Lapkričio 13 d. išpuoliai Paryžiuje – tai naujausia grandis per pastaruosius dvejus metus džihadistų surengtų išpuolių virtinėje. Šie išpuoliai turi sąsajų su Molenbeku: 2014 m. šaudynės žydų muziejuje Briuselyje, išpuolis „Charlie Hebdo“ redakcijoje, nepavykęs teroristinis išpuolis rugpjūčio mėn. „Thalys“ traukinyje, rašo politico.eu apžvalgininkas Timas Kingas.
Nuostabos nebuvimas atrodo logiškas dar ir todėl, kad likus daug laiko iki džihadizmo atsiradimo Molenbekas gavo savivaliavimo centro vardą. Daugelis Briuselio gyventojų mažai ką težino apie tai, kas yra džihadizmas ir kaip jis sieja Briuselį su Paryžiumi, Iraku ir Sirija, tačiau šie žmonės kuo puikiausiai supranta, kad Molenbeke dažni vagysčių, narkotikų platinimo ir apiplėšimų atvejai.
Daliai šios šalies valdžios atstovų atrodo paranku tęsti Molenbeko agoniją tokiu būdu kaltinant, pavyzdžiui, Philippe‘s Moureauxo, socialisto Molenbeko mero, šias pareigas ėjusio 1993-2012 m., o Belgijos vidaus reikalų ir teisingumo ministro pareigas ėjusio XX a. devintojo dešimtmečio pradžioje. Dar tokia situacija paranki suverčiant kaltę konkrečioms mečetėms – būtent taip neseniai ir pasielgė Belgijos ministras pirmininkas Charlesas Michelis.
Vis dėlto derėtų kelti kur kas skausmingesnį klausimą: ką Molenbeko situacija pasako apie gilius Belgijos valstybės funkcionavimo sutrikimus? Molenbekui leista tapti palankia dirva džihadizmui klestėti, o tai liudija apie tam tikrus procesus Belgijos ir ypač Briuselio formaliose ir neformaliose valstybinėse struktūrose.
Nevykusių reformų dešimtmečiai
Derėtų pastebėti, kad Molenbeko skurdas ir savivalė klesti visai šalia Europos Sąjungos (ES) centro, kuriame įsikūrusios politinės ir kultūrinės institucijos, flamandų ir visos Belgijos vyriausybės.
Sociologai teigia, kad turto pasiskirstymas Briuselyje atitinka dažniau Amerikos miestuose pasitaikantį modelį, kai pasiturinčiųjų gyvenamieji priemiesčiai supa skurdesnį centrą. Europoje kur kas populiaresnis modelis (pavyzdžiai – Londonas ir Paryžius), kai prabangiausi rajonai būna išsidėstę centre.
Molenbekas atitinka amerikietišką modelį. Šiame rajone daug apleistų pramoninių pastatų, teritorija yra „blogojoje kelio pusėje“. Tai šiuo atveju reiškia, kad Molenbeko rajonas įsikūręs prastesnėje Briuselį į rytinę ir vakarinę dalis dalijančio kanalo pusėje. Vis dėlto apie Molenbeką girdintys pirmą kartą turėtų iš galvos išmesti visus devintojo dešimtmečio Pietų Bronkso vaizdus.
Molenbeko rajonas ganėtinai nedidelis, lyginant su Pietų Bronksu. Tai – viena tankiausiai apgyvendintų Briuselio vietų, tačiau bendras šio rajono gyventojų skaičius tesiekia 95 tūkst. Derėtų pastebėti, kad tikrai ne visa Molenbeko teritorija turėtų būti vadinama vieta, kur lankytis nepatartina. Nepaklusnumo įstatymui problemos sutelktos kur kas mažesnėse teritorijose.
Taigi visi šie faktai verčia susimąstyti, kodėl Molenbeko problemoms leista taip ilgai gyvuoti. Tai nepanašu į to paties lygmens užduotį kaip Pietų Bronkso ir Glazgo pramoninių rajonų atgaivinimas. Daugiausia panašumų Molenbekas turi su Londono Brikstono priemiesčiu, esančiu į Pietus nuo Vestminsterio. Per karą šis rajonas buvo subombarduotas, šeštajame ir septintajame dešimtmečiuose į Brikstoną gyventi atvyko didelės imigrantų iš Vakarų Indijos bendruomenės, o devintajame dešimtmetyje čia kilo riaušių. Vis dėlto dabar Brikstonas yra pasikeitęs, taigi kodėl gi nepasikeitus Molenbekui? Atsakymai į šį klausimą tampa kaltinimais Belgijos valdžios elitui ir pastaruosius 40 metų vykdytoms reformoms. Šios nesėkmės galimai susijusios su vienpuse politika ir vyriausybe, policija ir teisingumu, vienpuse fiskaline ir ekonomine politika. Visa tai kartu suformavo vakuumą, kuriuo pasinaudojo džihado teroristai.
Belgijoje sutelktos Vakarų politinės struktūros, tačiau praktiškai šios struktūros turi rimtų trūkumų. Mokslininkai Krisas Deschouweris ir Lievenas De Winteris yra pateikę glaustą, tačiau patikimą korupcijos ir protekcionizmo politikos sferoje įvertinimą 1998 m. išpublikuotame tekste, įtrauktame į „Où va la Belgique?“ knygą.
Patronažas ir interesų ribotumas
Beveik nuo pat pradžios, anot K. Deschouwerio ir L. De Winterio, Belgija susidūrė su politinio legitimumo problemomis. Pagal europietiškus standartus Belgija nepriklausoma valstybe tapo ganėtinai vėlai. Kaip ir nepriklausoma valstybe vėlai tapusios Italijos atveju, Belgijoje nuo senų laikų egzistavo polinkis į regioniškumą. Nors 1830 m. liberalusis belgų elitas nuvertė olandų valdžią, tačiau šie pokyčiai neišstūmė ir nesunaikino šios ištikimybės vietos bendruomenėms, dažnai susijusioms su Romos katalikų bažnyčia. Taigi formali Belgijos valstybės struktūra buvo paremta Katalikų bažnyčios kultūrinėmis, socialinėms ir visuomenės gerovės struktūromis valstybėje. Vėliau sekė socialistų ir leiboristų judėjimo vystymasis su jam būdingomis savitarpio pagalbos struktūromis, kultūrinėmis asociacijomis ir laikraščiais. Prieš krikščionis demokratus ir socialistus buvo nusiteikę antiklerikalinių idėjų besilaikantys ir į vidurinę klasę orientuoti liberalai, užėmę trečiąjį Belgijos politinio trikampio kampą. Vis dėlto liberalai negalėjo pasigirti tokiu pat populiarumu ar ekvivalentiškomis socialinėmis struktūromis.
Nors laikui bėgant atsirado valstybinės švietimo, sveikatos priežiūros ir kitos sistemos, būdingos gerovės valstybei, vis dėlto viso to pasiekti pavyko tik atiduodant duoklę politinių partijų struktūroms. K. Deschouweris ir L. De Winteris aprašo procesą, kaip politinės partijos ėmėsi darbo vietų kūrimo ir finansų viešajame sektoriuje kontroliavimo tokiu būdu sukuriant daugybę pusiau viešų ir pseudoautonomiškų organizacijų. Vadovų postai skirstyti atsižvelgiant į politinę situaciją. Darbo vietos ir pinigai buvo sutelkti politikų rankose, todėl viešosios paslaugos neabejotinai nuo to nukentėdavo. Nors buvo mėginama imtis reformų, daugeliu atvejų šios reformos nebuvo esminės, o tik apėmė laimikio pasidalijimą, pavyzdžiui, tam tikrų darbo vietų dalybas tarp skirtingų politinių partijų.
Lingvistiniai Belgijos skirtumai, itin ryškūs tarp olandiškai kalbančios Flandrijos šalies Šiaurėje ir prancūziškai kalbančios Valonijos Pietuose tik dar labiau apsunkino šalies viešąjį sektorių, o ypač stipriai tai palietė Briuselį ir šalia esančias teritorijas, galiausiai oficialiai tapusias dvikalbiais regionais. Teko kurti paralelines institucijas, skirtas dirbti su skirtingų kalbų grupių atstovais.
Industrializacijos auka
Šią dėl lingvistinių priežasčių kylančią įtampą dar labiau sustiprino Belgijos ekonominės galios pasiskirstymo pasikeitimai. Belgija – antroji šalis po Didžiosios Britanijos, kurioje XIX a. įvyko klasikinė pramonės revoliucija, kurios centre atsidūrė anglies, plieno ir geležinkelių pramonės šakos, prie kurių prisidėjo dar ir mineralų klodai Konge. Deja, dėl po karo šalį ištikusio ekonominio nuosmukio anglies ir plieno pramonės Valonijai smogė itin skaudžiai.
Šios šalies bendrovių atstovai vyko į Viduržemio jūros baseino regioną – Šiaurės Afriką ir Italiją – ir iš ten parsivežė žmonių dirbti anglies kasyklose ir plieno gamyklose. Taigi didelės musulmonų bendruomenės, įskaitant ir Molenbeką, šaknys – iš Alžyro, Maroko ir Tuniso į Belgiją atvykę imigrantai. Vis dėlto dėl deindustrializacijos kadaise ekonomikos varikliu buvusios teritorijos nuskurdo.
Monso, Lježo ir Šarlerua miestai – tai itin ryškūs politinės korupcijos pavyzdžiai. 1974 m. Monso meru tapo Abelis Dubois. Metais anksčiau jis atsistatydino iš šalies vyriausybės tam, kad, kaip vėliau paaiškėjo, nebūtų atskleistos jo sąsajos su skandalu dėl sutarčių su nacionaliniu telefoninio ryšio operatoriumi RTT. A. Dubois žmona ir sūnus valdė bendrovę, pasirašiusią monopolijos sutartį su RTT, o pats jis vadovavo bendrovei, taip pat turėjusiai pasirašytų sutarčių su RTT. Monso mero pareigas jis ėjo iki 1989 m.
Lježas – dar viena socialistų tvirtovė. XX a. dešimtojo dešimtmečio pradžioje Belgiją sukrėtė Lježe gyvenusio socialisto politiko Andre Coolso nužudymas. Šis politikas 1968-1971 m. ėjo Belgijos biudžeto ministro pareigas, o 1969-1972 m. buvo šalies ministro pirmininko pavaduotoju. A. Coolsas vadovavo Belgijos socialistams ir pirmininkavo Valonijos parlamentui. 1994 m. dėl nužudymo nuteisti tunisiečiai, kurie buvo siejami su italų mafija, tačiau tik 2004 m. paaiškėjo, kad politiko nužudymą užsakė politiniai konkurentai. A. Coolso nužudymo tyrimas atskleidė korupciją, kai iš italų bendrovės „Agusta“ Belgijos valdžia įsigijo sraigtasparnių. Dėl šio kilusio skandalo iš NATO generalinio sekretoriaus posto teko trauktis Willy Claesui.
Šarlerua miestą socialistai valdė be jokios konkurencijos daugiau nei 20 metų, iki pat 2005 m., kai pradėjo aiškėti su šiukšlių išvežimų ir sporto klubams skirtų finansų dalybų machinacijos. Jeanas Claude’as Van Cauwenberghe‘as, ilgą laiką vadovavęs Šarlerua miesto socialistams (prieš tai jiems vadovavo jo tėvas), buvo priverstas trauktis iš regioninės Valonijos vyriausybės.
Susiskaldžiusi teisėsaugos sistema
Svarbu suvokti, kad skyrimų į vadovaujamas pareigas politizavimas, aprašytas K. Daschouwerio ir L. Del Winterio, neapėjo policijos ir teismų sistemos. Iki pastarojo meto džihadizmo bangos labiausiai Belgijos reputacijai tarptautinėje arenoje buvo smogęs mažametes mergaites grobusio ir žudžiusio Marco Dutroux atvejis. Po to, kai 1996 m. galiausiai nusikaltėlis buvo sulaikytas, įvairaus pobūdžio policijos ir teismų klaidos sukėlė įtarimų dėl mėginimų šį nusikaltėlį dangstyti.
Nors šie įtarimai niekada nebuvo patvirtinti, vis dėlto tokie dalykai liudija apie nepasitikėjimą dėl policijos ir teismų sistemos politizacija. Dėl susiklosčiusios situacijos atsistatydino tuometiniai šalies vidaus reikalų ir teisingumo ministrai. M. Dutroux byla atskleidė policijos ir teismų sistemos darbo susiskaldymą Belgijoje. Nepaisant atliktų reformų bendradarbiavimas yra ribotas.
Šalyje, kur dominuoja vietos politika, politikai nenoriai sutinka apjungti resursus. Pavyzdžiui, Briuselis suskirstytas į 19 komunų, turinčių nuo 20 tūkst. iki 150 tūkst. gyventojų. Kiekviena komuna turi atskiras policijos pajėgas. Nors šiuo metu policijos pajėgos apjungtos į šešis vienetus, vis dar lieka logistinių nesusipratimų mieste, turinčiame vos 1,4 mln. gyventojų. Komunos policija vis dar vertinama kaip vietinis darbo vietų mažai kvalifikuotiems gyventojams tiekėjas.
Kartkartėmis įvykstantys patikrinimai pasitikėjimo suteikia nedaug. Prieš dvejus metus palakstyti mėgstantis vaikinas „pasiskolintą“ automobilį sugrūdo tarp mano palikto ir dar vieno automobilio. Žinoma, vagis pabėgo, o tikrajam automobilio savininkui atvykus policininkas be užuolankų man patarė užpildyti draudimo formą dėl ginčo išsprendimo bendru sutarimu – tokiu būdu, jo teigimu, padėsime policijos pareigūnams išvengti paskendimo dokumentuose.
Dėkui Dievui, ne visi policijos pareigūnai taip atsainiai žvelgia į savo darbą – yra itin kokybiškai dirbančių pareigūnų aukščiau esančiose specialistų komandose, tačiau efektyvus policijos darbas paremtas atitinkamu vietos valdžios skiriamu finansavimu, o taip pat ir tinkamais apmokymais. Vis dėlto labiausiai šioje srityje trūksta noro paklusti įstatymui.
Į Briuselį atvykstantys naujakuriai dažnai stebisi eismo taisyklių pažeidinėjimo mastu. Prisimenu, kaip važiuodamas naktiniu autobusu skaičiavau be įjungtų galinių žibintų važiuojančius automobilius, tačiau dabar man tenka pripažinti, kad kur kas rimtesnių problemų kelia vienpusio eismo ženklų nepaisymas. Nepaklusimo įstatymui kultūra Belgijoje kur kas labiau išvešėjusi nei Prancūzijoje, Nyderlanduose ar Vokietijoje. Visuomenė, kurios dalis manosi (formaliai ar neformaliai) turinti politinę protekciją, leidžia sau nesilaikyti įstatymų ir negerbti teisinės sistemos.
Vis dėlto derėtų pripažinti, kad pastaruoju metu pasikeitimų į gera tikrai matyti. Belgijos pasai ilgą laiką buvo giriami nusikaltėlių, nes jie suteikia galimybę nekliudomai judėti ne tik Šengeno zonos šalyse, tačiau taip pat ir vykti į daugybę kitų šalių, su kuriomis Belgija yra pasirašiusi bevizio režimo sutartis. 1998 m. šalyje pavėluotai priimtas sprendimas centralizuoti pasų gamybą, kuri anksčiau buvo atiduota 520 miesto rotušių atsakomybėn. Anksčiau norėjusiems padirbti pasus tereikėdavo įsilaužti į vieno iš miestų rotušę ir pavogti pasų blankus.
Mėginama reformuoti ir teismų sistemą. Nors dėl šių pastangų teismai turbūt tapo labiau nepriklausomi, sudėtinga įžvelgti reikšmingesnių pagerėjimų bylinėjimosi srityje. Nuo M. Dutroux suėmimo iki nuosprendžio paskelbimo 2004 m. praėjo aštuoneri metai. A. Coolso nužudymo užsakovai nuosprendžio sulaukė tik 2012 m. Šarlerua korupcijos bylų, pradėtų 2005 m., naujas nagrinėjimo teismuose etapas pradėtas vos prieš kelias dienas.
Pagerėjimų matyti ir mokesčių administravimo bei rinkimo srityse. Šalies finansų ministerija daug investuoja į internetinę mokesčių susigrąžinimo sistemą. Vis dėlto visos šios pastangos maskuoja gilesnes struktūrines Belgijos mokesčių sistemos problemas. Darbo jėgos apmokestinimas (įskaitant socialinės apsaugos mokestį) toks didelis, kad mokesčių vengimas, o taip pat ir juodosios darbo rinkos plėtimasis neišvengiamas.
Juodoji darbo jėgos rinka patraukli į oficialią darbo rinką nepatenkantiems asmenims, pavyzdžiui, naujai į šalį atvykstantiems nelegaliems imigrantams, atsiduriantiems sociumo užribyje.
Skirtumai tarp Briuselio ir Flandrijos
Net jei Belgijos federalinė valdžia turėtų tinkamų priemonių, jai būtų sudėtinga rasti instrumentų, galinčių padėti efektyviai paskirstyti ir leisti pinigus. Pinigų paskirstymas regionams, o taip pat ir lingvistiniai apribojimai situaciją apsunkina dar labiau. Kontrastas tarp murzinų duobėtų Briuselio gatvių ir švarių tvarkingų Flandrijos miestų gatvių akivaizdus. Kadangi Briuselis teikia paslaugas ir infrastruktūrą tūkstančiui Briuselyje dirbančiųjų, tačiau iš Flandrijos atvykstančių Belgijos gyventojų, panašiai turėtų būti elgiamasi ir su mokesčiais. Briuselis yra tapęs faktine Europos sostine, kurioje įsikūrusios Europos Sąjungos (ES), NATO ir daugybės kitų tarptautinių organizacijų institucijos, o Briuselio oro uostas atsidūręs ties regioninė Flandrijos riba.
Taigi nors Belgijos vidaus reikalų ministras pirmininkas J. Jambonas raginamas padaryti tvarką Molenbeke, valstybinės institucijos veikia prieš jį. J. Jambonui norint kreiptis į įdarbinimo agentūras ar mokyklas, būtina bendradarbiauti su Briuselio regionu, o taip pat ir prancūzakalbe bendruomene. Kadangi J. Jambonas – flamandų nacionalistinės partijos N-VA atstovas. Briuselis – Flandrijos sostinė, tačiau dauguma miesto gyventojų yra prancūzakalbiai. Taigi į J. Jambono pareiškimus žvelgiama nepatikliai, o kai kuriais atvejais Briuselio frankofonai į šiuos jo pareiškimus reaguoja netgi itin agresyviai.
Praktiškai kiekvienoje Europos šalyje kova su terorizmu reiškia didesnę galios centralizaciją. Kova su terorizmu, ypač šiame interneto amžiuje apima karines, policijos, slaptųjų tarnybų ir piliečių specialistų komandas. Šiai kovai būtina speciali įranga, ypač reikalinga ji taip pat ir vykdant stebėjimo bei žvalgybines operacijas, apima valstybių tarpusavio dalijimąsi informacija. Iš tiesų didesnės centralizacijos ir specializacijos tendencija būdinga ne tik kovai su terorizmu. Tos pačios tendencijos būdingos sveikatos priežiūros, švietimo ir mokslo sritims.
Vis dėlto tenka pripažinti, kad Belgija juda priešinga kryptimi. Beveik kiekvieni rinkimai šioje šalyje ir po jų sekančios derybos dėl federalinės vyriausybės koalicijos suformavimo pradeda naują galynėjimosi dėl valdžios raundą regionuose. Po sausio mėn. „Charlie Hebdo“ įvykdytos atakos paaiškėjo, kad Belgijos slaptosioms tarnyboms trūksta darbuotojų. Šią savaitę pranešta apie 42 įdarbintus žmones, tačiau šių asmenų apmokymai truks dar dvejus metus. Tokio darbuotojų trūkumo pasekmės gali būti itin skausmingos. Nesugebėjimas apjungti valdžios lygmenų – opi Belgijos problema. Mechanizmas, kitose valstybėse apjungiantis vietos, regioninės ir nacionalinės valdžios institucijas, Belgijoje neveikia. Politikai didžiąja dalimi taikstosi su šiais trūkumais, vertindami juos kaip kainą, kurią tenka mokėti dėl įvairaus pobūdžio suskirstymų. Atvykstantiesiems į Belgiją šie trūkumai padeda lengviau pritapti. Vis dėlto lapkričio 13 d. įvykiai Paryžiuje parodė, kad Europai teks sumokėti už Belgijos klaidas.