Praeitą savaitę sulaukiau draugiško atsiliepimo socialiniuose tinkluose iš to pompastiško magnato išpūsta šukuosena, kai parašiau straipsnį Londone leidžiamame „The Times“, kuriame argumentavau, kad Europa (turinti 500 mln. gyventojų, BVP – 20 trln. JAV dolerių), savo gynybos srityje negali neribotą laiką kliautis Amerika (turinčia 320 mln. gyventojų ir 17 trln. dolerių BVP).
Mažesnė ir mažiau turtinga transatlantinio aljanso partnerė ne vien padengia 70 proc. jo išlaidų, bet ir prisideda modernia ginkluote, sunkiuoju transportu, žvalgyba bei karybos išmanymu (taip pat palaiko galimybę surengti branduolinį puolimą, jeigu būtų nuspręsta pasinaudoti Aljanso saugumo garantijomis).
Vis dėlto JAV geopolitiniai, istoriniai ir asmeniniai ryšiai su Europa silpnėja. Kinija ilgalaikiams Amerikos interesams kelia didesnę grėsmę negu Rusija. Į pensiją išeina karta, užaugusi su istorijomis apie Berlyno sieną ir Normandijos paplūdimius, – žmonės, panašūs į senatorių Johną McCainą, kuriam dabar 79-eri. Jaunesni politikai niūniuoja kitokias melodijas.
Šį nuosmukį dar labiau blogina pojūtis, kad Europa yra nedėkinga ir linkusi apgaudinėti. Kai pasibaigė Šaltasis karas, NATO narės Europoje žadėjo skirti gynybai 2 proc. savo bendrojo vidaus produkto. Tačiau tik nedaugelis tai daro.
Dar blogiau – gynybos išlaidos daugiausiai nukreipiamos mokėti atlyginimams, o ne ginkluotei ir technikai. Vystantis technologijoms, atotrūkis tarp Amerikos ir Europos karinių pajėgumų didėja.
2011 metais tuometis gynybos sekretorius Robertas Gatesas savo niūrioje kalboje perspėjo europiečius, kad „mažėja JAV Kongreso – ir plačiųjų Amerikos politikos sluoksnių – nusiteikimas ir kantrybė eikvoti vis daugiau svarbių lėšų šalims, kurios akivaizdžiai nenori skirti reikiamų išteklių arba imtis būtinų pokyčių, kad taptų rimtomis pajėgiomis partnerėmis savo pačių gynyboje“.
Nuo to laiko žemyno saugumo skauduliai dar labiau padidėjo. Sirija nugrimzdo į pilietinį karą, ISIS (džihadistų judėjimas „Islamo valstybė“) įsitvirtino Irake, o Libija nusirito į anarchiją.
Nesulaikomas migrantų srautas kelia ant bangos populistus ir pabrėžia Europos nesutarimus. Rusija sėkmingai užpuolė Ukrainą ir kelia grėsmę ne vien NATO pafrontės valstybėms – Estijai, Latvijai ir Lietuvai – bet ir NATO nepriklausančioms Švedijai bei Suomijai.
Amerika reagavo pagirtinai, dislokuodama sunkiąją artileriją ir tankus Lenkijoje bei jos kaimynėse, keturgubai didindama karines išlaidas „padrąsinimui“. Tačiau Europos atsakas buvo vangus ir irzlus. Dauguma šalių verčiau suktų verslą su Rusija, o ne priešgyniautų ponui Putinui.
Aišku, viskas pakrypsta kitaip, kai jų pačių saugumui iškyla betarpiškų grėsmių, tokių kaip terorizmas. Tos pačios šalys, kurios putojo dėl Edwardo Snowdeno paviešinimų, kad Amerikos užsienio žvalgybos agentūros užsiima... užsienio žvalgybos duomenų rinkimu, dabar maldauja, kad tos agentūros padėtų sekti, pasiklausyti ir iššifruoti džihadistų ryšius.
Išmintingi amerikiečiai suvokia, jog dėl jų šalies nacionalinių interesų būtina pasirūpinti, kad Europa išliktų stipri, klestinti ir vieninga, mat su sąjungininkų (įskaitant Japoniją) pagalba Amerika vis dar gali būti pajėgi užduoti toną pasauliui. Likusi viena, Amerika gali būti pranokta balsų dauguma (o galiausiai ir karine persvara) Kinijos bei jos sąjungininkų.
Amerikiečiai taip pat žino kad nesustabdžius Kremliaus jo paties kieme – Rytų Europoje – Rusija ateityje taps dar didesne grėsme Amerikos interesams.
Vis dėlto yra tam tikros ribos, o pono Trumpo kunkuliuojantis nekantrumas jas paryškina. Mums, europiečiams, reikia skubiai didinti išlaidas gynybai – ir nukreipti jas išmintingai, kad sukauptume išteklių ir pajėgumų. Mums taip pat reikia ruoštis tai dienai, kai Jungtinės Valstijos nebebus mūsų saugumą užtikrinantis skėtis. Tai darydami taip pat padidinsime tikimybę, kad mūsų geriausia sąjungininkė pasiliks.