Iškart įspėju - tai labai ilgas tekstas, kurio išvadą tuoj pasakysiu. O išvadą užvakar įgarsino garsus (ir todėl prieštaringai vertinamas) JAV duomenų modelių kūrėjas ir pokerio žaidėjas (kurio labai įdomią ir prieštaringą knygą „On The Edge“ kaip tik baiginėju) Nate Silver. „Abu kandidatai dabar turi tokius lygius šansus, kad dabar nestatyčiau nei už vieną iš jų, nes kainuoja lažybų mokestis“ (cituoju laisvai).
Bet, sakysite, mačiau ten tą tyrimą, kur viską laimi Harris! Arba, mano aplinkoje JAV tai niekas už tą nevykusią viceprezidentę tikrai nebalsuos (beje, tokie JAV gyvenančių skaitytojų pastebėjimai man visada tikrai labai įdomūs, padeda subalansuoti žinių srautą)! Apskritai, prognozuoti, kai JAV taip susiskaldžiusi ir dar nereikia mokėti lažybų bendrovei, paprasta - laimėsi arba ne.
Tačiau mes norime suprasti daugiau, todėl daugiau ir pasigilinkime. Pirmiausia - kuo skiriasi apklausos ir rinkimų modeliai. Apklausos - sociologinis tyrimas, kuriame iš kruopščiai atrinktos ir visus demografinius parametrus atspindinčios imties (sample) nustatoma apklausos atlikimo metu susidariusi rinkėjų nuomonė. Politinių apklausų nuo 19 amžiaus (jos, žinoma, prasidėjo JAV) buvo rengiama daug ir visokių; prieš Antrą pasaulinį karą profesionalizavo apklausas toks George Gallup, kuriam, naudojant visai nedideles ir mums dabar jau visai gerai pažįstamas imtis, nuolat pavykdavo nuspėti Prezidento rinkimų nugalėtojus (nuspėjo jis ir garsųjį pokarinį Čerčilio pralaimėjimą Jungtinėje Karalystėje). Apklausos po karo tapo didžiuliu verslu, iš politikos perėjo į reklamos ir rinkos tyrimų bei prognozavimų sritis, tobulėjo ir jų metodai - nuo vyravusių anketinių asmeninių apklausų buvo pereita prie skambučių telefonu, TV reitingus pradėjo matuoti specialūs aparatai, dar vėliau - prie interneto apklausų. Bendras šios rinkos dydis dabar - apie 118 milijardų dolerių - tai didžiulė, labai profesionali ir retai klystanti mašina.
Tačiau besikeičiant technologijoms tyrimų industrijai kilo visokių problemų, kurias pailiustruosiu gerai pažįstamais lietuviškais pavyzdžiais. Jau pirmoji didelė „Baltijos tyrimų“ surengta apklausa (regis, 1992 metais) pasibaigė fiasko - konservatorių pirmtakas Sąjūdis ir kitos partijos surinko daug mažiau balsų negu žmonės sakė tyrėjams. Tyrėjai darė išvadą, kad dalis jų buvo „nedrąsūs rinkėjai“ (su šituo terminu netrukus susidursime ir JAV) - bijojo prisipažinti, kad balsavo už LDDP. Vėliau istorija pasikartojo, kai 2004 metais rinkimus laimėjo Rolandas Paksas - tyrimai rodė jo kilimą (irgi dažna tema), tačiau jam buvo toli net iki išėjimo į antrąjį rinkimų turą. Pastaruoju metu politiniai tyrimai Lietuvoje vis suklysdavo - tarkim, Vilmorus, regis, nuolat šiek tiek pervertindavo populistų šansus, klydo ir kiti. To priežasčių daug - žmonės daug nenoriau atsakinėja į klausimus, sunku pasiekti pasiturinčius ir mobilius rinkėjus, skirtingos apklausų metodikos pritraukia kitokias nuomones nei dauguma turinčius rinkėjus, užduoda prastus klausimus arba tiesiog - prasčiau apmokamos tyrimų kompanijos lauko darbui samdo prastesnius ir mažiau skrupulingus interviuotojus.
JAV ilgai buvo tyrimų etalonu, nors problemų buvo ir ten dar nuo 2000-ųjų metų. O 2016 buvo politikos apklausų reputacijai suduotas didžiulis smūgis - Donaldas Trumpas laimėjo suklydus beveik visoms garbingoms tyrimų kompanijoms beveik visose valstijose. Pagal Gallupo sukurtus dėsnius dirbę sociologai mirtinai susimovė.
Šis įvykis rinką paveikė kaip žemės drebėjimas (atsimenu, buvo net viešai verkiančių sociologų) ir paskatino kelis procesus. Pirma, apklausų organizatoriai pradėjo ieškoti, kur jie suklydo (panašiai kaip Baltijos tyrimai 1992 metais Lietuvoje). Gal Trumpo rinkėjai yra drovūs (arba piktavaliai) ir juos reikėtų apklausinėti kitaip? Gal į vis labiau technologinėmis priemonėmis apklausiamų rinkėjų imtis pateko pernelyg mažai už Trumpą balsavusių kaimiškų apylinkių atstovų? Gal tiesiog trūko apklausų prieš pat pabaigos įvykius (prieš pat rinkimus FTB direktorius Comey pradžioje pradėjo, o paskui - nutraukė tyrimą dėl Hillary Clinton tarnybinio elektroninio pašto asmeniniame kompiuteryje).
Egzistencinę grėsmę savo verslui išgyvenę politinių apklausų organizatoriai pradėjo taisyti šias problemas kitaip „pasverdami“ imtis, naudodami vis skirtingus klausimo būdus (Lietuvoje, man regis, Spinter taip pat apklausas telefonu pildo interneto apklausėjų duomenimis). 2018 metais vidurio kadencijos rinkimų apklausų rezultatai buvo jau gerokai tikslesni, tačiau 2020 metais tyrėjai vėl klydo. Apklausos rodė didžiulę Joe Bideno persvarą prieš Donaldą Trumpą „Blue Wall“ valstijose, tačiau Pensilvaniją, Wisconsiną ir Michiganą dabartinis prezidentas laimėjo gerokai mažesne persvara nei rodė apklausos. Tuo tarpu Bidenas irgi nustebino - apklausos rodė nedidelę, bet stabilią Trumpo persvarą Džordžijoje, tačiau valstiją keliais tūkstančiais balsų laimėjo demokratas. 2022 metų vidurio kadencijos rinkimus tyrėjai vėl išpranašavo kur kas geriau.
Šios klaidos išpopuliarino kitą industriją - rinkimų modeliuotojus. Šio būdo šaknys slypi ekonometriniuose ir istoriniuose skaičiavimuose (garsiausia jų - istoriko Allan Lichtmann sukurta 13 raktų teorija, kuri teisingai nuspėjo Donaldo Trumpo ir kelių kitų personažų pergalę, jei norite pasitikrinti - galima pasižiūrėti pasisakymų). Modeliuotojai naudojasi akademikų išskirtais istoriškai svarbiais rinkimų faktoriais (tarkim, ekonomikos augimas, nedarbo lygis, kampanijos etapas, kuris kandidatas yra naujas, kuris - gina prezidentavimą ir gausybė kitų) ir suteikia jiems statistinę įtaką atspindinčius skaičius. Modeliuotojai patys neatlieka apklausų, tačiau naudoja visas prieinamas apklausas, tačiau vertina jų patikimumą ir suteikia joms kitus svorius - labiau prestižinės kokio Fox, New York Times ar WSJ apklausos turės įtakos daugiau. Modeliai taip pat dažnai naudoja tikimybių teoriją, brėžia projekcijas ir remdamiesi istoriniais duomenimis daro simuliacijas - bei atsako, kiek kartų laimėjo vienas ar kitas kandidatas.
Pirmasis garsus modeliuotojas buvo aukščiau minėtas statistikos mokslininkas Nate Silver, įkūręs garsiausią modeliavimo svetainę 538. 2009 metais Silveris buvo net išrinktas vienu iš 100 įtakingiausių pasaulio žmonių Time žurnale po to, kai jo sukurta rinkimų prognozavimo sistema sėkmingai nuspėjo rezultatus keturiasdešimt devyniose iš penkiasdešimties valstijų 2008 m. JAV prezidento rinkimuose. Neseniai jis iš 538 pasitraukė ir jo vietą užėmė mirtinas priešas - buvęs The Economist duomenų žurnalistas G. Elliot Morris. Pats Silveris savo modelį perkėlė į konkuruojančią svetainę „Silver Bulletin“. Be šių dviejų konkurentų, garsius duomenų modelius toliau daro The Economist ir Real Clear Politics. Be to, savo privačius duomenų modelius turi pasidariusios pačios kampanijos (jos turi ir daugiau duomenų ir gali įvertinti, tarkim, komunikacijos įtaką rinkimams) bei daug privatiems užsakovams dirbančių kompanijų. Jei trumpai, tai apklausos fiksuoja dabartinę padėtį ir rodo momentinį populiarumą, o duomenų modeliai spėja kandidato šansų laimėti kitimą laike.
Brrr. Sakiau, kad bus ilgai. Bet jei likote iki čia, galime pradėti kalbėti apie šiuos rinkimus. Pirmiausia - kodėl iki rugsėjo nenorėjau spekuliuoti apie tyrimus?
Todėl, kad po didelių įvykių apklausos turi tendenciją banguoti, bet po to dažnai sugrįžta atgal į buvusį lygį. O tokių įvykių buvo net keli - pasikėsinimas į Trumpą (ar kas nors dar jį atsimena?), Harris kandidatūra, viceprezidento pasirinkimas ir demokratų suvažiavimas. Pirminiai signalai buvo labai geri Harris kampanijai, kita vertus, Bideno kampanija nuo pat pavasario debatų buvo tokioje gilioje duobėje, kad dalis net ir pasiekiamų rinkėjų jau buvo apsisprendę.
Taigi, ką rodo dabartinė situacija? Ji iš esmės nusistovėjo (įvyko ir šioks toks nusileidimas nuo kalnelių) ir rodo, kad Kamalos Harris nacionalinė persvara prieš Donaldą Trumpą yra maždaug 3 procentai. Susiskaldžiusioje JAV tai atrodo nemažai, tačiau kita vertus, tiek Bidenas, tiek Clinton tokiu metu turėjo praėjusiuose rinkimuose daug didesnį pranašumą. Nate Silver išvedė prielaidą, kad norint laimėti prieš Trumpą, Harris turi turėti +5 procentų nacionalinį pranašumą. Tai iki jo - labai toli. Pagrindinėse valstijose tyrimai rodo, kad kandidatai susikibo mirtinoje kovoje. Harris tarsi turi nedidelį pranašumą Wisconsine ir Nevadoje, Trumpas - Šiaurės Karolinoje. Džordžija ir Mičiganas tarsi linksta prie Harris, o rezultatai Pensilvanijoje yra absoliučiai lygūs (atsimenate, kaip ėjo kalba apie Joe Shapiro pasirinkimą?). Dar kas svarbu - pastarąją savaitę visi tyrimai Harris yra šiek tiek blogesni negu buvo (žr. lentelę).
Trečia - kokie argumentai už Harris pergalę? Harris iš esmės pakeitė demokratų rėmėjų sudėtį. Už ją balsuoja daugiau moterų, daugiau nepriklausomų rinkėjų, visiškai susivienijo anksčiau respublikonų vilioti juodaodžiai, Harris labiau tinka lotynams. Kita vertus - Harris išbarstė dalies vyresnių baltų rinkėjų balsus, ji lieka palyginti silpna tarp jaunų vyrų demografijos.
Visa tai veda prie to, kad palyginus su Bidenu jos konkurencingumas stipriai išaugo, tačiau labiausiai - pietų valstijose, ten, kur Bidenas visai nebeturėjo šansų ir kur duobė buvo daug gilesnė. Tiesiausias kelias į pergalę jai - apginti „Blue Wall“.
Tyrimai gali būti „perkoreguoti“ Trumpo naudai - taip jau buvo atsitikę kai kuriose valstijose vasarą. Trumpo populiarumas turi lubas. Demokratai labai užsivedę ir daugiau dalyvaus (ypač pietų valstijose). Arba tyrimai gali reikšti tai, ką jie reiškia - ir ji laimi daugumą balsų. Harris kilimas gali nesibaigia - kuo daugiau rinkėjų ją pažins - tuo daugiau už ją balsuos, o atrodo ji pastaruoju metu labai tvirtai. Debatuose pasimatęs skirtumas tarp jos ir Trumpo atves į jos stovyklą daugiau rinkėjų, kurie nori „Apversti puslapį“. Be to, yra tyrimų, kad populiarūs demokratai gubernatoriai prideda prie rezultato maždaug +2 procentus - o tokie šiuose rinkimuose yra Josh Shapiro ir Gretchen Whitmer.
Ir ketvirta - kokie argumentai už Trumpo pergalę? Akivaizdžiausias šis - tyrimai jau du kartus žiauriai neįvertino Prezidento populiarumo. Net garsi demokratų tyrėja neseniai suabejojo Trumpo nepopuliarumu moterų tarpe - apklausose jos gali sakyti vieną, bet paskui nusileisti vyro spaudimui.
Kitas - Trumpo kampanijai pagaliau turi pavykti pririšti Harris prie nepopularios Bideno kadencijos (to vengdama kandidatė jau atsiribojo nuo Bidenų planų labai stipriai kelti mokesčius turtingiausiems amerikiečiams ir pasiūlė mokesčių lengvatą startuoliams) ir kampanija sugrįš ten, kur buvo iki tol.
Bet realybė yra tokia - dabartiniai modeliai ekstremaliuose kampuose rodo arba nedidelę Harris pergalės galimybę, arba, jei esi Nate Silver, rodo, kad truputį laimės Trumpas. O realiai matyt bus kova iki paskutinės minutės.
Jei įdomu - pasižiūrėkite modelius patys. Jei ne – nestatykite pinigų ir karjeros.
Visas komunikacijos eksperto Mykolo Katkaus JAV prezidento rinkimų kampanijos apžvalgas galite skaityti feisbuke.