Tiriamosios žurnalistikos atstovas Andrejus Soldatovas per interviu „Foreign Policy“ žurnalistams papasakojo, kodėl begėdiški Kremliaus veiksmai užsienyje susiję su tuo, kas vyksta Rusijoje.
Nuo 1940 metais įvykdytos sovietinio revoliucionieriaus Levo Trockio nužudymo Meksikoje iki pernykščio mėginimo nužudyti buvusį rusų agentą Sergejų Skripalį ir jo dukrą Jungtinėje Karalystėje: Rusijos slaptosios tarnybos visuomet siekė suvesti savo sąskaitas užsienyje.
Ne vieną amžių – nuo Rusijos Imperijos iki Sovietų Sąjungos ir šiuolaikinės Rusijos – vykdytos represijos paskatino itin daug žmonių išvykti iš Rusijos, todėl rusai sudaro trečią didžiausią diasporą užsienyje. Dėl to Rusijos saugumo tarnyboms užsienyje gyvenančių tautiečių stebėjimas, verbavimas ir kartais žudymas tapo bene pagrindine Rusijos slaptųjų tarnybų funkcija.
Naujausias incidentas, rodos, įvyko rugpjūtį, kai etninis čečėnas, kariavęs sukilėlių gretose prieš Rusijos karius, ir vėliau pasiprašęs prieglobsčio Vokietijoje, vidury dienos buvo nušautas Berlyne. Jo įtariamas žudikas vėliau buvo sulaikytas ir identifikuotas kaip Rusijos pilietis.
„Foreign Policy“ pasikalbėjo su A. Soldatovu apie nuolat besikeičiančių Rusijos slaptųjų tarnybų motyvus ir kuria linkme Vladimiro Putino valdymo metu juda sistema. Šis interviu, siekiant didesnio aiškumo, buvo sutrumpintas ir redaguotas.
Rusijos vardas garsiai skamba pasaulio žiniasklaidoje. Atsižvelgiant į tai, kas vyksta šiuo metu, kaip šis istorija apie rusus užsienyje gali paaiškinti, kur esame šiandien?
Visiškai akivaizdu, kad, įžengiantį į šią vėlyvąją savo laiko valdžioje stadiją, V. Putiną domina ne tik tarptautiniai reikalai. Jis taip pat nori, kad Rusija būtų viena iš galingųjų pasaulio valstybių ir mėgina panaudoti viską, ką tik gali, kad Rusijai atrėžtų naują gabalą. Atsižvelgdami į tai, kad jau nuo pat XIX amžiaus užsienyje gyvena daug rusų, o taip pat pastaruoju metu fiksuojama tendencija, jog iš V. Putino vadovaujamos Rusijos išvyksta vis daugiau žmonių, taigi, mes pamanėme, kad būtų labai įdomu patyrinėti, kas vyksta tose diasporose, ypač dabar, kai viskas yra gerokai labiau tarpusavyje susiję nei anksčiau.
Didelė dalis knygos yra skirta aptarti saugumo tarnybų vaidmenį ir jų didžiulį susidomėjimą užsienyje gyvenančiais rusais. Atsižvelgdami į tai, ką esame matę Rusijos žvalgybą darant pastaraisiais metais, iš tiesų gali pasirodyti, kad šios tarnybos veikdamos užsienyje tapo agresyvesnės, ypač persekiodamos kitus rusus. Ar turėtume tikėtis tokios tolesnės veiklos ar net jos suaktyvėjimo?
Tai susiję su politiniu stabilumu, o geriausias būdas išlaikyti stabilumą yra lyderiui būti populiariam. Deja, V. Putinas atrado, kad tampi populiarus, jeigu Vakaruose sukeli eskalaciją. Antrasis Čečėnijos karas buvo vaizduojamas kaip konfliktas, kur kitą pusę rėmė Vakarai. 2008 metų karas Gruzijoje buvo dar aiškesnis to pavyzdys. Tas pats nutiko ir Ukrainoje ir Sirijoje. Kaskart, kai V. Putino populiarumas mažėja, jis žino, kad jam reikia kažkokios eskalacijos, kad jis taptų populiaresnis. Kaip esame matę, tas populiarumas netrunka amžinai, tačiau pastaruosius dvidešimt metų jam sekėsi gana neprastai.
Savo knygoje „The Red Web“ ir šioje knygoje rašote, kad Rusijos kišimas į Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus 2016 metais turėjo būti mažos rizikos operacija, tačiau akivaizdu, kad taip neįvyko. Kaip galėtumėte tai paaiškinti?
Jeigu pažiūrėtume, kaip visa ši operacija prasidėjo, tai iš pradžių rusų įsilaužėliai paprasčiausiai gavo informacijos ir nerodė jokio ketinimo ką nors skelbti. Tačiau 2016 metų balandį buvo paskelbti „Panamos dokumentai“, ir tai labai supykdė V. Putiną, nes užsipuolė jo gerą draugą, o ir buvo nusitaikyta į jo asmeninį turtą. Atrodo, kad jis nusprendė pasinaudoti tuo (įsilaužėlių gautais dokumentais), ką jie jau turėjo, ir nusprendė suaktyvinti savo kibernetinius ir internetinius elementus. Žinoma, kai rengi tokio pobūdžio ataką, išsidavimo rizika taip pat didėja.
Mūsų ankstesnėje knygoje daugiausia dėmesio skyrėme internetiniams elementams, tokiems kaip programišiai ir vadinamieji troliai. Tačiau dabar norėjome perprasti Kremliaus operatyvininkų ir vadinamųjų tautiečių tinklus užsienyje per religines, kultūrines ir pilietines organizacijas, veikiančias Jungtinėse Valstijose. Mūsų nuostabai, išsiaiškinome, kad jie neaktyvavo jų (2016 metais), o tai, mano nuomone, yra gana keista. Dėl kažkokios priežasties Kremlius nusprendė to nedaryti, ir, atvirai kalbant, mane tai vis dar stebina. Veikiausiai viena iš galimų priežasčių yra ta, kad internetinis elementas buvo atskleistas labai anksti. Jie pradėjo juos naudoti balandį, o jau birželį buvo paskelbta pirmoji JAV kibernetinio saugumo bendrovės „Crowdstrike“ ataskaita. Veikiausiai jie nusprendė, kad jų šnipinėjimo elementas buvo vertingesnis, ir nusprendė jam nepakenkti.
Kitas dalykas yra tas, kad, jeigu pažvelgsite į Sovietų Sąjungos ir Rusijos žvalgybinių operacijų Vakaruose istoriją, tai jos, kalbant apie jų poveikį Vakarų auditorijai, yra stebėtinai nekompetentingos. Jeigu pažvelgsime į tai, kaip jie veikia Rusijos auditoriją, ar tai būtų šalies viduje ar emigrantų bendruomenėje, tai yra neįtikėtinai efektyvu.
Kaip ir buvusio Rusijos karininko ir Jungtinėje Karalystėje veikusio dvigubo agento Sergejaus Skripalio apnuodijimo atveju?
Taip, tai labai geras pavyzdys. Vakarams tai buvo akivaizdi nesėkmė, tačiau Rusijos požiūriu tai buvo sėkmė. Ruošdamiesi šiai knygai, mes kalbėjome su daugeliu rusų, kurie labai išsigando po S. Skripalio atvejo. Dauguma jų suprato žinią, kad vėliau gali laukti jų eilė, ir kad juos ras bet kur. Taigi, tai suveikė iki tam tikro lygio.
Kalbant apie tai, kas vyko po S. Skripalio apnuodijimo, argi tai galima laikyti sėkme?
Kremlius gyvena dviejose paralelinėse realybėse. Prisiminkite skandalą dėl rusų „nelegalų“, sugautų 2010 metais. Tai buvo pateikiama kaip pergalė dvejose šalyse. Jungtinėse Valstijose tai buvo pergalė, nes jie išaiškino rusų šnipų tinką. Tačiau rusiškai auditorijai tai taip pat buvo pateikta kaip pergalė. Net ir kalbant apie šnipų agentūras, jie šią istoriją savo žmonėms parodė kaip pavyzdį, kad Rusija grįžta į pasaulinę areną. Žinia buvo ta, kad mes sugebame tai padaryti vėl, kaip ir senais Sovietų Sąjungos laikais.
Ar galima teigti, kad bus naujas mėginimas kištis į 2020 metais vyksiančius JAV prezidento rinkimus, kaip kad mano kai kurie amerikiečių pareigūnai?
Deja, taip. Tai labai įmanoma, tačiau turėčiau pakalbėti kiek sudėtingiau, kad tinkamai atsakyčiau į šį klausimą.
Mes turime kelias skirtingas šnipų agentūras ir didžiąją dalį V. Putino valdymo laikotarpio mes daugiausia dėmesio skyrėme FSB (saugumo agentūrai), SVR (užsienio žvalgybos tarnybai) ir KGB palikuonims. Tačiau dabar šiame žaidime turime naują elementą ir žaidėją – Rusijos kariuomenę. Ir kalba eina ne tik apie GRU (Rusijos karinė žvalgyba). Kariuomenė darosi vis labiau ir labiau politiškai aktyvi, tiek šalies viduje, tiek ir tarptautiniu mastu. Pavyzdžiui, jie vaidina svarbesnį vaidmenį Rusijos ideologijoje, istorijoje, ekonomikoje ir net Ortodoksų Bažnyčios reikaluose. Ir mes turėtume tuo labiau pasidomėti, nes man tai kelia nerimą. Rusijoje kariuomenė niekada neturėjo tokio vaidmens, juos visuomet kontroliavo saugumo tarnybos. Tačiau pasitikėjimas kariuomene pernai viršijo net pasitikėjimą V. Putinu, o tai yra beprotiška, ypač turint omenyje į kokias žemumas kariuomenės reitingas buvo kritęs po Čečėnijos karų.
Kariuomenė yra tapusi efektyviausiu V. Putino užsienio politikos įrankiu ir yra itin svarbi Kremliaus geopolitinėms ambicijoms. Dabar kariuomenė yra aktyvesnė ir labiau nepriklausoma, o tai naujas reiškinys. Daugelis šių nuotykių užsienyje– nuo Sirijos ir S. Skripalio atvejo – turi karinį elementą, ir tokie nuotykiai tampa vis rizikingesni ir mažiau riboti. Šiuo metu jiems yra leidžiama vykdyti savo pačių nepriklausomą tarptautinę politiką, todėl dar viskas yra įmanoma.