o mūsų Baltarusija virto griuvėsiais. Minske beveik neliko architektūros paminklų – per stebuklą karą atlaikiusius pastatus galima suskaičiuoti pirštais.
Ši šalis sušaudė mūsų nacionalinį elitą. Ir ne tik mūsų. Visur ir visada TSRS neskaičiavo savo žuvusiųjų ir nevertino savo piliečių gyvybių. J. Stalino mėsininkai aukojo juos milijonais, nerūpestingai, kaip pėstininkus. Jų palikuonys giriasi žuvusiųjų skaičiumi, nors turėtų apgailestauti.
Dabar ši saugumiečių ir nusikaltėlių šutvė pasitelkė šį skausmo bei siaubo vandenyną, kuriame mano šeima tebuvo vienas lašas, ir pavertė jį madingu prekės ženklu.
Po to jie nuėjo dar toliau ir pavertė jį naujų karų argumentu. Tarp jų – ir su buvusiais bendražygiais bei TSRS kaimynais.
Tai primityvus triukas, tačiau žmonės jį „prarijo“. Žmonės patikėjo, kad „laimėjo tik rusai“. Daugelis netgi galvoja, kad Didžioji Britanija ir Prancūzija kovojo A. Hitlerio pusėje.
Pergalė tapo narkotiku: iš televizijos ekranų – tiesiai į smegenis. Šalis tapo priklausoma nuo adatos.
Imperinės ambicijos, šovinizmas ir keršto troškulys Rusijoje gimė ne vakar. Jie gerai buvo matomi dar 2006 metais. Tačiau tuomet atviras imperiškumas buvo būdingas tik marginalams. Jis egzistavo kažkur politinio lauko pakraščiuose, o liūdnai pagarsėję nacionalistai Aleksandras Duginas ir Aleksandras Prochanovas spausdinosi abejotinos reputacijos laikraštėliuose ir leidiniuose, rašiusiuose apie žydoreptiloidų sąmokslą.
Tačiau visus šiuos metus ši bjaurastis, maitinama ir palaikoma valstybės, augo tarsi vėžinis auglys. Ji leido vis naujas ir naujas ataugas, atkakliai lindo per Overtono langą. Ir pagaliau pralindo.
2008 metais jos metastazės pasiekė Gruziją. 2014 metais – sprogo karu Ukrainoje.
Kas žino, ar nebus Baltarusija kita. Bent jau žmonių su Georgijaus juostelėmis mūsų šalyje yra pakankamai.
Žmonės su tokiomis pačiomis juostelėmis 2014 metų balandžio 21 dieną Horlivkoje dar gyvam deputatui Vladimirui Rybakui perrėžė pilvą. Tada ką tik buvo paskelbta Donecko liaudies respublika (DLR) ir niekas nesuprato, kas tai yra. V. Rybakas nuo Horlivkos miesto tarybos mėgino nukabinti DLR vėliavą. Jį sučiupo, kankino, o tada nuskandino upėje.
„Žalieji žmogeliukai“ su tokiomis pačiomis juostelėmis greitai, tarsi maro žiurkės, pasirodė Kryme ir atplėšė svetimą žemę. Tačiau aš nemėgstu vagių.
Žmonės su tokiomis pačiomis juostelėmis iš televizijos ekranų melavo savo šaliai ir kaimyninėms šalims: žėrė siaubingą melą apie nukryžiuotus berniukus ir „fašizmą Ukrainoje“. Manipuliavo, laužė iš piršto ir pasiekė tai, kad Vania iš Urengojaus vyko į svetimą šalį žudyti jam nepažįstamų žmonių.
Žmonės su tokiomis pačiomis juostelėmis per klaidą numušė keleivinį lainerį „Boeing“, o tada, kaip reikiant persigandę, puolė trinti iš interneto savo pergalingus pranešimus apie „numuštą paukštelį“. Jų bendražygiai tuo pat metu fotografavosi tarp lėktuvo nuolaužų su pliušiniais žaislais ir pasididžiuodami skelbė instagrame nuotrauką su brangiu blakstienų tušu, kurį rado pas vieną žuvusią auką.
Žmonės su tokiomis juostelėmis atnešė karą į Ukrainos rytus. Jie plėšė, atiminėjo butus, kankino žmones Donecke ir Luhanske. Jie per tris bombardavimų dienas su žeme sulygino mažą Debalcevės miestelį.
Kartą važiavau traukiniu iš Sjeverodonecko į Charkovą. Šalimais sėdėjo pabėgėlių šeima iš Debalcevės. Pradėjau kalbėtis su liesa moterimi tamsiu ir kaulėtu veidu.
„...Tris dienas pratūnojome rūsyje. Pakilti į viršų buvo neįmanoma. Pataikė į kaimyno namą ir visa šeima rūsyje buvo užversta. Mes tris dienas sėdėjome ir girdėjome, kaip jie ten šaukė...“
Dėl žmonių su Georgijaus juostelėmis vieni mano draugai neteko namų, antri vaikšto su skeveldromis kūne. Treti sėdėjo Charkove su mažais vaikais ir laukė, ar nepasieks jų karas. O kai kurių jau nebėra.
Tačiau papasakosiu jums tik vieną trumpą istoriją. Aš su ja – kaip Frida su skarele. Siaubingai įkyri. Pasakoju, net kai manęs neklausia.
Vieno mano draugo vardas buvo Denisas. Jam buvo 22 metai. Tai buvo linksmas apskritaveidis vaikinas su dar vaikiška šypsena ir strazdanota nosimi. Aš su juo susipažinau Čornuchynės kaime netoli tos pačios Debalcevės. Už 500 metrų nuo mūsų buvo separatistų pozicijos.
Denisas 2014 metų vasarą baigė Kijevo karo akademiją ir iš jos pateko tiesiai į Ilovaisko katilą. Per stebuklą iš jo ištrūko, išgyveno ir pradėjo vadovauti priešakiniam būriui Devalcevės kyšulyje. Kadrinių karininkų tuomet trūko ir jam teko komanduoti net dvigubai už jį vyresniems vyrams.
Tvyrojo trapi žiemos tyla. Sklandė gandai, jog bet kurią dieną separatistai gali pradėti puolimą, kad atkirstų Debalcevės kyšulį – siaurą ir ilgą kaip maišelį.
Mes su Denisu žvalgėmės į ryškiai mėlyną dangų.
– Viskas gerai, bet čia nėra su kuo pakalbėti apie kultūrą, – jis juokingai suraukė nosį. – O tu jau matei „Interstellar“ (filmas „Tarp žvaigždžių“)? Kaip tau?
Mes susidraugavome socialiniuose tinkluose, susitarėme, kad aš nuvyksiu aplankyti jo tėvų, paimsiu iš jų interviu. Vieną dieną jam parašiau: „Na kaip? Kada tau atostogos? „Interstellar“ pažiūrėjai?“. Jis man atsakė: „Palauk, pas mus čia kažkoks triukšmas. Greitai grįšiu“. Ir dingo. Tą dieną prasidėjo Debalcevės puolimas.
Ieškojau jo kartu su savanoriais. Jis ilgai buvo laikomas dingusiu be žinios. Vylėmės, kad atsiras tarp belaisvių, kai vyks apsikeitimas. Tačiau vietoje jo atsirado žmogus, matęs, kaip Denisą sužeidė ir įkėlė į „KamAZ“ su kitais sužeistaisiais. Po poros minučių šis sunkvežimis buvo apšaudytas iš rusiškojo „Grad“. Po šios atakos buvo labai sudėtinga kažką atpažinti...
Tai štai, ką norėjau pasakyti nuo pat pradžių.
Georgijaus juostelė jau seniai nėra pergalės simbolis. Nedrįskite segti jos prie mano šeimos atminimo. Ji virto fašizmo simboliu. Žmonės, nešiojantys dryžuotas juosteles, žinokite: aš švenčiu ne su jumis ir ne jūsų pergalę.
Mes švenčiame su visu pasauliu. Su baltarusiais ir ukrainiečiais ir su tais draugais rusais, kurie nepasidavė beprotybei. Švenčiu su drąsiais anglais, kurie galėjo pasirašyti separatistinę taiką, bet nepanoro. Švenčiu kartu su amerikiečiais, kurie kovėsi toli nuo savo namų – Europoje ir Ramiajame vandenyne. Švenčiu kartu su prancūzų lakūnais, kuriems buvo nurodyta pasiduoti, bet jie sėdo į savo lėktuvus ir nuskrido į Britaniją ar Afriką, kad kovotų toliau. Ir su jugoslavais, tarp kurių buvo tiek daug partizanų, kad jie beveik visą šalį išlaisvino patys.
Švenčiu kartu su savo seneliu ir močiute ir milijonais tų, kurie su keiksmais atsiduso, supratę, kad nebesulauks pergalės, ir liko nepalaidoti kokiame nors bevardžiame lauke. Jie gynė ne J. Staliną ir ne sovietų valdžią. Jie gynė savo namus ir savo šeimą, savo gimtąjį miestą. Tuos, kuriuos mylėjo.
Žinote, ką tiksliai švenčiame gegužės 9 dieną?
Pergalę prieš nežmonišką ideologiją, kuriai buvo nusispjaut ant žmogaus, ant jo svajonių ir laimės. Pergalę prieš šalį, kuri svajojo visiems „parodyti dar kartą“ ir užguiti kitus. Pergalę prieš valstybę, kuri kliedėjo apie pasaulinį viešpatavimą, maniakiškai ieškojo priešų ir nepaliaudama melavo savo piliečiams.
Mes švenčiame tą faktą, kad bet koks blogis yra mirtingas. Kad gėris, humanizmas, moralė ir padorumas anksčiau ar vėliau nugali.
Žmonėms su Georgijaus juostelėmis tai yra bloga naujiena.