20-yje tankiausiai apgyvendintų pasaulio miestų, kurių bendras gyventojų skaičius viršija 300 mln., gerokai padaugėjo dienų, kai termometro stulpelis pakyla aukščiau nei iki 35 laipsnių padalos. Per pastaruosius tris dešimtmečius tokių dienų skaičius išaugo 52 proc., teigiama Tarptautinio aplinkos ir vystymosi instituto (IIED) atliktos analizės ataskaitoje.
Pasaulio šalių sostinių, kurias sulig kiekvienu dešimtmečiu alina vis ilgiau trunkantys karščiai, spektras platus: iš Buenos Airių perkeliantis į Paryžių, tada – į Kairą ir t. t. Mokslininkai akcentuoja, kad dažnėjantys karščiai, kuriuos provokuoja dėl žmogaus veiklos vykstantis šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimas, kelia rimtą grėsmę piliečių sveikatai, šalių ekonomikai ir infrastruktūrai.
Padėtį sunkina ir vadinamasis šilumos salos miestuose efektas, atsirandantis dėl to, kad natūralią miestų teritorijos žemę pakeičia keliai ir pastatai, kurie sulaiko daugiau šilumos.
„Klimato kaitos keliama grėsmė – ne vien ateities problema, [neigiami procesai] jau vyksta ir darosi grėsmingesni“, – per surengtą spaudos konferenciją nurodė IIED vyr. mokslo darbuotojas Tuckeris Landesmanas.
Laikas, per kurį didžiausiose pasaulio sostinėse grėsmingai padaugėjo ekstremalaus karščio dienų, – be galo trumpas. Padėtį sunkina ir vadinamasis šilumos salos miestuose efektas, atsirandantis dėl to, kad natūralią miestų teritorijos žemę pakeičia keliai ir pastatai, kurie sulaiko daugiau šilumos.
Azija - išskirtinai pažeidžiama zona
Didžiausi temperatūros kreivės šuoliai fiksuojami Azijos miestuose, užimančiuose beveik pusę tankiausiai gyvenamų pasaulio sostinių sąrašo. Nerimą kelianti tendencija ypač išryškėjo visą žemyną apėmusių karščio bangų kontekste. Vertinant pagal klimato kaitos sukeliamą riziką, Azija yra išskirtinai pažeidžiama zona. Taip teigti tenka dėl gausios žemyno populiacijos, skurdo ir žemumose įsikūrusių gyvenamųjų rajonų, kuriems grėsmę kelia potvyniai, jūros lygio kilimas ir kitos stichinės nelaimės.
Didžiausią karštį tveriančių miestų sąrašo viršūnėje – Naujasis Delis. Per pastaruosius tris dešimtmečius jame užregistruotos net 4 222 dienos, kada temperatūra pakilo aukščiau 35 laipsnių. 2014–2023 metų laikotarpiu ribinę temperatūros vertę pasiekusių dienų Indijos sostinėje buvo beveik pusė – 44 proc. (plg. 1994–2003 metų laikotarpiu – 35 proc., o 2004–2013 metų laikotarpiu –37 proc.).
Karščio rodikliai Indijos sostinėje tolydžio kyla. Gegužės pabaigoje vienoje Delio dalyje temperatūra pakilo iki 49,9 laipsnio – aukščiausios kada nors mieste užregistruotos temperatūros vertės. Šis įvykis sukėlė grėsmę Indijos elektros tinklų darbui ir elektros energijos tiekimui. Karštis čia nenuslūgsta net ir naktį, todėl gyventojams nėra jokių galimybių bent kiek atsikvėpti.
Gegužės pabaigoje vienoje Delio dalyje temperatūra pakilo iki 49,9 laipsnio – aukščiausios kada nors mieste užregistruotos temperatūros vertės.
„Gyvename šiuose rajonuose jau 40 metų, tačiau tokios vasaros dar nematėme, – per pokalbį su CNN sakė 60-metė Delio gyventoja Kalyani Saha. – Vandenį gauname tik kartą per dieną, tačiau jis labai karštas. Reikia prisipilti jo kibirą ir leisti pastovėti visą dieną, kad atvėstų. Praustis tokiu vandeniu neįmanoma.“
CNN kalbintas Delyje dirbantis rikša pasiskundė sulaukiantis vis mažiau klientų, mat žmonės mieliau renkasi taksi, kuriuose veikia oro kondicionieriai.
„Mano organizmui labai sunku, bet privalau minti pedalus, – kalbėjo 39-erių Sagaras Mandalas. – Esame pratę prie fizinio darbo, nesiskundžiame. Bet šitoks karštis jau nenormalus, taip būti nebegali.“
Indonezijos sostinėje Džakartoje taip pat ypač padaugėjo dienų, kai temperatūra viršijo 35 laipsnius. Per pastaruosius 30 metų jų skaičius išaugo nuo 28 (1994–2003 metais) iki 167 (2014–2023 metais).
Itin karštų dienų labai padaugėjo ir Seule (Pietų Korėja) bei Pekine (Kinija). 2018 metais Seule buvo užregistruota 21 diena, kai temperatūra viršijo 35 laipsnius, – daugiau negu per visą ankstesnįjį dešimtmetį. Pekine analogiškų dienų skaičius nuo 1994 metų išaugo net 309 proc.
Didžiausią pavojų karščiai sukelia mažiems vaikams, pagyvenusiems žmonėms ir nėščiosioms.
Šalių vyriausybėms niekaip nesugebant įgyvendinti klimato politikos tikslų ir veiksmingai pažaboti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimo, miestų gyventojus alinantys karščiai vis ilgiau neslūgsta. Tarkim, 2023 metų spalį Džakartoje didesnis nei 35 laipsnių karštis laikėsi net 30 dienų iš eilės.
Ekstremalus karštis gali būti net mirtinai pavojingas, ypač pažeidžiamiems asmenims, nebūtinai turintiems galimybę nusigauti iki vėsių patalpų. Birželio 11–19 d. Delyje nuo karščio mirė 192 benamiai. Toks mirčių skaičius yra didžiausias, lyginant su pastarųjų penkerių metų to paties laikotarpio statistika.
Didžiausią pavojų karščiai sukelia mažiems vaikams, pagyvenusiems žmonėms ir nėščiosioms. Akivaizdų neigiamą poveikį patiria ir neformalaus sektoriaus bei valandinį atlyginimą gaunantys darbuotojai, kuriems tenka apsispręsti, ar likti namuose ir apsieiti be uždarbio, ar dirbti pavojingomis sąlygomis.
Karštis neabejotinai kenkia šalių ekonomikai, nes kenčia pasėliai ir gyvuliai, smunka darbo našumas, ypač jei darbo vietose nėra oro kondicionierių: tokiu atveju darbuotojams prireikia daugiau pertraukų, kad pailsėtų ir atsigaivintų.
Nuo praeito amžiaus 10-ojo dešimtmečio pradžios ekstremalus karštis pasaulio ekonomikai kainavo trilijonus dolerių, o didžiausią žalą patyrė skurdžiausios ir mažiausiai prie šiltnamio efekto prisidedančios šalys.
Ekstremalus karštis neigiamai veikia ir infrastruktūrą – greitkelius, kelius, elektros instaliacijas ir geležinkelius, – todėl sutrinka tiekimo grandinės, vyksta elektros pertrūkiai, provokuojamas ligų plitimas.
Remiantis 2022 metais Dartmoutho koledže atlikto tyrimo duomenimis, nuo praeito amžiaus 10-ojo dešimtmečio pradžios ekstremalus karštis pasaulio ekonomikai kainavo trilijonus dolerių, o didžiausią žalą patyrė skurdžiausios ir mažiausiai prie šiltnamio efekto prisidedančios šalys.
„Ekstremalaus karščio keliamas iššūkis turėtų pareikalauti drąsių sprendimų iš politikų ir didelių investicijų, nukreiptų į prisitaikymą prie naujų realijų“, – konstatavo T. Landesmanas.
„Daugelio miestų atveju ryžtingų veiksmų trukdo imtis ne supratimo, pajėgumų ar išteklių trūkumas, o politinės valios ir valdymo priemonių nebuvimas“, – pridūrė jis.
