Pakitusi situacija galėtų tenkinti ir kitas reikšmingas įvykių Sirijoje dalyves – Izraelį, Jungtines Valstijas, Turkiją ir likusius sunizmą išpažįstančius priešininkus. Akivaizdžiai pralaimėjusiais galėtų jaustis Basharo al Assado režimas ir Iranas, rašoma portale „Foreign Policy“.
Kas rodo, kad Sirija artėja prie įšaldyto konflikto? Pirmiausia derėtų užsiminti apie pastarąjį Sirijos prezidento B. al Assado vizitą Rusijoje ir susitikimą su V. Putinu. Po susitikimo vykusioje spaudos konferencijoje V. Putinas pasakė, kad, „atsižvelgiant į akivaizdžius Sirijos pajėgų laimėjimus kovojant su terorizmu ir suaktyvintą politinį procesą, Sirijoje dislokuotos užsienio šalių pajėgos pradės trauktis iš šalies“.
Šį pareiškimą buvo galima palaikyti užuomina, kad Rusijos prezidentas nė kiek nesuinteresuotas padėti B. al Assado režimui atsikariauti visą Siriją. Juk be Rusijos oro pajėgų pagalbos, kuria Sirija kliovėsi vykdydama svarbiausias karines operacijas (pavyzdžiui, Alepo apsuptį ir sukilėlių kontroliuojamos Rytų Gutos sugriovimą), toks atsikariavimas būtų neįmanomas.
Komentuojant V. Putino pasakytus žodžius, pasigirdo spėjimų, kad Rusijos vadovas galbūt kalbėjo tik apie režimui priešiškų užsienio šalių pajėgų pasitraukimą, mat kiek anksčiau Maskva yra davusi suprasti, jog savo pajėgų, dislokuotų „teisėtos“ Sirijos valdžios kvietimu, buvimo Sirijoje netapatina su nepageidaujamu kitoms šalims atstovaujančių elementų buvimu.
Vis dėlto Rusijos pasiuntinys Sirijoje Aleksandras Lavrentjevas paaiškino, kad šiuo konkrečiu atveju prezidentas turėjo galvoje „visas Sirijoje dislokuotas užsienio valstybių karines pajėgas, įskaitant Jungtinių Valstijų, Turkijos, „Hezbollah“ ir Irano“.
Šis Rusijos pareiškimas sukėlė audringą Teherano reakciją. Irano užsienio reikalų ministerijos atstovas spaudai Bahramas Qasemi Teherane susirinkusiems reporteriams pasakė: „Niekas negali priversti Irano ko nors daryti. <…> Kol terorizmas egzistuos ir Sirijos vyriausybė norės, Iranas liks [Sirijoje].“
Priešiški pareiškimai tėra tik vienas iš daugelio įrodymų, kad Maskvos puoselėjama Sirijos ateities vizija skiriasi nuo kai kurių jos sąjungininkių lūkesčių. Negalima pamiršti ir Maskvos susilaikymo nuo kokių nors veiksmų reaguojant į paskutinius plataus masto Izraelio oro antpuolius, nukreiptus į Irano taikinius Sirijoje, taip pat leidimo Turkijai sukurti pakankamai didelį anklavą Sirijos šiaurės vakaruose. Svarbu ir tai, kad B. al Assadas atmetė Rusijos planą dėl naujos Sirijos konstitucijos, kuri apribotų jo galias.
Kitose šalyse Maskvos taikytas veiksmų modelis duoda pagrindo manyti, kad neišspręsto konflikto būsena, kurią pavyktų palaikyti nepatiriant didelių nuostolių, ją pakankamai tenkintų. Pavyzdžiui, Donbaso regione, Ukrainoje, kilęs konfliktas dar nė iš tolo neartėja prie atomazgos. Bet Rusijai svarbu, kad, kontroliuodama Donecko ir Luhansko sritis, ji gali būti tikra, jog panorėjusi galėtų sutrikdyti Ukrainos vidaus procesus, o jos planai ir strategijos išliks aktualiausiu klausimu bet kuriai Ukrainos vyriausybei.
Sirijoje, kitaip nei Ukrainoje, Rusija remia vyriausybę, o ne savo pačios sukurstytus sukilėlius, tačiau pastaruoju metu vis aiškiau parodo, kad jos interesai ne visada sutampa su B. al Assado.
Kad taip yra, tikrai nebuvo galima įtarti, kai 2015 m. rugsėjo 30 d. Sirijos padangėje pasirodė Rusijos orlaiviai. Iranui ir „Hezbollah“ šališka regioninė žiniasklaida juos pasitiko džiaugsmingų šūkių kupinomis publikacijomis. Libano laikraštyje „Al-Akhbar“ pasirodžiusiame tuometinio jo redaktoriaus Ibrahimo al Amino straipsnyje buvo skelbiama apie užgimusį aljansą 4 + 1 – sąjungą, kurią sudarys Iranas, Irakas, B. al Assado valdoma Sirija, „Hezbollah“ ir Rusija. Šiandienos realijos byloja apie sudėtingesnį vaizdą.
Panašu, kad Rusija Sirijoje padarė viską, ko buvo siekusi. Dėl jos įsikišimo B. al Assado režimui pavyko išvengti tikėtino pralaimėjimo 2015 metais, tačiau jo sėkmė tuo ir baigėsi. Dabar režimas kontroliuoja maždaug 60 proc. Sirijos teritorijos. Visai neseniai ištuštėjo paskutiniai „Islamo valstybės“ kontroliuojami anklavai Damasko rajone. Jokios tikimybės, kad sukilėliai laimės, nebeliko.
Rusija įrodė, kokia veiksminga gali būti brutali oro operacijų taktika, kokie efektyvūs jos disponuojami ginklai, pademonstravo ir performuotose pajėgose tarnaujančių karių įgūdžius. Ji išlaikė karinio jūrų laivyno bazių Tartuse ir Latakijoje, taip pat Chmeimimo oro operacijų bazės integralumą. Ji pareiškė, kad Maskva ir toliau palaikys savo sąjungininkes. Jos pastangomis žuvo daugybė maištingai nusiteikusių džihadistų Šiaurės Kaukaze.
Tiktai vargu ar V. Putiną domino ta misija, kuria iš anksto džiaugėsi „Hezbollah“ prijaučiantis redaktorius I. al Aminas, kalbėjęs apie lyderystę regione dominuojančiame kovingame šiitų bloke. Labiau tikėtina, kad Maskva norėtų daugiausia įtakos įgyti Sirijos kontekste ir kad kiekvienas siektų tik savų tikslų. Tačiau kad taip nutiktų, Rusija, žinoma, turi sutikti atiduoti kiekvienai šaliai bent dalį to, ko ji nori, užuot užtikrintai stojusi į kurią nors pusę.
Rusijai naudinga, kad atotrūkis, atsiradęs tarp Turkijos ir kitų NATO valstybių narių, neišnyktų ir dar labiau didėtų. Dėl šios priežasties Maskva linkusi pripažinti turkų sunitų islamiškąjį anklavą Sirijos šiaurės vakaruose, prasidedantį nuo Džarabulaus miesto rytuose ir užimantį didžiąją dalį Idlibo provincijos. Šiuo metu Turkija baiginėja statyti 12 Idlibą juosiančių stebėjimo punktų. Turkijos ministro pirmininko pavaduotojas Recepas Akdagas pareiškė, kad jokia neseniai užkariauto Afrino dalis nebus grąžinta B. al Assado režimui.
Be numanomo erdvę virš Sirijos šiaurės vakarų kontroliuojančios Rusijos pritarimo anklavo suformavimo operacijos turkams galėjo ir nenusisekti. Sirijos režimas Turkijos veiksmus, savaime suprantama, laiko savo suvereniteto pažeidimu, tačiau be Rusijos pagalbos jaučiasi bejėgis ką nors padaryti.
Toliau pietuose vykusius į Irano objektus nukreiptus plataus masto Izraelio veiksmus Maskva iš esmės ignoravo. Rusijos priešlėktuvinės gynybos pajėgos net nebandė įsikišti. Po Izraelio ministro pirmininko Benjamino Netanyahu vizito Maskvoje V. Putinas davė aiškiai suprasti, kad Rusija šiuo metu neketina pastiprinti B. al Assado režimo priešlėktuvinės gynybos kompleksu S-300.
Iranas ragino režimą atakuoti likusius sukilėlių anklavus Sirijos pietvakariuose. Tačiau pasienyje išrikiuoti Irano remiami daliniai labai padidina griežto Izraelio atsako tikimybę. Rusijai tokios pasekmės būtų nepalankios, nes tada Sirija būtų įstumta į dar vieną karą, o B. al Assado režimas rizikuotų netekti visų lig šiol pasiektų laimėjimų.
Nepanašu, kad Rusija skubėtų mesti iššūkį 30 proc. Sirijos teritorijos į rytus nuo Eufrato kontroliuojančioms Jungtinėms Valstijoms ir jų sąjungininkėms.
JAV valstybės sekretorius Mike‘as Pompeo nurodė, kad užimamų pozicijų Sirijos rytuose JAV karinės pajėgos artimiausiu metu apleisti neketina. Ši teritorija sudaro gana patikimą barjerą, atskiriantį nuo greta esančio Iranui pavaldaus Irako regiono ir Libano bei sienos su Izraeliu.
Pagrindinės Jungtinių Valstijų sąjungininkės, neišskiriant nei Izraelio ir Saudo Arabijos, akivaizdžiai tikisi, kad Jungtinės Valstijos ir toliau šią teritoriją kontroliuos, kad būtų išlaikytas Teheranui daromas spaudimas. Visiškai neseniai Manbidžo mieste su Sirijos demokratinių pajėgų vadais susitikę JAV atstovai patikino, kad Jungtinės Valstijos ir toliau rems kurdų pajėgas.
Kaip situacija klostysis toliau? Pagrindinių savo tikslų Sirijoje pasiekusi Rusija dabar norėtų, kad B. al Assadui teikiama parama negožtų kitų jos interesų, būtent – nuolatinio Vakarų pozicijų silpninimo veikiant kitose pasaulio šalyse ir dalykinių santykių palaikymo su galių struktūromis kituose regionuose, įskaitant Turkiją ir Izraelį. Jungtinių Valstijų ir Izraelio dėmesys šiuo metu sutelktas į kovą su Irano pastangomis didinti įtaką kuo platesniame regione.
Šių aplinkybių rezultatas – pasidalijusi Sirija, kuria, kaip arena, bus galima pasinaudoti siekiant su Sirija nesusijusių tikslų. Kitaip sakant, artėjama prie tokios geopolitinės situacijos, kurioje orientuotis Rusijai padės didžiulė ligšiolinė patirtis.