Straipsnyje pažymima, kad atsiimti savo teritorijas iš per pastarąjį dešimtmetį jas užgrobusios Rusijos norinti Ukraina neturėjo kito varianto – tik dėl žmogiškųjų išteklių, ginklų ir Vakarų paramos trūkumo „sumažinti“ savo karinius tikslus.
Naujoji Ukrainos strategija, kurią praeitą savaitę Jungtinėse Valstijose pristatė Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis, iš esmės yra sąjungininkams skirtas prašymas stiprinti jos karines ir diplomatines jėgas ir taip priversti Rusiją sėstis prie derybų stalo, teigia žurnalistai. Anot Ukrainos lyderio, Vakarų diplomatai – o vis dažniau ir Ukrainos pareigūnai – prieina išvadą, jog apčiuopiamos saugumo garantijos ir gali būti tas tikrasis raktas į situacijos sureguliavimą derybų keliu, kai Rusija de facto, bet ne de jure išlaikytų visą ar dalį šiuo metu okupuotos Ukrainos teritorijos.
FT paaiškina, kad Kyjivas ir jo palaikymo komanda tikrai nesiūlo pripažinti Rusijos suvereniteto penktadalyje Ukrainos teritorijos, kurią Maskva užsigrobė nuo 2014 metų, kadangi tai tik pakurstytų tolesnę Rusijos agresiją ir smarkiai pakenktų tarptautinei teisinei tvarkai. Vietoje to siūlomas tylus susitarimas, kad tos žemės bus sugrąžintos diplomatiniais būdais ateityje.
„Žinoma, tai jautrus klausimas ukrainiečiams, ypač jeigu pateikiamas kaip kompromiso su Maskva pagrindas“, – pabrėžia publikacijos autoriai.
Vienas iš Vakarų diplomatų leidiniui pareiškė, kad kompromisas žemių klausimu dėl narystės NATO gali būti vienintelis ukrainiečiams priimtinas kelias, tačiau jiems tai ir toliau lieka tabu – bent jau viešajame diskurse. „Financial Times“ duomenimis, atviriau aptarinėjami saugumo garantijų, kurios tokios reikalingos Ukrainai „sureguliavimo palaikymui“, pobūdis ir veikimo laikas.
FT rašo, jog V Zelenskis Vašingtone pakartojo savo siūlymą dėl pagreitinto Ukrainos prisijungimo prie NATO, tik bėda ta, kad Jungtinės Valstijos pasisako prieš nukrypimą nuo Aljanso sutartos pozicijos – esą, Ukraina bus pakviesta prisijungti, kai tam pritars sąjungininkai ir bus įvykdytos sąlygos. Baltieji rūmai nuogąstauja, kad siūlydami abipuses saugumo garantijas pagal NATO sutarties Penktąjį straipsnį dar nepasibaigus karui jie paprasčiausiai įveltų į karą ir Jungtines Valstijas.
Publikacijoje akcentuojama, kad, anot kai kurių sąjungininkų, taip būti neturėtų.
„Yra būdų, kaip tai išspręsti“, – FT žurnalistui Henry’iui Foy pareiškė Jensas Stoltenbergas, praeitą savaitę palikęs NATO generalinio sekretoriaus pareigas. J. Stoltenbergas priminė, kad saugumo garantijos, kurias Jungtinės Valstijos suteikė Japonijai, Kurilų saloms netaikomos. Keturias iš jų Japonija laiko savomis, nors jas nuo 1945 metų kontroliuoja Rusija. Jis taip pat priminė ir Vokietiją, kuri prie NATO prisijungė 1955 metais, nors tada buvo padalinta į dvi dalis: Aljanso skėtis apsaugojo tik Vakarų Vokietiją.
„Jeigu tik yra noro, rasti sprendimą tikrai galima. Tik reikia aiškiau nubrėžtos linijos, kur taikomas Penktasis straipsnis, ir Ukraina privalo kontroliuoti tą aiškiai apibrėžtą teritoriją“, – pareiškė J. Stoltenbergas.
Anot FT, Vakarų Vokietijos modelis Ukrainoje užsienio politikos sluoksniuose aptarinėjamas jau daugiau nei 18 mėnesių.
Buvęs Jungtinių Valstijų valstybės sekretoriaus patarėjas Europos klausimais Danielis Friedas buvo vienas pirmųjų, aptaręs šį argumentą publikacijoje, skirtoje „Just Security“. Buvęs Jungtinių Valstijų ambasadorius NATO ir specialusis Donaldo Trumpo atstovas Ukrainos klausimais Kurtas Volkeris, J. Stoltenbergo pirmtakas Andersas von Rasmussenas ir FT autorius Ivanas Krastevas – visi jie buvo pateikę panašių argumentų.
„Financial Times“ rašo, kad idėja „įgauna pagreitį“ ir oficialiuosiuose sluoksniuose.
„Nemanau, kad absoliučiai visos teritorijos kontrolės atkūrimas yra būtinoji sąlyga. Jeigu bus demarkacija, net jeigu tik administracinė siena, tai mes galime tokią situaciją laikyti laikina ir priimti Ukrainą į NATO su teritorija, kurią ji tuo metu kontroliuos“, – laikraščiui „Novinky a Právo“ pareiškė Čekijos prezidentas ir buvęs NATO generolas Petras Pavelas.
Dauguma idėjos šalininkų prisipažįsta, kad Maskvai toks variantas nebūtų priimtinas, o skeptikai tikina, kad toks pasiūlymas galėtų netgi lemti ir eskalaciją, pabrėžia FT. Remiantis publikacija, narystė NATO garantuotų Ukrainos suverenitetą ir leistų ir toliau vadovautis vakarietiška orientacija, ko labiausiai Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ir nenori.
Panašu, kad kol kas labiausiai nustebinusį argumentą šiuo klausimu straipsnyje, pasirodžiusiame „Foreign Affairs“, pateikė Marrie Sarotte. Anot jos, narystės NATO sąlygas galima pritaikyti individualioms aplinkybėms.
Pavyzdžiui, Norvegija, tapusi viena iš steigiamųjų narių, pažadėjo savo teritorijoje nesteigti NATO bazės, o Vakarų Vokietijos strategija buvo aiškiai parodyti, kad jos sienos yra laikinos. Nors ilgą laiką ir buvo susiskaldžiusi, susigrąžinti Rytų Vokietiją jėga ji nepanoro.
M. Sarotte rašo, jog Ukraina turėtų nustatyti gynybinę sieną, sutikti su sąlyga, kad jos teritorijoje, jeigu negresia užpuolimas, nebūtų nuolat dislokuotų užsienio karių ir branduolinių ginklų bei atsisakyti naudoti jėgą už tos sienos teritorijos (visais atvejais išskyrus savigyną). Anot žurnalistės, Ukrainos narystė NATO tokiomis sąlygomis tikrai galėtų būti pristatyta Rusijai. Autorės teigimu, tokiu atveju vis tiek vyktų „netiesioginės derybos“: vietoje susitarimo „žemės mainais į taiką“ morkos vaidmenį šiuo atveju atliktų „NATO infrastruktūros nebuvimas mainais į taiką“.
Kiti analitikai tikina, kad Vakarų Vokietija šiuo atveju nelabai vykusi paralelė, nes jos sienos, kad ir laikinos, buvo pripažintos abiejų pusių, o štai Ukrainoje kasdien vyksta mūšiai. Vokietijos tarptautinių santykių tarybos pirmininkas Thomas Kleine-Brockhoffas praeitais metais „Foreign Policy“ kalbėjo apie potencialias problemas, susijusias su abiejų šalių revizionizmu: „Pavyzdžiui, būtent nuo V. Putino priklausys Penktasis straipsnis – ar peržengs jo provokacijos nubrėžtas ribas, ar ne.“
Taip pat atsakymo reikalauja ir dar vienas svarbus klausimas: ar Jungtinės Valstijos, jau nekalbant apie sąjungininkus Europoje, pasirengusios prisiimti karinių įsipareigojimų, reikalingų Ukrainos gynybai Aljanso rėmuose, pabrėžiama straipsnyje. Prancūzija palaikė idėją skubos tvarka priimti Ukrainą į NATO, Vokietijos kancleris Olafas Scholzas ryžtingai pasisako prieš, baimindamasis, kad jo šalis gali būti įtraukta į karą su Rusija, primena FT.
„Jungtinėse Valstijose Joe Bideno administracija atsisako nusileisti dėl Kyjivo narystės paspartinimo. Kamala Harris laikytųsi kitos pozicijos? Ar galėtų Donaldas Trumpas Vakarų Vokietijos modelį pateikti kaip dalį paties siūlomo karo nutraukimo „susitarimo“? Ar sugebėtų Zelenskis tai „parduoti“ savo žmonėms?“, – klausimus, į kuriuos atsakymų kol kas nėra, kelia straipsnis.
Žurnalistai daro išvadą, kad Kyjivo kelyje į NATO vis dar labai daug kliūčių, o Vakarams akivaizdžiai nepakanka Ukrainos pergalės strategijos. FT taip pat pateikia ir M. Sarotte išvadas – pastarosios teigimu, Vakarų Vokietijos pavyzdys „būtų žymiai palankesnis tiek Ukrainai, tiek Aljansui nei toliau atidėlioti narystę, kol Putinas atsisakys savo ambicijų Ukrainoje arba kol Rusija pasieks karinį proveržį. Šis kelias priartintų prie tvaraus saugumo, laisvės ir gerovės, o ne prie Rusijos izoliacijos. Kitaip tariant – prie pergalės“.