Būtent tokios nuomonės laikosi žymus Rusijos advokatas Markas Feiginas. Taip sakydamas jis ragina Lietuvos valdžią apsvarstyti galimybę atimti Anatolijui Šarijui suteiktą pabėgėlio statusą, mat šis asmuo pagarsėjo ne tik Maidano laikotarpiu vykdyta veikla, bet, kaip tvirtino advokatas, ir įtaka sprendžiant klausimus dėl Rusijoje kalinčių Ukrainos politinių kalinių.
Neseniai iš M. Feigino (teisme gynusio „Pussy Riot“, opozicionierių Leonidą Razvozžajevą, Arkadijų Babčenką, prisidėjusio prie plačiai nuskambėjusios Nadeždos Savčenko bylos nagrinėjimo, o dabar užsiimančio Rusijoje šnipinėjimu apkaltinto ukrainiečių žurnalisto Romano Suščnkos reikalais) Rusijoje buvo atimtas advokato statusas. Prieš pat šį įvykį Vilniuje jis buvo išrinktas į Laisvosios Rusijos forumo nuolatos veikiantį komitetą.
Dar iki advokato statuso atėmimo portalui DELFI pavyko pasikalbėti su M. Feiginu apie Sergejaus Skripalio istoriją, Rusijoje susiklosčiusią situaciją, taip pat apie propagandą ir Lietuvą, konkrečiu metu suteikusią pabėgėlio statusą А. Šarijui, vadinančiam save medijų specialistu, tačiau, daugelio ekspertų įsitikinimu, dirbančiam Kremliui.
Tuo neabejoja ir M. Feiginas. Jis, kaip pats nurodo, kreipėsi į Lietuvos teisėsaugos institucijas su raginimu atimti iš A. Šarijaus pabėgėlio statusą, leidžiantį, anot advokato, dirbti šalies teritorijoje ir išvengti Ukrainoje gresiančios atsakomybės.
Advokatas M. Feiginas buvo kalbintas tada, kai Vilniuje balandžio pradžioje vyko Penktasis Laisvosios Rusijos forumas.
Apie Skripalio istoriją
– Britai neatskleidė visos turimos informacijos, susijusios su Skripalių istorija. Daugelis Didžiosios Britanijos valdžiai dėl to priekaištauja. Ką jūs, kaip advokatas, galėtumėte atsakyti priekaištų turintiems asmenims?
– Visų pirma, šis reikalavimas susijęs su konkrečia procedūra – juk vyksta tyrimas. Skelbti visų faktų, o tuo labiau, viešai – negalima. Apie jų perdavimą kokiai nors šaliai apskritai nekalbu. Vykstant tyrimui yra išlaikoma paslaptis. Be to, manau, jog nenorint, kad kas nors paslėptų nusikaltimo pėdsakus, dabar tyčia skleidžiama dezinformacija. Gali būti, kad operatyvinės tarnybos žiniasklaidos kanalams specialiai teikia nepatikimą informaciją.
Juk viską žinome iš laikraščių – tyrimo vykdytojai nieko nekomentuoja. Pakomentavo Theresa May. Pasak jos, tenykštėje laboratorija buvo galutinai nustatyta, kad preparatas – „Novičiok“. Ši išvada ir laikoma neginčytina, kadangi yra patvirtinta atitinkamomis ekspertizėmis.
Visos tyrimo išvados ir rezultatai greičiausiai įtraukti į dokumentus ir pagrįsti daiktiniais įrodymais. Juk sugalvoti „Novičioko“ niekas negalėjo. Neverta net abejoti, kad buvo ištirti audeklo pavyzdžiai ir to, ko buvo rasta Skripalių organizmuose, mėginiai.
– Ir Maskvoje visi apie tai, ko gero, žino?
– Be abejo. Maskva gauna begalę informacijos ir iš Londono, ir iš teisinių bei operatyvinių institucijų. Maskvai dirba konkretūs žmonės – informacijos šaltiniai.
Dabar jie veikiausiai stengiasi išsiaiškinti, kokiais Rusijos kaltės įrodymais disponuoja Didžioji Britanija, kuo ji grindžia prielaidą, kad Rusija nurodė atsikratyti S. Skripaliu ir jo dukterimi ir t. t. Esu įsitikinęs, kad visi įrodymai surinkti. O tai, kas vyksta, tėra propagandinės rietenos tarp britų užsienio politika užsiimančių institucijų ir Rusijos užsienio reikalų ministerijos bei kitų organų. Todėl aš neabejoju, kad tai yra apnuodijimas chemine medžiaga „Novičiok“ – niekas nebūtų daręs tokių pareiškimų, dešimt, dvidešimt ar net šimtą kartų visko prieš tai nepatikrinęs.
Esu įsitikinęs, kad Didžiosios Britanijos specialiosios tarnybos jau žino, kas apnuodijo, bet ši informacija neskelbiama, nes tikslas – sulaikyti, dar kartą patikrinti.
Be to, kadangi Jungtinės Karalystės specialistai bendradarbiauja su JAV, dabar, ko gero, prasidės tikrinimas operatyviniu lygiu. Informacija iš Maskvos, įrodanti, kad nurodymą susidoroti su S. Skripaliu pasiuntė Kremlius, bus perduodama amerikiečių agentų – jų yra daugiau.
– Ar Maskva ir Londonas šios istorijos kontekste kontaktuoja tuo lygiu, kuris mums nematomas?
– Be jokios abejonės. Aš to nežinau, nepriklausau nei vieniems, nei kitiems – esu nepriklausomas advokatas, bet... Artimas mano bičiulis Aleksandras Goldfarbas papasakojo, kas buvo daroma Aleksandro Litvinenkos atveju.
Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministro pareigas tuo metu ėjo Th. May. Ji buvo pagrindinė tyrimui trukdžiusi kliūtis. Ji sakė: „Ne“, susitiko su Marina Litvinenka, sakė: „Mes negalime“. Kodėl? Vėliau tapo aišku. Taip elgėsi todėl, kad palaikė horizontalius ryšius su atstovais iš Rusijos, kurie neneigė, kad taip nutiko, sakė, kad tai polonis, kad jokių abejonių būti negali, tačiau nurodymą, esą, davė ne jie ir ta problema – neesminė, be to, panašūs atvejai ateityje nesikartos, nes polonis į Didžiąją Britaniją galėjo pateikti tik vienu keliu – per diplomatinį paštą.
Dabar, manau, taip pat kontaktuojama, tačiau labiau vienpusiškai. Kol vyksta tyrimas, Didžioji Britanija, manau, nesirengia bendradarbiauti su Rusija ar dalyti informacijos. Ji tik reikalauja, kad Rusija prisipažintų. Šiuo klausimu kažkokios derybos veikiausiai vyksta.
Prisiminkite, kokie atkaklūs reikalavimai buvo pateikti Viktorijai Skripal. Kad ji buvo kontroliuojama Rusijos specialiųjų tarnybų – tiesiog akivaizdu. Rusijai būtina užmegzti ryšį su Julija ir pačiu S. Skripaliu ir jiems kažką perduoti, kažkuo įtikinti, nes tikėtis, kad pavyks paveikti Didžiąją Britaniją – beviltiška. Šioje vietoje ima veikti procesinis mechanizmas: norima pabendrauti su savo šalies piliečiais, norima, kad tyrimas vyktų oficialiai – juk pagal Ženevos konvenciją cheminis ginklas draudžiamas, o čia jis staiga atsirado, taigi, būtina įtraukti JTO ir atlikti tarptautinį tyrimą. Jis Rusijai būtų naudingas, be to, leistų laimėti laiko.
Galima pridurti, kad Kremlius juk supranta, jog diplomatų išsiuntimas, be to, įvykdytas solidariai, – tai pirmas etapas. Toliau galima laukti sankcijų.
– Dabar apie sąmokslo teorijas, dominuojančias ne tik Rusijoje, bet ir kitur. S. Skripalis, Sirija... Prieš pat Naujuosius metus ėmė sklisti gandai, kad metų pradžioje sulauksime su Rusija susijusių įvykių...
– Žinote, dabar toks metas, kad bet kokios su Rusija susijusios nepageidautinos prognozės visada pasitvirtina. Ar visi įvykiai vienodai svarbūs? Esmė ta, kad į juos labiau reaguojama. Bandymas nunuodyti buvusį savo šnipą – nubausti jį taip, kad matytų visi, – V. Putinui labai būdinga idėja.
– Bet juk tokios nuostatos skeptikai pasakytų, kad dabar visiškai nelogiška žengti tokius žingsnius.
– Tai juk galėjo būti sumanyta prieš keletą metų. Tada veikė komanda, o sumanymą realizavo, kai galėjo. Ne iš noro, kad tuo pačiu metu įvyktų ir cheminiai antpuoliai Sirijoje, ir apnuodijimas chemine medžiaga. Vis dėlto, nepaisant pagal piramidės schemą Rusijoje veikiančio autoritarizmo, sistema sureguliuota taip, kad kairioji ranka nežino, ką daro dešinioji.
Kai kurie žmonės nori sužibėti. Sirijoje dalinys „Vagner“ kerta Eufrato liniją, o tada pradedama aiškintis, ko jie ten važiavo.
– Įvyko taip, kaip carinės Rusijos laikais su Abisinija?
– Abisinija – tai kolonijinių laikų istorija, tik šiokia tokia intriga. Tai kitoks atvejis. Šiuolaikiniame pasaulyje, kai informacija plinta žaibiškai, kai viskas stebima iš palydovų, neįmanoma nieko paneigti ir nieko nuslėpti. Norite nunuodyti S. Skripalį? Nepamirškite, kad kameros užfiksuos jūsiškį – Londonas garsėja jų skaičiumi.
Kad ir kurioje Sirijos vietoje būtų dislokuoti jūsų kariai, jie vis tiek bus pastebėti – juk visur skraido palydovai. Jokių paslapčių išlaikyti nepavyks. Turint omeny, kokios pažangios šiuolaikinės technologijos, tai neįmanoma.
Tačiau Rusija vis tiek vykdo savo sumanymus, nes nesugeba atsikratyti XX a. stereotipų. Nei carinių, nei kolonijinių laikų politika toje šalyje dar nelaikoma atgyvenusia. Joje laikomasi nuomonės, kad veikti už suverenios savo erdvės ribų galima vien todėl, kad manai turintis tokią teisę.
Kremliuje sėdinti valdžia Vakarus laiko kvailesniais ir silpnesniais už save. Iš dalies taip ir yra, tačiau tik ne lemiamu momentu, mat Vakarų rankose tokie svertai, kuriais manipuliuojant galima sunaikinti visą ekonomiką, socialinę struktūrą ir sukurti problemų Rusijos viduje. Pastaruoju metu paskelbtos sankcijos puikiai parodo, kaip tai vyksta.
Apie propagandą
– Sakėte „turi teisę skleisti [informaciją]“. Tai susiję su propaganda, kuri Lietuvoje labai gerai pažįstama.
– Kodėl domimasi Lietuva? Lietuva Rusiją domina labiau vien todėl, kad demonstruoja didesnį pasipriešinimą. Su estais ir latviais taip pat prasti popieriai, tačiau tose šalyse vis dėlto palikta erdvės susitarimams – ypač Latvijoje: joje veikia plačiąja prasme įtakinga rusiška partija (piliečiai ir kt.). Lietuva yra kompaktiškesnė, joje tvirčiau įsišaknijusios rezistencijos tradicijos, ji, nepaisydama užimamos teritorijos ir reikšmingumo, vis dėlto pretenduoja į lyderės pozicijas kovoje su imperijos laikų [nepamirštančia] Maskva – ne tik Baltijos, bet ir platesniame regione.
– Panašu, kad grįžome į XVII a. realijas? Vienoje pusėje Maskva, o kitoje – Lietuva ir Lenkija?
– Taip, tokią paralelę nesunku išvesti. Tik nacionalinis jausmas šiuo atveju reiškiasi aršiau, be to, daug kas primena rusišką mentalitetą. Propaganda čia skleidžiama intensyviau, atkakliau – Lietuva stengiamasi labiau pasinaudoti. Beje, ji yra už 750 kilometrų nuo Maskvos.
– Įdomu tai, kad propaganda nukreipta į lietuvius nors toli gražu ne visi supranta rusų kalbą.
– Čia ir yra paradoksas. Rusų bendruomenė čia nėra didelė, todėl kurstyti jos nepasitenkinimą lietuviais dėl manifestuojamo tautiškumo neįmanoma. Tačiau išnaudoti Lietuvą kaip propagandai tinkamą terpę ir dėl kitų priežasčių tikrai galima.
Apie pabėgėlį Šarijų ir Lietuvą
– Būna ir tokių situacijų, kaip antai, su Anatolijumi Šarijumi, kuriam jūs, sprendžiant iš visko, nesate abejingas. Tada, dar iki revoliucijos Ukrainoje, jam, kaip persekiojamam žurnalistui, buvo suteiktas prieglobstis.
Tada šis reiškinys nebuvo masinis. Tokie dalykai buvo daromi, galima sakyti, automatiškai. Buvo manoma, kad jei žmogus bėga iš [Viktoro] Janukovyčiaus vadovaujamos Ukrainos, vadinasi, jis – kovotojas su režimu, medijų ekspertas ir t. t., nors A. Šarijus tikrai tokiu nebuvo.
Dėl to ir buvo lengva apgauti jauną lietuvišką demokratiją – Migracijos departamentą prie Vidaus reikalų ministerijos. Taip ir buvo suteiktas pabėgėlio statusas.
– Šiose institucijose seniau ne visada buvo vadovaujamasi politiniais aspektais. Yra buvę ir kitokių atvejų, kaip antai su baltarusių kovotoju už žmogaus teises Aleksejumi Beliackiu.
– Ta liga persirgo ne tik Lietuva, bet ir visos Europos šalys. Ji labai ilgai išbuvo sąstingyje. Ypač tai pasakytina apie politines institucijas, užsiimančias kontrpropaganda ir panašiais dalykais. Tendencija ryškėjo, be to, Maskva nepagailėjo gigantiškų sumų. Taip juk galima padaryti milžinišką įtaką. Tuo ir užsiima tokie asmenys kaip A. Šarijus. Antra labai svarbi aplinkybė ta, kad tai – Ukraina. Ši šalis sustiprino propagandos mašiną. Ne tik propagandos, bet ir visos su Ukraina susijusios temos. Ukraina – kertinis akmuo. Tenai sprendžiamas ir Rusijos ateities klausimas, kadangi jei Ukraina integruosis į NATO ir ES, tai pasekmės akivaizdžios. Kitu tašku, aišku, taps Rusija. Todėl visą programą reikia įgyvendinti labai iš anksto. Dėl šios priežasties čia prieglobsčio ir galimybės natūralizuotis toliau ieško žmonės iš Rusijos.
Su jais dirbama, bet rezultatų kol kas nėra, nes tokie žmonės kaip A. Šarijus linkę piktnaudžiauti, parazituoti naudodamiesi Lietuvoje nusistovėjusia demokratija. Ši problema aptariama bendraujant ir su Lietuvos pasiuntinybe Maskvoje, ir čia svarbius postus užimančiais asmenimis. Tenka pripažinti, kad dabartinėje situacijoje, kai paisoma mandagumo, aršūs ir ryžtingi veiksmai, kovojant su propagandą skleidžiančiais parazituojančiais individais, neįmanomi. Jie būtų nesuprasti. Tai visuotinė bėda.
– Lietuvoje ir Vakaruose neretai galima išgirsti tvirtinimus, kad A. Šarijus – ne žurnalistas.
– Jis niekada juo ir nebuvo. Nei pagal išsilavinimą, nei pagal profesinę patirtį – tik keletą mėnesių darbavosi leidinyje „Obozrevetel“. Jis tinklaraštininkas, bet tai visiškai kas kita. Į jį paprasčiausiai investuoti pinigai, jam suteikta erdvė. Rusijos „Youtube“ sektorius ypatingas tuo, kad visas personalas sėdi Maskvos centre esančiame viešbutyje. Visi paklūsta FSB. Pati „Google“ kanalo „Youtube“ segmentą rusų kalba perdavė Kremliui – juk jiems svarbu tik pinigus gauti, o turinys jų nedomina.
Per „Youtube“ prastūminėjami tie, kurie laikomi reikalingais, atsižvelgiant į Rusijos prezidento administracijos nurodymus. A. Šarijus – vienas iš tokių žmonių. Šiaip jau jis – eilinis pilietis ir apie jį šnekėti beprasmiška. Jis įvykdė nusikaltimą Ukrainoje ir dabar yra ieškomas. Jo ieškoma vadovaujantis dviem Baudžiamojo kodekso straipsniais – dėl chuliganiško elgesio ir melagingų parodymų. Tyrimas baigtas ir jo byla saugoma Ukrainos teisme.
Jis – oficialiai Ukrainos vidaus ministerijos ieškomas asmuo. Pats iš Ukrainos pabėgo. Dabar atsirado ir daugiau reikalų. Tačiau kadangi jis slapstosi, gyvena pabėgėlio statusu, kurio Lietuva neatima, suimti jo neįmanoma, realizuoti orderio Interpole taip pat neįmanoma. Jo neįmanoma sugrąžinti į Ukrainą ir priversti atsakyti į visus klausimus. Ir nors pats per savo kolegas lietuvius advokatus Migracijos departamente, policiją ir prokuratūrą kreipiausi į ponią Dalią Grybauskaitę dėl čia jam gresiančios baudžiamosios bylos, jokių rezultatų tai neatnešė.
– Koks Lietuvoje iškeltos bylos pagrindas?
– Šmeižtas. Kreipiausi ne tik aš, bet ir kiti. Viskas veltui. Tai didžiulė nesprendžiama problema, kadangi Lietuva šiuo atžvilgu elgiasi labai atsargiai.
– Kodėl taip prisikabinote prie A. Šarijaus?
– Man, tiesą sakant, tas pats. Aš ginu ukrainiečių žurnalistą Romaną Suščenką. Rusijoje jis kaltinamas šnipinėjimu. O [A. Šarijus] buvo užsiundytas ant manęs, be to, jam buvo suteiktas eteris, kad sužlugdytų visą advokatų darbą tariantis dėl R. Suščenkos sugrąžinimo į Ukrainą. Jis buvo užsiundytas, kad neteisingai pavaizduotų visą situaciją, susijusią su ukrainiečių politiniais kaliniais. Ir, žinote, jam pavyksta. Tik todėl atkreipėme į jį dėmesį – kadangi trukdo išlaisvinti Rusijoje esančius ukrainiečių politinius kalinius. Kad jis veikia prieš Aleksejų Navalną, žino visi. Iš Lietuvos reikalaujama priimti atitinkamą sprendimą jo, kaip nusikaltėlio, o ne politinio žurnalisto arba tinklaraštininko, atžvilgiu.
– Sakėte, kad ketinate kreiptis į Lietuvos prokuratūrą.
– Aš juk kreipiausi. Byla dabar teisme ir mes laukiame Lietuvos teismo sprendimo. Tuo pačiu metu laukiame ir Migracijos departamento prie Lietuvos vidaus reikalų ministerijos sprendimo, pagal kurį iš jo būtų atimtas pabėgėlio statusas. Mums darosi labai liūdna, kad propagandos skleidėjas, gyvenantis ne Lietuvoje, bet Paryžiuje ir kitose šalyse, paprasčiausiai gavo čia tą dokumentą.
Jį turėdamas jis ir toliau gauna pinigus iš Kremliaus (dažniausiai iš Vladislavo Surkovo vadovaujamos valdybos), o pagrindinė jo veikla susiusi su poveikio politinei situacijai Ukrainoje darymu.
Jo veikla, nukreipta prieš Petro Porošenką ir Maidano laikų Ukrainą, yra finansuojama iš Rusijos mokesčių mokėtojų kišenės. Lietuva galėtų užkirsti kelią tai propagandai, adresuojamai, visų prima, į Ukrainai ir Rusijai. Situacijai Lietuvos viduje jo veikla jokios įtakos neturi, todėl šis klausimas ir neatrodo toks svarbus, tačiau tai, kas vyksta, labai blogina situaciją šalyse, nuo kurių priklauso Lietuvos suverenitetas. Jei Ukraina neatlaikys, toliau bus užsiimama Lietuva.
Ko laukti
– Rusijoje įvyko rinkimai ir štai pirmieji rezultatai – po Sirijoje įvykusio incidento su cheminiu ginklu Jungtinių tautų Saugumo Taryboje Rusija priversta pasijusti vieniša. Net Kinija susilaikė. Kaip galėtų pavykti išsisukti šalies piliečių akyse? Tokios prezidentavimo pradžius juk niekaip nepavadinsi sėkminga.
– Rusijos valdžia naudojasi propaganda. Ji sako, kad jokio cheminio ginklo nėra, kad tai tik amerikiečių surengtas spektaklis, kad visi veikėjai – pasamdyti ir t. t. Kam gi jie visų prima siekia užkirsti kelią? JTO nagrinėjimui.
– Penktasis forumas. Žmonių gretos pildosi. Labai daug tokių, kurie paliko šalį. Ar tai pasirengimas tam, kas bus po V. Putino? Kaip galima paveikti situaciją šalies viduje?
– Variantų kol kas nėra. Visiškai su tuo sutinku. Rusijos viduje opozicija labai silpna, neįtakinga, todėl situacijos pakeisti nesugeba. Tačiau jei ne šis forumas, apskritai nieko nebūtų likę. Reikalas tas, kad sekant rusiškąja politine tradicija visi raginimai iš išorės paprastai ignoruojami: emigrantų nurodinėjimai rusams, ką daryti, vertinami skeptiškai.
Pavyzdžiais gali būti ne tik Aleksandras Gercenas ir Nikolajus Ogariovas, bet ir Leninas: juk kol negrįžo užplombuotame vagone, nieko nevyko. Kol kas vyksta kaupimosi procesas. Forumas pasitarnauja tiems tikslams, kurie leidžia pasitelkus visuotinius resursus daryti įtaką situacijai Rusijos viduje. Jei to nebūtų, emigrantų vaidmuo būtų nulinis. Rusijoje toks formas absoliučiai neįmanomas.
– Kaip apskritai, jūsų nuomone, gali pakrypti tarptautiniai santykiai su Rusija?
– Situacija iš esmės pablogės. Dėl padėties Sirijoje nebus susitarta tokių susitarimų keliu – tas etapas jau praeity.
– Ar įmanoma, kad Kremlius sutiktų su tarptautinės bendruomenės sąlygomis?
– Kol kas ne. Bet jeigu ekonominė ir socialinė situacija prastės ir nebus išvengta naujų sankcijų, SWIFT, embargo, Rusijos ekonomika paprasčiausiai sustos, nes Rusija – ne nedidelė Šiaurės Korėja, o gigantiška teritorija, negalinti egzistuoti už globalaus mechanizmo ribų. O prastėti reikalai pradės nuo tada, kai Rusijos valdžia nebesugebės sukontroliuoti situacijos.
Kol kas ją kontroliuoja, bet jei spaudimas sankcijomis ir visa kita bus padidinta, nėra jokių garantijų, kad dar ilgai sugebės tai daryti.
Po DELFI paviešinto interviu su Marku Feiginu sureagavo ir Anatolijus Šarijus. Jo atsaką rusų kalba galima paskaityti ČIA.