Kai kurie iš pasisakymų reikšmingi ne dėl savo turinio, o dėl aplinkybių, kuriomis buvo pasakyti, ar pasekmių, kurias sukėlė.
1957-ieji: Indijos diplomato užmojis sutrukdyti priimti įstatymą vos nesibaigė mirtimi
„Saugumo Taryba laiko tai disputo objektu. Tai nėra disputas dėl teritorijos. Yra iškilusi tik viena problema. Ta problema susijusi su agresija.“
Indijos Jungtinių Tautų specialiojo pasiuntinio Krishnos Menono užmojis sutrukdyti priimti įstatymą per debatus Kašmyro regiono klausimais buvo toks grandiozinis, kad jo pranešimas įėjo į istoriją kaip ilgiausia kada nors Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje pasakyta kalba. Iš viso ji tęsėsi net aštuonias valandas. Dar jos nebaigęs K. Menonas susmuko nuo išsekimo ir buvo nugabentas į ligoninę. Vis dėlto vėliau jis grįžo į tribūną ir dar valandą entuziastingai kalbėjo, tik šįkart jau gydytojui stebint jo kraujo spaudimą.
1960-ieji: ilga F. Castro kalba
„Jei J. F. Kennedy‘is nebūtų milijonierius, beraštis ir neišmanėlis, jis tikrai suprastų, kad nedera maištauti prieš valstiečius.“
Kubos prezidento Fidelio Castro debiutas Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje užsitęsė keturias su puse valandos. Tai kol kas ilgiausiai trukusi Generalinėje Asamblėjoje pasakyta kalba. Pirmasis F. Castro vizitas į Jungtines Valstijas 1959 metais buvo kiek draugiškesnis, tačiau jau 1960-aisiais jis akivaizdžiai buvo perėjęs į sovietų pusę, tad ir savo kalboje koneveikė Jungtinių Valstijų imperializmą ir įžeidinėjo Johną F. Kennedy‘į bei Richardą Nixoną, tuo metu kandidatavusius į Jungtinių Valstijų prezidento postą. Tais metais Asamblėjoje apsilankęs F. Castro nustebino ir dar viena keistenybe: savo viešbučio kambaryje jis laikė gyvus viščiukus.
1960-ieji: neregėtas N. Chruščiovo įtūžis
„Pone prezidente, paprašykite tą Amerikos imperializmo liaupsintoją laikytis tvarkos.“
Sovietų Sąjungos Ministrų tarybos pirmininko Nikitos Chruščiovo pasirodymą reikėtų laikyti viena iš įsimintiniausių Šaltojo karo metų akimirkų. Bandydamas nutildyti Sovietų Sąjungos imperializmą kritikuojantį Filipinų delegatą, N. Chruščiovas sušuko įsimintiną frazę, nusiavė batą ir ėmė daužyti juo stalą. Toks poelgis tapo klasikiniu perdėtos retorikos pavyzdžiu. Turint omeny, kad taip padarė žmogus, su įtūžiu išrėžęs: „Mes jus palaidosime“, vargu ar reikia per daug stebėtis.
1960-ieji: H. C. Lodge‘as aptinka blakę
„Taip jau nutiko, kad šiandien galiu pateikti konkretų sovietų vykdomo šnipinėjimo įrodymą – pamatysite jį savo akimis.“
Galima prisiminti, kaip Colinas Powellas demonstruodamas buteliuką su neva nuodinga medžiaga bergždžiai bandė įtikinti Saugumo Tarybą pritarti Irake vykdomiems kariniams veiksmams, tačiau ir seniau būta atvejų, kai savo tiesą įrodyti siekiantys politikai griebdavosi kokių nors rekvizitų ir padarydavo tai kur kas sėkmingiau. Vykstant debatams dėl Jungtinių Valstijų žvalgybos lėktuvo U-2 numušimo virš Sovietų Sąjungos teritorijos, Jungtinių Valstijų ambasadorius Henry‘is Cabotas Lodge‘as nutarė griebtis puolimo taktikos. Jis iškėlė medinį bareljefą, kuris kaip dovana nuo Sovietų ir amerikiečių draugystės bendruomenės buvo įteiktas Jungtinių Valstijų ambasadai Maskvoje, ir nedidelėmis žnyplėmis ėmė traukti iš erelio snapo miniatiūrinį mikrofoną. Sovietų nusiteikimas smerkti Jungtinių Valstijų žvalgybos orlaivius buvo apmalšintas.
1974-ieji: Y. Arafatas rengiasi kovai
„Senasis pasaulis tiesiog byra akyse, nes imperializmas, kolonializmas, neokolonializmas ir rasizmas, kurie iš esmės atitinka sionizmą, neišvengiamai žlunga“.
Neprisijungusiųjų judėjimo – nuo seno kritinį požiūrį į Izraelį Jungtinėse Tautose demonstravusios besivystančių šalių koalicijos – prašymu kreiptis į Generalinę Asamblėją buvo pirmą kartą pakviestas Palestinos išsivadavimo organizacijos pirmininkas. Palestinos lyderis Yasseras Arafatas į tribūną pakilo dėvėdamas uniformą ir ėmė su įtūžiu koneveikti sionizmą. Praėjus metams teko išgirsti ir plačiai nuskambėjusį šūkį „Sionizmas tolygus rasizmui“. Nuo tada Izraelio santykiai su Jungtinėmis Tautomis tapo, švelniai tariant, sudėtingi.
1987-ieji: D. Ortega primena R. Reaganui apie Rembo
„Prieš tardamiesi su karštakošiais, siūlančiais įvairias karines priemones, tokias kaip karinė invazija, atminkite, prezidente R. Reagane, kad Rembo egzistuoja tik filmuose.“
Nikaragvos prezidentas Danielis Ortega Jungtinių Tautų tribūna pasinaudojo siekdamas išplūsti Jungtines Valstijas už Centrinėje Amerikoje vykdomą politiką, ypač Kontros kovotojams tiekiamą finansavimą ir Somozų diktatūrai, pasak D. Ortegos, visiškai nustekenusiai Nikaragvos piliečius, reiškiamą pritarimą. Tūžminga kalba buvo tiek provokuojanti, kad Jungtinių Valstijų delegacija neapsikentė, pakilo ir išėjo iš salės. „Nikaragvos piliečiai gali sėdėti ir toliau klausytis, bet aš to daryti neketinu“, – pasakė tada Jungtinių Valstijų ambasadorius Vernonas Waltersas.
2006-ieji: H. Chavezas suuodė nusidėjėlį
„Vakar čia įžengė šėtonas ir sieros kvapas tvyro iki šiol.“
Venesuelos prezidentas Hugo Chavezas visada mėgo atkreipti į save dėmesį ir Generalinė Asamblėja jam pasirodė kaip puikiai teatrališkam vaidmeniui tinkanti scena. Tąsyk jo pasakytos kalbos kulminacija reikėtų laikyti akimirką, kai išraiškingai gestikuliuodamas jis palygino Jungtinių Valstijų prezidentą George‘ą W. Bushą su šėtonu. H. Chavezas taip pat garsėja pomėgiu reklamuoti iškilių kairuoliškų pažiūrų asmenybių knygas – epizodas, kai laikė iškėlęs Jungtinių Valstijų profesoriaus Noamo Chomsky‘io veikalą, įstrigo ilgam. Beje, kiek vėliau H. Chavezas pats priminė 2006-aisiais paties ištartus žodžius, pasakydamas, kad prezidentu tapus Barackui Obamai sieros kvapas išsisklaidė.
2009-ieji: ką sau mano M. Gaddafi‘is?
„Ji turėtų vadintis, ne saugumo, o teroro taryba.“
Tik po 40-ies valdžioje praleistų metų Libijos lyderiui Muammarui Gaddafi‘iui pagaliau buvo suteikta proga pasisakyti Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje. Akivaizdu, kad už prarastą laiką jis nutarė atsigriebti su kaupu. Per 100 minučių trukusią kalbą M. Gaddafi‘is išvardijo per pusę amžiaus patirtas nuoskaudas ir priminė apie tiek pat laiko sklandžiusias sąmokslo teorijas. Jis, pavyzdžiui, apkaltino Jungtines Valstijas dėl kiaulių gripo išplatinimo, be to, suabejojo oficialiu J. F. Kennedy‘io nužudymo įrašu. Vis dėlto daugiausia įtūžio strėlių buvo paleista į Jungtinių Tautų Saugumo Tarybą – M. Gaddafi‘is prilygino ją „al Qaedai“. M. Gaddafi‘io bandymas įsikurti atvykus į tų metų Asamblėją buvo dar vienas dėmesio vertas reginys. Po kelių nesėkmingų bandymų pasistatyti beduino palapinę keliose Niujorko vietose Libijos lyderis pagaliau sugebėjo įsirengti stovyklą Donaldo Trumpo namo kieme.