Yra nuotraukos, kuriose ji svajingai žvelgia į jį, tiesiog geria jo žydras akis, tarsi princesė. Yra vaizdo įrašų, kuriuose Asma al-Assad su britišku akcentu be rankraščio kalba didelei auditorijai, tarsi supermoteris.
Ir moters vaidmenyje ji buvo įamžinta, apsupta sūnelių Hafizo ir Karimo, ir dukrelės Zein. Jie kartu užpučia žvakutes ant gimtadienio torto. Tėtis Basharas jubiliatą išdidžiai kelia į viršų. Kaip ten rašė Levas Tolstojus? Visos laimingos šeimos yra laimingos vienodai...
Tai kadrai iš tų laikų, kai Asma al-Assad dar buvo laikoma „Rytų princese Diana“, širdžių karaliene. Režimas buvo režimas, bet dar būta reformų vilčių. Su dešimčia metų jaunesne Asma pašonėje Basharui al-Assadui pavyko kiek pagražinti savo šalies įvaizdį. Jis vedė moterį, kuri gimė ir užaugo Londone, sunitų šeimoje, kuri nedėvėjo veido apdangalo, galėjo vaikščioti nuogomis rankomis ir pati savo automobiliu vežė vaikus į mokyklą. Montessori mokyklą, žinoma.
Dažnai rytais pusę septynių ji jau būdavo savo biure, vadovavo įvairioms labdaros iniciatyvoms, visų pirma vaikams skirtai asociacijai, kurią įsteigė siekdama padėti Sirijos jaunimui. Ji taip sunkiai dirbo, kad ne visada likdavo laiko pietums.
Gyvenimas „keistame akvariume“
Kaip šioji Asma al-Assad galėtų jaustis šiandien? Kai ryte nubunda šalia vyro, kuris dabar vadinamas „Damasko žudiku“? Kaip ji susitaria su savo sąžine, būdama diktatoriaus, kuris siekdamas išlaikyti valdžią kelia ranką prieš savo paties tautą, žmona? Ir kurio politinis išlikimas dabar priklauso nuo rusų ir iraniečių malonės, nors likusi pasaulio dalis norėtų jo atsikratyti kaip įmanoma greičiau.
Kažin, ar Asma vis dar gyvena Damasko centre esančiame elegantiškame bute su milžinišku fasadiniu langu, dėl kurio viena amerikiečių žurnalistė pavadino šį bustą „keistu akvariumu“? O gal ji kartu su vaikais glaudžiasi bunkeryje? Ji negali palikti savo šalies ir savo vyro, ar tiesiog nenori to daryti?
Vienuolika metų Asma al-Assad sunkiai dirbo, kurdama arabų princesės Dianos įvaizdį. Kai ji 2000 metais ištekėjo už prezidento, klanas jos nekentė. Tačiau Asma žinojo, ko nori. Pirmąjį didelį žingsnį politikos arenoje ji žengė 2005 metais.
Nors jau būta atsinaujinimo ženklų, tačiau al-Assado Sirija vis dar priklausė JAV prezidento George'o Busho „blogio ašiai“. Popiežiaus Jono Pauliaus II laidotuvės tapo jai itin svarbia mizanscena. Pasaulį apskriejo vaizdai iš Romos, kuriuose matyti kitokia Sirija. Graži, vakarietiška, moteriška Sirija. Žavioji Asma vilkėjo juodai, plaukus buvo pridengusi nėrinių šydu. Su tuometinio Didžiosios Britanijos premjero žmona Cherie Blair ir Ispanijos karaliene kalbėjosi taip, lyg būtų geros draugės.
Šviesa šešėlių šalyje?
2010 metais amerikiečių viešųjų ryšių agentūra „Brown Lloyd James“ įsipareigoja Assadams atverti duris į tarptautinę areną. Tai režimui per mėnesį kainuoja 50 tūkstančių eurų. Po kelių mėnesių nusišypso sėkmė – amerikiečių žurnalas „Vogue“ savo vienuolikai milijonų skaitytojų pristato Asmos portretą. Pavadinimas skamba taip: „Rožė dykumoje“.
Garsaus karo fotografo Jameso Nachtwey nuotraukoms Asma pozavo virš Damasko stogų.
Paantraštėje cituojamas prancūzų žurnalas „Elle“: „Šviesos elementas šešėlių kupinoje šalyje“.
Dar straipsnio autorei Joan Juliet Buck bebūnant Damaske, Sidi Bu Zide susidegina tunisietis daržovių ir vaisių pardavėjas Mohamedas Bouazizi. Tai duoda pradžią Arabų pavasariui. Kai kovo mėnesį pasirodo „Vogue“ su Asamos portretu, Sirijoje jau viešpatauja revoliucinės nuotaikos.
Pirmieji tylą vasario mėnesį nutraukia ir į gatves išeina vaikai. „Vogue“ žurnalui dar gulint kioskuose, vyriausioji jo redaktorė ir mados karalienė Anna Wintour bando nesureikšminti krizės, tačiau viešai atsiprašo. Kiek vėliau internete dingsta bet kokie šio straipsnio pėdsakai, o jį parašiusi žurnalistė tampa atpirkimo ožiu ir yra atleidžiama iš darbo.
Balandžio 29 dieną suimamas Hamza Ali al-Khateebas. Kai po mėnesio tėvams perduodamas jo kūnas, ant jo matyti neapsakomų kankinimų pėdsakai. Visas kūnas nusėtas mėlynėmis ir nudeginimais, kaklas sulaužytas, nupjauta varpa.
Dukrai iš gerų namų – tik geriausia
JAV Valstybės sekretorė Hillary Clinton šio vaikino mirtį pavadino lūžio tašku. Ji simbolizavo „bet kokių Sirijos vyriausybės bandymų bendradarbiauti su savo tauta ir įsiklausyti į ją visišką fiasko“. Nužudytam Hamzai tebuvo trylika metų, šiek tiek jaunesnis nei vyriausias Basharo al-Assado sūnus Hafizas šiandien.
Ketveri metai, keturi milijonai pabėgėlių ir maždaug 300 tūkstančių žuvusiųjų kelia klausimą, kaip Asma al-Assad visa tai pakelia ir kaip ji susitaria su savo sąžine?
Ką ji išmoko Londono rajone Actone, kur augo turtingoje šeimoje? Ką ji įsisąmonino Tvaifordo mokykloje, kurioje praleido pirmuosius mokyklos metus ir kur klasės draugės ją vadino Emma?
Asmos al-Assad tėvų būstas – į akis nekrentantis dviejų butų namas – yra vos už poros gatvių nuo šios mokyklos.
Tas faktas, kad sunitai tėvai – jos tėvas buvo garsus kardiologas – mažąją Asmą išsiuntė į anglikonų mokyklą, parodo, kokią ateitį savo dukrai jie numatė. Ji turėjo įgyti patį geriausią išsilavinimą ir vėliau dirbti gerai apmokamą darbą. Iš Tvaifordo Asma perėjo į Karalienės koledžą – tai viena brangiausių mergaitėms skirtų mokyklų šalyje. Būdama 21 metų su pagyrimu baigė savo informacinių technologijų studijas Londono Karališkajame koledže ir pradėjo dirbti „Deutsche Bank“ alternatyvaus investavimo fondo analitike, vėliau perėjo į „JP Morgan“.
Kol tauta miršta, ji perkasi batus
Kad ir ką būtų išmokusi, gyvenime teko tai įtvirtinti. Praėjus metams po pirmųjų Sirijos gyventojų žudynių, 2012 metais Asma al-Assad Londono „Times“ išsiuntė paprastą pranešimą spaudai, kuriame teigia, kad ji už prezidento stovinti kaip pirmoji ponia. Netukus Vokietijos ir Didžiosios Britanijos ambasadorių Jungtinių Tautų organizacijoje Niujorke žmonos išplatino vaizdo pranešimą, kuris skambėjo taip: „Brangi Asma, vienoms moterims svarbus stilius, kitoms – jų tauta“.
Po šiuo kreipimusi pasirašė beveik 40 tūkstančių moterų iš viso pasaulio. Kiek vėliau britų leidinys „Guardian“ paviešino privačius Assadų elektroninius laiškus. Su vyru ji dalijosi linksmais vaizdo įrašais. Ir kol jis davė nurodymus šaudyti į savo paties žmones, ponia apsipirkinėjo internete.
„Amazon“ buvo užsakyti brangūs dizainerių kurti baldai ir meno kūriniai, taip pat fondiu rinkinys. Kai asistentė atsiuntė jai Paryžiaus batų kūrėjo Christiano Louboutino naujausių modelių nuotraukas, Asma džiūgavo: „Man iš tikrųjų jie patinka!!!“
„Man Asma reprezentuoja viską, kas mane atstumia lyderiuose, – sako Vokietijos ambasadoriaus Vašingtone žmona Huberta Voss-Wittig, pati žurnalistė, praėjus trejiems metams nuo jos inicijuoto vaizdo pranešimo. – Paviršutiniškumas, moralinė korupcija, abejingas šaltumas“.
Pasak jos, žurnalistai turėtų atidžiau pažiūrėti, prieš išaukštindami moterį vien todėl, kad ji žavingai atrodo ir moka jautriai šypsotis.
Gal meilė apakino Asmą al-Assad? Gal jos atžvilgiu taikomos represijos? O gal kalba eina apie „Stokholmo sindromą“, kurį belgų rašytoja Diane Ducret aprašė savo knygoje „Femmes de Dictateur“ („Diktatorių moterys“), pasakojančioje Hitlerio, Lenino, Stalino ir Mussolini mylėtų moterų biografijas?
„Kai aš pirmą kartą filmavau Osamos Bin Ladeno šeimą, iš tikrųjų suvokiau pirmųjų damų vaidmenį teroristiniuose režimuose“, – sako prancūzų filmų kūrėjas Joeolis Soleris. Kurdamas savo dokumentinį serialą „Despotiškos namų šeimininkės“, jis susitiko su kelių buvusių diktatorių žmonomis. „Jų grožis daro jas patikimomis“, – tikina J. Soleris.
Asmos atveju tai dar garantavo ir sėkmingą profesinę karjerą Vakaruose. Ji buvo viena iš tų karjeros moterų iš Artimųjų Rytų, kurių pilnos VIP zonos oro uostuose nuo Hitrou iki Beiruto. Viena iš jų yra Amal Alamuddin, libaniečio pabėgėlio dukra, įgijusi išsilavinimą anglų švietimo sistemoje ir tapusi garsia advokate, šiandien ji dar ir aktoriaus George'o Clooney žmona.
„Asmos šeima, Akhrasų klanas, priklauso Sirijos grietinėlei. Sunitų šeimos iš šio socialinio sluoksnio nėra labai religingos, – aiškina Artimųjų Rytų ekspertas Chrisas Doyle'as iš Didžiosios Britanijos. – Mergaitės nedengia galvos, aukščiausios klasės švietimas yra savaime suprantamas“.
Ar Asma įsisavino režimo naratyvą?
Alavito Basharo santuoka su sunite Asma, kurios šeima kilusi iš Homso, Assadų klanui politiškai buvo palanki. Nes sunitai Sirijoje sudaro gyventojų daugumą, o alavitai tėra mažuma.
„Ji ištekėjo už režimo, net jei tuo metu jai tai nebuvo iki galo aišku, – įsitikinęs Artimųjų Rytų ekspertas Ch. Doyle'as. – Elektroniniai laiškai, kurie pateko į viešumą, rodo, kad ji perėmė režimo naratyvą – arba Assadas, arba „Islamo valstybės“ teroristai. Arba gyvenimas, arba mirtis“.
Jeigu sumanytų palikti Siriją, galėtų tai padaryti tik be vaikų. Tai būtų stipriausias signalas iki šiol, kad režimas galutinai žlunga.
Vadinasi, ankstesnis Basharo al-Assado planas išsiųsti iš Sirijos žmoną ir vaikus buvo nesėkmingas. „Guardian“ paviešinti laiškai įrodo, kad Kataro šeicho Hamido bin Khalifos al-Thani dukra pasiūlė pabėgimo strategiją ir prieglobstį, ir savo elektroniniame laiške ragino Asmą al-Assad palikti šalį.
Į tai diktatoriaus žmona neatsakė. Kitokio pobūdžio gandus, esą ji visgi paliko Siriją, ji kontratakuoja nuotraukomis oficialioje „Instagram“ paskyroje, kuriose ji liesesnė ir ne tokia švytinti, bet visgi besišypsanti, apkabina „kankinių“ žmonas.
„Turiu su vaikais susijusių svajonių kaip bet kuri kita Sirijos motina, – sakė Asma al-Assad viename televizijos interviu dar prieš tai, kai jos vyras pradėjo žudyti savo žmones. – Noriu paprasčiausiai matyti, kaip jie auga“.
Visos laimingos šeimos yra laimingos vienodai, rašė Tolstojus. Kiekviena nelaiminga šeima yra savaip nelaiminga.