Bet apie spiną, vertinimus, kontekstą ir įtaką rinkimams parašysiu vėliau. Čia – mano asmeniniai pastebėjimai apie debatus.
Pirmiausia - debatų laimėtojus nusakyti visada sunku, bet viena aišku - respublikonai tikėjosi, kad debatai bus apie nepopuliarų Bideną. Tačiau demokratams pavyko ir didžioji debatų dalis gavosi apie Trumpą. Jei tas tikslas buvo teisingas (debatai visų pirma skirti neapsisprendusiems rinkėjams) - tai Harris pavyko. Harris taip pat pavyko paneigti dalį žalingų mitų apie save (ji aiškiai neatrodė kaip marksistė, aiškiai pasisakė už frackingą, prisipažino, kad turi ginklų ir net didžiavosi, kad JAV dabar gamina rekordinį kiekį naftos).
Kita vertus, tie, kas tikėjosi, kad Trumpas pames mintį ar atrodys senas - nusivylė. Trumpas neatrodė nesigaudantis, buvo labai aštrus ir labai piktas. Jis turėjo gerų momentų, o stipriausias buvo pabaigos žodyje (čia prezidentui padėjo televizijos suorganizuoti burtai, pabaigos žodis visada stipriausias).
Disciplinuotai renginį pradėjusį Trumpą Harris iš vėžių išmušė maždaug po trečio klausimo, nei iš šio, nei iš to papasakojusi istoriją apie žmones, kuriems nuobodu Trumpo mitinguose. Gambitas suveikė, Trumpas pradėjo vis labiau nervintis, prieš pirmą pertrauką matėsi, kad jam net fiziškai sunku išbūti nekalbėjus - o kalbėdamas pasileisdavo į greitakalbe beriamus kaltinimus ar nelabai apgalvotą gyrimąsi. Iniciatyvą perėmusi Harris toliau beveik kiekviename pasisakyme mėtė provokacijas, naudodama prieš Trumpą jo paties mėgstamus kitiems taikyti žodžius - jam dirbę kariškiai jį vadina „Weak“, „Disgrace“, pasaulio lyderiai iš jo „juokiasi“ ir panašiai. Apskritai aš gal dar nebuvau matęs, kad Trumpas tiek gintųsi (priminsiu, jo strategija yra „punch“ ir „counterpunch“). Ta gynyba neleido jam pristatyti ir savo idėjų.
Įspaustas į kampą Trumpas padarė ir politinių klaidų - pradėjo vėl kalbėti apie populiaraus Obamacare atšaukimą (kažkada prieštaringai vertinta sistema dabar patinka daugumai), susipainiojo abortų klausimu (nors to buvo galima ir tikėtis). Turbūt blogiausia buvo tai, kad jis nepakankamai stipriai užpuolė su imigracija ir infliacija - dviem esminėmis savo stiprybėmis - kartojo daug, bet nepapasakojo aiškios istorijos.
Kita vertus, Trumpas keletą sykių puikiai atmušė stiprias atakas. Tarkime, į galingą ataką apie 200 žinomų respublikonų, tame tarpe jo nacionalinio saugumo pareigūnų paramą Harris, Trumpas atsakė, kad visi jie dirbo blogai, buvo atleisti ir tada parašė knygas, o štai Bideno administracijoje dėl chaotiško pasitraukimo iš Afganistano niekas neatsistatydino.
Pati Harris pradžioje regimai jaudinosi, vėliau pagavo tempą ir pirmą valandą visiškai dominavo, provokuodama Trumpą ir paneiginėdama bei šaipydamasi iš jo planų. Pristatydama savo pačios programą ji kai kur buvo stipri, kai kur - drungna. Kelis kartus Harris absoliučiai trumpiškai neatsakė į užduotą klausimą. Nuolat pasikartojanti retorinė figūra buvo kalbėti su žiūrovu ir tai dažnai veikė, bet kartais atrodė falšyvai. Jos pabaigos žodis buvo sutrumpinta kalbos DNC versija.
Kita vertus, pabaigos žodyje pagaliau susitvardęs Trumpas pagaliau sudėliojo tai, apie ką jo strategai tikėjosi ir bus šie debatai - jei taip gražiai šneki - tai eik ryt į darbą Baltuosiuose rūmuose ir padaryk kažką. Žodis būtų dar stipresnis, jei dalies jo teiginių Harris nebūtų atmušusi anksčiau.
Apie debatų temas pakalbėsiu kiek vėliau, tačiau man labiausiai rūpi Ukrainos tema.
Trumpas vėl pakartojo apie savo ketinimus užbaigti Ukrainos-Rusijos karą iškart laimėjęs prezidento rinkimus. Detalių jis nepateikė net spaudžiamas ir kartojo gerai pažįstantis tiek Putiną, tiek Zelenskį. Tai geras ženklas, rodantis, kad jis laikosi bendros partijos pozicijos, ne jo rėmėjų Tucker Carlson ar Elono Musko noro nubausti Ukrainą.
Vėliau, susijaudinęs Trumpas apkaltino Bideną esant „tokiu lojaliu Ukrainai“ dėl to, kad jo sūnus gavo pinigų iš Ukrainos, tačiau netrukus šitą teiginį atsvėrė sakydamas, kad Bidenas gavo pinigų iš Maskvos mero (Lužkovo matyt?). Tai irgi neblogai. Matyt blogesnė dalis yra visas atsakymas į klausimus, skirtas girti „strongman“ Viktorui Orbanui, kuris, pasak Trumpo, labai giria jį. Tokiam korupcija kaltinamo ES parijaus ir Putino verslo partnerio gyrimui nepasirengusi viceprezidentė apie tai nieko nekomentavo, tačiau vėliau sakė, kad Trumpas žavisi „strongmanais“ ir diktatoriais.
Harris pozicijas Ukrainos klausimu klausyti buvo smagiau - ji prisiėmė administracijos nuopelnus už Ukrainos ginklavimą (net išvardino suteiktus ginklus) ir sakė, kad Ukraina turi laimėti (gera formuluotė, trumpas kalbėjo „nutraukti karą“). Dar buvo įdomu, kaip Kamala Harris kreipėsi į 800 000 JAV lenkų (tame tarpe - Pensilvanijoje) klausdama, ar jie sutinka su tokia pozicija.
ABC klausimai vienodai gėlė ir vienam, ir kitam kandidatui. Vedėjai kelis kartus gana korektiškai pataisė Trumpą meluojant ar išsisukant iš klausimo - bet duodavo jam teisę ir atsakyti. Tą vieną kartą, kai klausimo neatsakė Harris (dėl tos vietos konservatorių rėmėjai pagrįstai pyks) - jos neperklausė. Kita vertus, kai puikiai besijautusi viceprezidentė pabandė pasiimti repliką - jai vedėjai jos nedavė.
Dar keli pastebėjimai:
Aš dar specialiai stebėjau, kiek tarptautinių žodžių pavartos Harris - prieš aštuonis metus profesoriška Clinton apie daug ką kalbėjo akademiniu žargonu, kuris taip mėgstamas demokratų politiniuose ratuose ir kuriam dažnai neatsispiria ir viceprezidentė. Tai pasiruošimas pavyko gana neblogai - viceprezidentė tik vienąsyk pavartojo žodį „diskursas“, tiesa, bereikalingai piktnaudžiavo žodžiais „retorika“ ir „aspiracijos“. Trumpo kalba, kaip paprastai, suprantama ir dešimtmečiui, tačiau ten irgi buvo tokių jam nebūdingų išsireiškimų kaip „Tearing Fabric of the Country“.
Trumpui debatuose būdinga chaotiška (beveik ADHD) kalbos maniera. Vietoje to, kad pasakotų nuoseklią istoriją, buvęs Prezidentas beveik pasąmonės srautu oponentą užberia skirtingais faktais - kartais teisingais, kartais ištrauktais iš konteksto, o kartais išgalvotais (prezidentas tai vadina weave, pažiūrėkite klipą). Hillary Clinton per tris 2016 metų debatus mėgino atsakyti ir paneigti kiekvieną jų ir atrodė pasipūtusi ir arogantiška. Joe Bidenas 2020 metais į juos nereagavo ir tiesiog neigė, prieš pereidamas prie savo kalbos tezių. Kamala Harris dažniausiai darė kitokį manevrą - ji, tiesiogiai neneigdama, pasirinkdavo oponento teiginį (ignoruodama arba melu pavadindama kitus) ir pasakojo istoriją, kas, jos nuomone, iš tikrųjų įvyko. Tie atvejai buvo stipriausia jos pasirodymo dalis - galvoju, kiek tai buvo įkvėpta jos patirties kaip kaltinimą palaikančios prokurorės, o kiek - labai Obamos stiliaus. Tokios istorijos padėjo jai atmušti stipriausias atakas ir parodyti kontrastą tarp abiejų kandidatų.
Dar buvo geras metapokštas, kai Harris bandė atsakyti dar kalbant Trumpui. „I am speaking. Sounds familiar?“ - drėbė Trumpas, primindamas, kaip panašiai Harris prieš keturis metus nukirto viceprezidentą Mike Pence.
Aj, debatų metu Harris parėmė Taylor Swift. Geras triukas, tai štai kaip sugalvojo kamalomaniją pratęsti demokratų strategai, sujungiant debatus su popkultūra.
Nuotraukoje - Harris pati nuėjo Trumpui paspaust rankos ir prisistatė „Kamala“. Suprask - ne kamabla ten ar kažkaip kitaip. Geras power move.
Visas komunikacijos eksperto Mykolo Katkaus JAV prezidento rinkimų kampanijos apžvalgas galite skaityti feisbuke.