Šiame pareiškime gali būti šiek tiek tiesos, nes analitikai teigia, kad plataus masto karas Artimuosiuose Rytuose neatitiktų prezidento Vladimiro Putino vyriausybės interesų. Tačiau kol kas atrodo labiau tikėtina, kad Kremlių entuziastingai nuteikia įvykių eiga, galinti sužaisti V. Putino naudai keliais būdais, kurių dauguma tiesiogiai susiję su Rusijos karu Ukrainoje.
„Tai, kad Artimieji Rytai įžengė į neištirtą teritoriją (išskyrus didelio masto karą), yra geriausia, kas dabar gali nutikti Putinui“, – „X“, buvusiame „Twitter“ socialiniame tinkle rašė Vašingtone įsikūrusio analitinio centro „Center for Strategic and International Studies“ (CSIS) Europos, Rusijos ir Eurazijos programos vyresnioji mokslinė bendradarbė Hanna Notte.
Ir štai kodėl.
Pirmiausia, tai nukreipia dėmesį nuo karo Ukrainoje lemiamu metu, kai Kyjivas susiduria su labai rimtais iššūkiais fronto linijoje, kurie artimiausiomis savaitėmis ir mėnesiais gali dar labiau paaštrėti, Rusija vėl intensyviai talžant šalies energetikos infrastruktūrą ir bombarduojant miestus, įskaitant Charkivą ir Odesą.
Spalio mėnesį prasidėjęs Izraelio karas prieš grupuotę „Hamas“, kurią Jungtinės Valstijos ir Europos Sąjunga įtraukė į teroristinių organizacijų sąrašą, jau apsunkino pasaulinį požiūrį į karą Ukrainoje ir sujaukė Vakarų pastangas paremti jos gynybą nuo Rusijos invazijos. Naujasis paaštrėjimas Artimuosiuose Rytuose – pirmas kartas, kai Iranas atvirai ir tiesiogiai užpuolė didžiausią priešą Izraelį, arba atvirkščiai,– gali paaštrinti šią Kyjivo problemą.
„Galimybė mesti iššūkį“
Kremliaus nuomone, Irano išpuolis prieš Izraelį gali būti naudingas tiek plačiąja prasme, tiek gana konkrečiai. Per daugiau nei dvejus metus nuo tada, kai pradėjo plataus masto invaziją į Ukrainą, Kremlius vis dažniau vaizduoja ten vykstantį karą kaip platesnės konfrontacijos, kurioje, jo teigimu, Rusija ginasi pati ir gina visą likusį pasaulį nuo Vakarų, ypač Jungtinių Valstijų, dalį.
Tokiomis „kas ką“ aplinkybėmis Irano išpuolis prieš Izraelį gali būti naudingas Kremliaus propagandai ir suteikti Rusijai naujos medžiagos, kurią ji gali panaudoti savo viešam naratyvui apie karą Ukrainoje ir konfrontacijai su Vakarais.
„Tarp ašies valstybių – Rusijos, Irano, Šiaurės Korėjos ir Kinijos – vyrauja nuomonė, kad Vakarai susilpnėjo. Ir [kad] Amerikos požiūris ir politika nebegali užtikrinti sąjungininkų saugumo“, – teigė Kyjivo Artimųjų Rytų studijų centro direktorius Ihoris Semyvolosas rusų kalba transliuojamam RFE/RL tinklui „Current Time“, bendradarbiaujančiam su VOA (Voice of America).
Dėl to Irano išpuolis suteikia Rusijai ir panašiai mąstančioms valstybėms „galimybę mesti iššūkį šiam unipoliniam pasauliui, apie kurį daug kalba V. Putinas, [Kinijos prezidentas] Xi Jinpingas ir [Irano aukščiausiasis lyderis ajatola] Ali Khamenei“, sakė jis.
Nestabilumas Artimuosiuose Rytuose „nukreipia Vakarų dėmesį ir išteklius nuo Ukrainos ir NATO rytinio flango, kelia nesaugumo jausmą tarp JAV regioninių sąjungininkų ir dar labiau kursto platesnį, pasaulinį suvokimą, kad Vakarai nepajėgūs sutaikinti regiono“, balandžio 15 d. RFE/RL raštu dėstė H. Notte.
„Apskritai toks nestabilumas skatina pasaulinį suvokimą, kad karas Ukrainoje yra dar vienas karas tarp daugelio karų, viena problema tarp daugybės problemų – suvokimą, kurį Kremlius gali tik palankiai įvertinti“, – teigė ji.
Praktiškai galybė problemų ir pats išpuolis gali susilpninti pagalbos Ukrainai naratyvą ir galimai pakenkti tokios paramos šalininkų argumentams, esą Vakarų ir viso pasaulio likimas kabo ant plauko.
Kongrese tvenkiasi debesys?
Irano išpuolis prieš Izraelį dar labiau aptemdė ilgai atidėliotos JAV pagalbos Ukrainai ateitį, – ir Kyjivo, nes laikas vargu ar gali būti blogesnis.
Praėjus beveik šešiems mėnesiams po to, kai JAV prezidentas Joe Bidenas pirmą kartą pasiūlė paketą, apimantį daugiau kaip 60 mlrd. JAV dolerių daugiausia karinės pagalbos Ukrainai, taip pat pagalbą Izraeliui ir kitiems tikslams, dabartinis Atstovų Rūmų pirmininkas respublikonas Mike’as Johnsonas kovo pabaigoje nurodė, kad artimiausiomis dienomis ar savaitėmis sieks užtikrinti paramą Ukrainai.
Tačiau nėra aišku, ką tiksliai jis gali pasiūlyti, kiek tai skirsis nuo įstatymo projekto, kurį Senatas su abiejų partijų parama priėmė vasario mėnesį, ir ar pastangos atnaujinti JAV ginklų tiekimą, desperatiškai reikalingą Ukrainai, įveiks pasipriešinimą iš jo paties partijos griežtų pagalbos Kyjivui priešininkų.
Dabar aiškumo gali būti dar mažiau: praėjus kelioms valandoms po Irano naktinio išpuolio prieš Izraelį balandžio 14 d., M. Johnsonas pareiškė mėginsiantis priimti teisės aktą dėl pagalbos Izraeliui, tačiau, regis, vengė patikslinti, ar į jo pasiūlymą bus įtraukta pagalba Ukrainai. Taigi, nors M. Johnsonas nurodė remiantis pagalbą Ukrainai ir nors atskiras įstatymo projektas dėl pagalbos Izraeliui dar gali būti nepriimtas, Irano išpuolis gali paskatinti Kongresą toliau delsti.
Taip pat yra tikimybė, kad tai galėtų paspartinti pagalbos Ukrainai priėmimą, tačiau tik tuo atveju, jei bus įtraukta parama Kyjivui ir jei teisės aktai bus priimti greitai.
Nepriklausomai nuo to, kaip baigsis ginčai dėl pagalbos Jungtinėse Valstijose, V. Putinas Irano išpuolį prieš Izraelį gali vertinti kaip galimybę padidinti Maskvos įtaką Artimuosiuose Rytuose, kur atkurti įtaką, drastiškai išsekusią po Sovietų Sąjungos subyrėjimo, V. Putinui, regis, yra labai svarbu nuo pat jo atėjimo į valdžią prieš ketvirtį amžiaus.
Rusijos karas Ukrainoje sustiprino jos ryšius su Iranu, kuris remia šį puolimą tiekdamas atakos dronus ir jų gamybos technologijas, tačiau V. Putinas jau daugelį metų, siekdamas padidinti Maskvos įtaką Artimuosiuose Rytuose ir sumenkinti JAV vaidmenį, stengiasi įsiteikti Irano priešininkams regione, įskaitant Izraelį ir Persijos įlankos šalis, tokias kaip Saudo Arabija.
Kremlius gali tikėtis, kad, nors jo ryškesnis posūkis Teherano link ir reakcija į Izraelio ir „Hamas“ karą pakenkė jo santykiams su Izraeliu, Maskvos daugiabriauniai ryšiai su Artimaisiais Rytais gali suteikti jai svarbų vaidmenį regione artimiausiais mėnesiais ar metais.
„Kadangi Rusija tampa vis artimesnė Irano partnerė, Kremlius gali... paskaičiuoti, kad Iranui didinant eskalaciją, pačios Rusijos įtaka Persijos įlankos valstybėms didės, – nes Persijos įlankos valstybės gali žvelgti į Maskvą (ir į Pekiną) kaip į vienintelius „žaidėjus“, turinčius tam tikrų svertų Teherane, taigi ir kaip į partnerius, galinčius padėti suvaldyti iraniečius“, – RFE/RL teigė H. Notte.
Tai klasikinis V. Putino Rusijos požiūris: padėti sukurpti vienokias ar kitokias problemas, o tada pasiūlyti pagalbą jas išspręsti – taip, kad tai būtų naudinga Kremliui. Tačiau, kaip ir „Hamas“ išpuolio prieš Izraelį ir dėl to kilusio karo Gazos Ruože atveju, Rusijos ir regiono analitikai sako, kad Maskva nenori, jog tarp Izraelio ir Irano kiltų visuotinis karas.
„Toks scenarijus keltų didelių rizikų Rusijai“, – pažymėjo H. Notte. Tai apsunkintų Rusijos karinį dalyvavimą Sirijoje, o stiprus smūgis Iranui galėtų susilpninti dalį Maskvos jėgų, nukreiptų prieš Ukrainą.
Be to, „plataus masto karas beveik neabejotinai sužlugdytų Rusijos balansavimą regione (kad ir koks silpnas jis jau tapo). Jis priverstų Rusiją pasirinkti puses“.
Nors Maskva vis labiau suartėjo su Iranu ir jo patikėtiniais nuo tada, kai pradėjo didelio masto invaziją į Ukrainą, teigia H. Notte, „ji tikrai nenori eiti „iki galo“ su Iranu“.