86 metų žiniasklaidos magnatas siekia taikos susitarimo, kuriam jis pats tarpininkautų, o jo privatus lėktuvas jau parengtas skrydžiui, rašo laikraštis.
Vittorio Sgarbis, S. Berlusconio patikėtinis, o dabar – kultūros ministro pavaduotojas naujojoje Georgios Meloni vyriausybėje, sakė, kad S. Berlusconi save laiko vieninteliu galimu tarpininku.
„Berlusconis mėgsta gražius gestus. Ir tai yra gestas, kurį jis turi omenyje. Jis mano, kad gali tai padaryti, ir jei padarys tai nepakenkdamas NATO pozicijai, į istorijos vadovėlius pateks kaip pasaulinis didvyris“, – žurnalui sakė V. Sgarbis.
Anksčiau S. Berlusconis yra tarpininkavęs Vakarų ir Rusijos derybose, ypač 2002 metų Romos aukščiausiojo lygio susitikime, po kurio buvo įsteigta NATO ir Rusijos nuolatinė taryba.
Italai nepritaria G. Meloni
Praėjusį mėnesį S. Berlusconio partija „Forza Italia“ tapo dalimi dešiniųjų koalicijos, kuri suformavo naująją Italijos vyriausybę, vadovaujamą G. Meloni, kuri tvirtai remia Ukrainos reikalą. Ji ketina patvirtinti šeštąjį šalies paramos paketą ir šią savaitę NATO susitikime pareiškė, kad visiškai gina Ukrainos teisę į „teritorinį vientisumą, suverenitetą ir laisvę“.
Sunkumų jai kelia tai, kad, nors jos partija „Italijos broliai“ per rugsėjį vykusius visuotinius rinkimus gavo daugiau balsų nei bet kuri kita partija, dauguma italų nepritaria jos vykdomai politikai Ukrainos atžvilgiu. Vos 43 proc. jų remia Ukrainą (vienas mažiausių rodiklių Europoje), o dar mažiau nori ją apginkluoti. Tik 42 proc. pritaria ES sankcijoms Rusijai ir tik ketvirtadalis mano, kad NATO turėtų ir toliau siųsti ginklus.
Dauguma italų nori, kad prezidentas V. Zelenskis susitartų su V. Putinu dėl kompromiso. Šio mėnesio pradžioje Romoje buvo surengta demonstracija, kurioje, policijos duomenimis, dalyvavo apie 40 tūkst. žmonių – daugiau nei bet kuriame iš mitingų, nukreiptų prieš Kremlių. Tai buvo pirmasis didelis protestas Europoje prieš karą Ukrainoje. Todėl S. Berlusconio taikos misija gali būti populiari.
„Pasipriešinimas NATO ir ES politikai kyla tiek kairėje, tiek dešinėje dėl tradiciškai stiprios komunizmo ir katalikybės įtakos. Šaltojo karo metais Italijoje buvo didžiausia komunistų partija Europoje už sovietų bloko ribų, o šiuolaikiniai Italijos kairieji vis dar laiko Ameriką tikruoju priešu“, – rašoma žurnale.
Anksčiau ar vėliau įtampa G. Meloni koalicijos viduje ir tarp G. Meloni bei Italijos viešosios nuomonės taps rimtu išbandymu jos vyriausybei, taip pat gali tapti išbandymu ir NATO vienybei. Italija ir vėl yra Europos Achilo kulnas, apibendrina „The Spectator“.