Jame siekiama atskleisti dvigubą D. Raderio gyvenimą – trumpiniu BTK (angl. Bind, Torture, Kill – liet. surišk, kankink, žudyk) pasivadinęs vyras dieną atrodė niekuo neišsiskiriantis kaimynas, o naktimis imdavo žudyti, rašoma foxnews.com.
Filme pats D. Raderis išsamiai pasakoja apie vaikystę ir šiurpius savo nusikaltimus. Nufilmuoti ir tyrėjų, kai kurių aukų artimųjų ir žudiką pažinojusių žmonių pasakojimai.
Buvęs kontrolierius, bažnyčios komiteto pirmininkas 2005 m. prisipažino kaltas dėl žmogžudysčių Vičitos apygardoje, Kanzaso valstijoje, kurios prasidėjo praėjusio amžiaus aštuntą dešimtmetį. D. Raderis papasakojo, kaip susekdavo aukas, o paskui jas nušaudavo, nudurdavo arba pasmaugdavo. Jis teigė žudęs, tenkindamas savo seksualines fantazijas.
Interviu vietos KAKE-TV žurnalistui Larry Hattebergui Raderis davė 2005 m. liepos 2 d. po prisipažinimo teisme. Jis sutiko pabendrauti su žurnalistu, nes šis buvo iš jo mėgstamiausios televizijos, kurią žiūrėdamas jis užaugo.
„Kaip gali toks žmogus kaip aš, bažnyčios bendruomenės narys, šeimos tėvas, daryti tokius dalykus? Noriu, kad Sedžviko apygardos, JAV gyventojai ir visas pasaulis žinotų, kad esu žudikas maniakas. Tai – tamsioji mano pusė“, – pareiškė teisme D. Raderis.
Žurnalistui paklausus, ar ką nors jautė savo aukoms, žudikas čia pat atsakė: „Taip, jaučiau. Na, daug ką joms jaučiau. Ne tik jaudulį, persekiojant medžioklės objektą.“
D. Raderis gyveno ramų, niekuo neišsiskiriantį gyvenimą, kiekvieną sekmadienį eidavo į bažnyčią. Jo tėvą, kuris mirė 1996 m., draugai apibūdino kaip griežtą, bet tikrai ne žiaurų žmogų.
Interviu dokumentiniam filmui D. Raderis sakė, kad kol tėvas dirbdavo, motina skaitydavo, žiūrėdavo televizorių, o vaikams skirdavo mažai dėmesio.
„Puikiai sutariau su tėčiu, – prisimena D. Raderis. – O mama ne visada jautėsi laiminga. Visada ją mylėjau. Ir dabar stipriai myliu. Tačiau jaučiau mamai stiprią pagiežą.“
Kartą įvyko incidentas, savotiškai įspėjęs, kas laukia ateityje.
Kartą D. Raderio motinos vestuvinis žiedas įkrito į sofos tarpą. Ji įkišo ranką ir nebegalėjo ištraukti. Sunerimusi motei ėmė šauktis sūnaus pagalbos. Būtent tada D. Raderis pajuto pasitenkinimą, stebėdamas bejėgę moterį, žiūrinčią į jį išsigandusiomis akimis.
Tas vaizdinys nuolat jį persekiojo.
„Sakyčiau dar pradinėje mokykloje turėjau problemų. Seksualinių fantazijų. Ne visai normalių. Turbūt visi vyrai turi seksualinių fantazijų, bet mano fantazijos turbūt buvo keistesnės už kitų“, – pasakojo jis.
Jau paauglystėje D. Raderis ėmė svajoti apie surištas moteris, bet norėjo pritapti visuomenėje, taigi 1966 m. įstojo į Ginkluotąsias oro pajėgas, ketverius metus jose išdirbo mechaniku.
1971 m. bažnyčioje jis susipažino su Paula Dietz, gana greitai jie susituokė, susilaukė dviejų vaikų. Tačiau jis negalėjo nepaisyti savo reikmių, be to, žavėjosi garsiais žudikais – vadinamąja Mansonų šeima ir kitais.
Aštunto dešimtmečio pradžioje D. Raderis dirbo „Coleman Company“ mechaniku, jo kolegė buvo 33 m. Julie Otero. Pirmą kartą tamsiausias savo fantazijas D. Raderis įgyvendino 1974 m. sausio 15 d. Jis įsilaužė į J. Otero namus, pasmaugė ją, jos vyrą 38 m. Josephą ir du jų vaikus – 11 m Josephine ir 9 m. Josephą. Trečias poros vaikas, tą dieną anksti išėjęs į mokyklą, liko gyvas.
D. Raderis ne tik žudė, bet ir žaidė slėpynių su policija – po žmogžudysčių siuntinėjo užšifruotas žinutes, laiškus pasirašydavo santrumpa BTK.
Tais pačiais metais kita „Coleman“ jėgainės darbuotoja – 21 m. Kathryn Bright buvo nudurta namuose. Jos brolis pašovė, bet jis liko gyvas.
Iki 1977 m. D. Raderis gyveno nežudydamas, o tais metais 24 m. Shirley Vian rado miegamajame pusiau išrengtą, su plastmasiniu maišeliu ant galvos, laidu apsuktomis rankomis, kojomis ir kaklu. Trijų jos vaikų žudikas nelietė. Tais pačiais metais savo namuose pasmaugtą nailono kojinėmis rado 25 m. Nancy Fox.
Trokšdamas žiniasklaidos dėmesio, D. Raderis paskambino policijai iš telefono būdelės, pasakė N. Fox pavardę ir adresą, savo vardo, žinoma, nesakė.
Interviu Raderis pareiškė, kad žudyti jį pastūmėjo laida „Factor X“. „Suprantu, kad tai nekrikščoniška, bet tikrai manau, kad manyje tūno demonas. Kažkada, kai buvau mažas, jis mane apsėdo. Iš esmės jis mane valdė“, – pridūrė jis.
Vėliau D. Raderis aštuonerius metus nežudė, augino vaikus, o savo fantazijas tenkino su daiktais, primenančiais jo aukas. 1985 m. dingo jo kaimynė 53 m. Marine Hedge. Po aštuonių dienų ją rado pakelėje pasmaugtą, netoliese gulėjo pėdkelnės.
Kitais metais pasmaugtą savo miegamajame rado 28 m. Vicki Wegerle. Jos 2 m. sūnus buvo namie, jam žudikas nieko nepadarė.
Po šių mirčių D. Raderis vėl aprimo, atsidėjo bažnyčios bendruomenei. Bet 1991 m. jis pagrobė 62 m. Dolores Davis. Po 13 dienų ją rado po tiltu pasmaugtą ir surištą. Moteriai buvo uždėta kaukė.
2004 m. D. Radleris siuntinėjo policijai erzinančius laiškus, paketus, norėdamas sulaukti dėmesio. Proveržis įvyko 2005 m. – policininkai per atsiųstą kompiuterio diską nustatė ryšį su D. Raderio bažnyčia.
Po prisipažinimo D. Raderio žmonai, su kuria jis išgyveno 34 metus, buvo sudaryta galimybė nedelsiant išsiskirti. D. Raderį skyrė 10 kalėjimo iki gyvos galvos bausmių. Jį uždarė maksimalaus griežtumo „El Dorado“ pataisos namuose netoli Vičitos.
Interviu dokumentiniame filme D. Raderis sakė planavęs toliau žudyti ir jau buvo nusižiūrėjęs kitą auką, tik jį surado policija.
„Nesitikėjau, kad mane sučiups, – teigė žudikas. – Tiesiog per ilgai žaidžiau katę ir pelę su policija, galiausiai jie viską išsiaiškino.“