Kol Maskva kontempliuoja, kaip čia paskatinti sulėtėjusią šalies ekonomiką, Vašingtono mokslininkų centro wilsoncenter.org svetainėje žurnalistas Maksimas Trudoliubovas analizuoja kitą Rusijos sėkmės istoriją, jos karines reformas ir modernizacijos programą.
Pokalbio su vyresniuoju pelno nesiekiančios tyrimų ir analizės organizacijos CNA mokslo darbuotoju Michaelu Kofmanu metu jis aptarė, kiek toli šios reformos nuves, ką jos sako apie pasaulinę Rusijos strategiją, ir kaip Rusijos turimos perspektyvos tarptautinėje politikoje koreliuoja su Sovietų Sąjungos kadaise turėtomis.
Maksimas Trudoliubovas: Tiesiog neįtikėtinai sėkmingo Kremliaus makroekonomikos pasirodymo kontekste Rusijos piliečiams kažkodėl sekasi gana prastai: realiosios pajamos mažėja jau penktus metus iš eilės. Toks jausmas, kad, kai reikėjo rinktis ginklus ar sviestą, nugalėjo ginklai. Kaip toks elgesio modelis atrodo kitų didžiųjų valstybių kontekste?
Michaelas Kofmanas: Su Rusija lygintis gali vos kelios šalys. Ginklų ir sviesto dilema labai įdomi. Panašu, kad Rusijos valstybė supranta, kaip nupiešti stabilų makroekonomikos paveikslą, užtikrinti ilgalaikių investicijų į gynybinio potencialo modernizavimą ir gynybos planavimą, ir turi neprastai parengtą miglotos ateities užkardymo strategiją. Nepaisant to, valdantysis režimas, panašu, neturi nei gebėjimų, nei noro imtis rimtų realių reformų. Realybėje jis ištikimas stabiliai ilgametei stagnacijai.
Politiniame fronte Rusija turi tik vieną dublerį – Kiniją. Kariniame fronte Rusija, kaip valstybė, patyrusi rimtų transformuojančių karinių reformų ir modernizaciją, neabejotinai pirmauja, o Kinija ją tik vejasi. Rusija karinėmis reformomis Kiniją lenkia jau kurį laiką. Iš esmės visos Maskvos vykdytos karinės reformos ir modernizacija gana sėkmingai šalies karines pajėgas atkūrė kaip veiksmingą kadaise prarastą valstybinės galios instrumentą.
Taigi, vienintelė pastaraisiais metais sėkmingai reformuota Rusijos institucija, kuriai tokios permainos išėjo į gerą, yra būtent karinės pajėgos.
Maksimas Trudoliubovas: Galbūt galėtumėte plačiau pakomentuoti Kinijos ir Rusijos palyginimą?
Michaelas Kofmanas: Palyginti karinę galią ir išlaidas – užduotis ne iš lengvųjų. Kinija turi didelį karinį biudžetą, bet tokį turi ir Rusija. Pradedant 2008 metais, Rusijos karinės pajėgos atlaikė du reformų periodus. Pirmasis vyko 2008-2012 metais, už jį buvo atsakingas kariuomenės generolas Nikolajus Makarovas ir tuometinis gynybos reikalų ministras Anatolijus Serdiukovas. Antrasis etapas prasidėjo 2013 metais ir tęsiasi iki šiol, jam vadovauja generolas Valerijus Gerasimovas ir gynybos ministras Sergejus Šoigu.
Jų pastangos leido sėkmingai transformuoti Rusijos karines pajėgas, procesas nesibaigė. Rusija į gynybos modernizaciją 2011-2015 metais investavo labai daug pinigų, bet šiandien nuo Rusijos išlaidų gynybai piko jau praėjo porą metų. Gynybos biudžetas pastaruoju metu mažėja. Rusijos valdžia nusprendė laipsniškai mažinti išlaidas tiek gynybai, tiek valstybinei gerovei.
Rusija taip elgiasi puikiai prisimindama visas Sovietų Sąjungos padarytas klaidas. Pastaroji net ir ekonomikos nuosmukio metu gynybai skyrė didžiulius pinigus. Norėdamas gauti įvairių potencialių pinigų šaltinių pritarimą tokioms reformoms, Michailas Gorbačiovas turėjo kaip reikiant pasistengti dalindamas subsidijas ir lengvatas.
Šiandieninė Rusija stengiasi tokio scenarijaus išvengti.
Michailas Trudoliubovas: Nepaisant lėšų apkarpymo, Rusijos biudžetas gynybai vis dar labai didelis. Kaip būtų geriausia jį palyginti su kitų šalių kariniais biudžetais?
Michaelas Kofmanas: Perkamosios galios pariteto atžvilgiu, Rusijos gynybos biudžetas tikrai didžiulis. Tarptautinis Stokholmo taikos tyrimų institutas kiekvienais metais skelbia ataskaitą, kurioje pateikiama informacija apie šalių išlaidas gynybai, jos paverčiama vidutine suma JAV doleriais ir suteikia galimybę susipažinti su esama situacija pasaulyje. Taigi, jeigu rublio ir dolerio santykis per metus pasikeitė į blogąją pusę, tai reiškia, kad Rusijos gynybos biudžetas tokioje ataskaitoje gali pasirodyti esąs dvigubai mažesnis nei tikrasis jo mastas. Tokie palyginimai – viena iš priežasčių, kodėl dauguma neteisingai supranta Rusijos gynybos biudžeto skaičius.
Mano skaičiavimais, realioji Rusijos gynybos biudžeto perkamoji galia svyruoja nuo 150 iki 180 mlrd. dolerių.
Labai svarbu tokius duomenis vertinti būtent pagal perkamosios galios paritetą, nes Rusijos gynybos pramonė netgi labai savarankiška ir sąlyginai menkai priklausoma nuo importo. Pritaikius sankcijas, ji dar labiau užsidarė. Didžiausias Rusijos ir Saudo Arabijos skirtumas tas, kad Rusija perka ginklus iš Rusijos rangovų, o Saudo Arabija – iš Jungtinių Valstijų. Praeitų metų Rusijos gynybos biudžetas (Tarptautinio Stokholmo taikos tyrimų instituto duomenimis, siekiantis 61 mlrd. dolerių) yra mažesnis nei Prancūzijos. Būtų naivu ir netgi kvaila manyti, kad realybėje Rusija gynybai išleidžia mažiau nei Prancūzija.
Rusija tikrai gali sau leisti pirkti daugiau galios ir karinės įrangos nei Vakarų šalys. Vakarų valstybės – dideles pajamas gaunančios ekonomikos, o Rusija geriausiu atveju patenka į vidutines pajamas gaunančių šalių sąrašo pabaigą.
Vakaruose gynybos galia suvalgo žymiai daugiau nei Rusijoje. Nors Jungtinės Valstijos ir jų sąjungininkai šioje srityje tikrai netaupo, dauguma tokių išlaidų tenka visai ne gynybos įsigijimams ar moksliniams tyrimams bei taikomajai veiklai.
Jungtinės Valstijos maždaug 30 proc. savo gynybos biudžeto išleidžia būtent viešiesiems pirkimams ir tyrimams bei taikomajai veiklai, o štai Rusija tam nepagaili beveik 50 proc. Skirtumas akivaizdus. Už tokias kiekvienais metais išleidžiamas pinigų sumas galima be problemų įsigyti naujos ginkluotės ar sėkmingai modernizuoti turimą.
Michailas Trudoliubovas: Kiek rimti biudžeto apkarpymai ir jų pasekmės?
Michaelas Kofmanas: Gynybos pramonės srityje Rusijai nemažai problemų kelia izoliacija, nes būtent dėl jos, norint ir toliau įvykdyti visus valstybinius užsakymus, gynybos pramonei savo laiku teko investuoti į plėtrą. O dabar valdžia ėmė pirkti mažiau naujos karinės technikos.
Rusijos karinės pajėgos – ryškiausiai matoma Rusijos kaip valstybės sėkmės istorija. Taigi, natūralu, kad būtent ją ir reklamuoja, būtent ja ir didžiuojasi. Didžiausia Rusijos bėda ta, kad išlaidų gynybai suma nėra didelė lyginant su Jungtinių Valstijų ir Kinijos disponuojamomis sumomis, tačiau tai gana sunki gynybos našta valstybei, negalinčiai pasigirti dinamiška ekonomika ar pakankamu ūkio augimu, bent jau prilygstančiu vidutiniam pasauliniam BVP augimui. Rusija vien šalies gynybai išleidžia 2,8 proc. BVP.
Jeigu skaičiuotume ir išlaidas karybai, skaičius šokteltų iki 4 proc.
Rusijos ekonomikos struktūra – gana kebli ir sudėtinga. Neįgyvendinus esminių reformų, tikėtis ekonomikos augimo beprasmiška. Juo labiau, kad valstybė sau pasiglemžė nemenką dalį ekonomikos. Ir dabar daro gana įdomius statymus. Prisipažinsiu: iki galo taip ir nesuprantu, kaip Rusijos valdantysis režimas galvoja sėkmingai išspręsti mažėjančių pajamų ir dėl prastėjančių gyvenimo nerimaujančios visuomenės problemas. Bet kokių protestų malšinimas, dėmesio nukreipimas ir bandymai apsimesti, jog viskas gerai – trumpalaikės priemonės. Baisiausia, kad Rusijos valdantysis režimas, panašu, neturi plano, ką daryti su paprastais žmonėmis.
Michailas Trudoliubovas: Ar tai ne kas kita, kaip oportunizmas ir taktinis pasirinkimas, o galbūt Rusijos sprendimuose ir elgesyje įžvelgiate „didžią strategiją“?
Michaelas Kofmanas: Štai kaip įsivaizduoju režimo strategiją. Maskvai šiuo metu svarbiausia bent kiek sumažinti įtampą santykiuose. Labiausiai ji norėtų būti 1969-1979 metų Sovietų Sąjunga. Sovietų Sąjungai pirmąją Šaltojo karo pusę sekėsi gana gerai, galbūt netgi geriau nei Jungtinėms Valstijoms.
Jeigu Sovietų Sąjunga XX amžiaus 8-ąjį dešimtmetį būtų nusprendusi užbaigti Šaltąjį karą ir susitelkusi į ekonomikos reformų klausimus, Borisui Gorbačiovui greičiausiai būtų pavykę pratęsti tos sistemos gyvavimo laiką. Nesakau, kad tai būtų buvęs geras dalykas, tačiau, vertinant strategijos požiūriu, Sovietų Sąjunga buvo tikra beprotybė, ir tikrai de facto į Jungtinių Valstijų teigiamą atsakymą nebūtų sureagavusi palankiai.
Man Rusijos strategija pirmiausia susijusi su noru Jungtinėms Valstijoms primesti strateginių išlaidų. Tai savotiškas žaidimas, kas vienas kitam gali atnešti daugiau nuostolių ir išlaidų, konkrečiai – vadinamųjų asimetrinių išlaidų.
Galios pasiskirstymas visada tik asimetriškas, šiame kontekste jis suteikia žymiai pigesnių būdų, kaip konkurencijos metodais pakenkti varžovui. Priežastis, kodėl Sovietų Sąjungai XX amžiaus 8-ąjį dešimtmetį pasisekė gauti susitarimą, buvo ne tik ta, kad pirmoji Šaltojo karo pusė jai buvo tokia sėkminga. Ne mažiau svarbu ir tai, kad tapo galingesnė, o Jungtinių Valstijų pozicijos tiek užsienyje, tiek šalies viduje ėmė silpti. Štai kodėl XX amžiaus 8-ąį dešimtmetį Jungtinės Valstijos buvo labai suinteresuotos tartis.
Tik šį kartą Rusija greičiausiai netaps stipresnė, nes jos ekonomika šlubuoja. Taigi, jeigu rusai sugebės parodyti esantys lankstūs ir gebantys atlaikyti dabartinę konfrontaciją, tuomet iš Jungtinių Valstijų galbūt sulauks pasiūlymo – ar bent jau to tikėtųsi Kremlius. Tik tam lankstumui reikia patikimų ekonominių ir karinių pagrindų, varžovui signalizuojančių apie potencialą atsilaikyti ilgoje kovoje.
Tik tokios Maskvos pastangos jai gali padaryti meškos paslaugą. Rusija labai norėtų mesti iššūkį Jungtinių Valstijų politikai užsienyje, įgyti pranašumą ir bet kokia kaina Vašingtonui padidinti sandorių išlaidas – dėl šių sandorių pačiai Maskvai nusispjauti, tačiau jos oponentai, pavyzdžiui, Venesuela ir Libija mano kitaip.
Štai ateina Maskva, minimaliomis sąnaudomis išsirūpina sau pranašumą ir įsitraukia į arbitražą, nes nori Jungtinėms Valstijoms pabranginti sandorius ir tam tikra prasme atsirevanšuoti už įvairius Jungtinių Valstijų užsienio politikos sprendimus, kuriais Vašingtonas norėjo paspausti ar nubausti tą pačią Rusiją.
Michailas Trudoliubovas: Ar tokia situacija kaip nors lemia karo tikimybę?
Michaelas Kofmanas: Dar vienas labai svarbus Rusijos strategijos komponentas – įvairios destruktyvios kampanijos, atliekančios netiesioginės konkurencijos vaidmenį. Tai įvairūs reidai, netiesioginiai kariniai veiksmai, pavyzdžiui, išpuoliai prieš svečios šalies teritorinį vientisumą, bandymai sutrikdyti sprendimų priėmimo procesą ir sukelti kuo didesnę politinę ar ekonominę žalą.
Bene geriausiai žinoma politinio karo kampanija buvo kišimasis į 2016 metų Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Šiuo atveju svarbiausia ne tai, ar kampanija iš esmės pasiseka, o tai, ar taikinio reakcija atneša apčiuopiamos strateginės naudos. Neretai padaryti labai didelės žalos galima pasitelkus labai nedaug išteklių. Ir nors dėl tokių kampanijų veiksmingumo ir galima ginčytis be pabaigos, jų taikinių reakcija – aukso vertės.
Tiesioginė konkurencija – strategija, kurią taikant priešininkui daromas tiesioginis spaudimas.
Sovietų Sąjunga ir NATO Šaltojo karo metais buvo įsivėlusios į didelio masto konvencinės ir branduolinės ginkluotės telkimo programą. Tai tiesioginė konkurencija. Ją galima nesunkiai apčiuopti ir išmatuoti. Jai reikia pinigų ir išteklių. Netiesioginė konkurencija – tai, kaip vyko iš esmės Šaltasis karas. Sovietų Sąjunga ir Jungtinės Valstijos kone visą Šaltąjį karą praleido kovodamos už Europos ribų.
Netiesioginės konkurencijos tikslas – susilpninti priešo pajėgas ir priversti skirstyti išteklius, priešą išbarstyti daugybėje frontų, iš kurių nė vienas nėra tiesioginiai susijęs su pagrindiniu tikslu. Jeigu manote, kad esminis Rusijos tikslas yra Europos saugumo architektūra ir Ukrainos bei Baltarusijos ateitis, tuomet netiesioginė strategija galėtų būti pastangos sukelti Jungtinėms Valstijoms galvos skausmą dėl Artimųjų Rytų, Afrikos ir Lotynų Amerikos.
Tai gali būti įsitraukimas į karinius konfliktus per tarpininkus, įvairios slaptos operacijos, perversmai ir nužudymai bei politiniai konfliktai (parama separatistams, sukilėliams, netiesioginis kišimasis į konfliktus atokiuose taškuose).
Tai labai būdinga aršios konkurencijos dėl galios ir įtakos kontekstams. Asmeniškai man Rusijos veiksmų planas vienu metu tiek tiesioginis, tiek netiesioginis, tačiau pastarasis žymiai svarbesnis, nes būtent ten daugiau veiksmo.
Tiesioginė konkurencija susijusi su pajėgų telkimu, kariniais manevrais, tačiau tikimybė, jog branduolinį ginklą turinčios valstybės pradės tikrą karą, labai menka. Rusijos strategija paremta idėja, jog svarbiausia išlikti skaudžia rakštimi Jungtinių Valstijų šone ir viltis, jog galiausiai Vašingtono kantrybės taurė persipildys ar jis paprasčiausiai pavargs nuo įtampos ir panors liautis konkuravęs, pasiūlys pasikalbėti.
Michailas Trudoliubovas: Lyginti Rusiją ir Sovietų Sąjunga – gana sudėtinga. Viena vertus, jos labai skirtingos: egzistuoja skirtingose epochose, turi skirtingas ekonomikas ir politines sistemas. Svarbu tai, kad šiandieninės Rusijos sprendimų priėmėjai nepamiršta Sovietų Sąjungos, žinoma, kažkiek mokosi iš jos savo laiku padarytų klaidų. Kaip jūs palygintumėte Sovietų Sąjungos ir Rusijos strategijas?
Michaelas Kofmanas: Egzistuoja du esminiai Rusijos ir Sovietų Sąjungos strategijų skirtumai. Pirmiausia Sovietų Sąjungos strategija nebuvo paremta idėja susitarti su Jungtinėmis Valstijomis. Sovietų Sąjunga nuoširdžiai manė turinti alternatyvų ekonominio ir politinio vystymosi modelį, o, bėgant laikui, kai įsivėlė į Šaltąjį karą, įsivėlė ir į karinius veiksmus per tarpininkus ir politinius karus (nors tam praktiškai neturėjo jokio preteksto).
Biurokratine prasme ji virto sistema, kurios vienintelis tikslas ir prasmė – paprasčiausiai išsilaikyti. Keisčiausia tai, kad, kai Sovietų Sąjungai pavyko iš Jungtinių Valstijų išpešti geriausią įmanomą susitarimą 1975 metais (jis buvo Helsinkio susitarimų forma), ji ir toliau plėtė konkurencijos teritorijas į Afriką ir Lotynų Ameriką.
Rusijai žymiai labiau stinga išteklių ir ambicijų, stinga Sovietų Sąjungos ideologijos ir supergalios ambicijų, nors ir senų įpročių atsikratyti labai sunku. Maskva tikrai nesirungia dėl vienodai pajėgios supergalios titulo, nebando tapti ir geriausiu alternatyviu politinio ir ekonominio vystymosi modeliu.
Antras dalykas tas, kad Sovietų Sąjunga visada buvo silpnesnė už Jungtines Valstijas, tačiau Sovietų Sąjunga buvo vienintelė tikra Amerikos varžovė, o tai reiškia, kad turėjo nešti tokios konfrontacijos naštą ir priimti skaudžiausius smūgius.
Geriausias Sovietų Sąjungos rezultatas buvo XX amžiaus 8-ąjį dešimtmetį pasiekti 58 proc. Jungtinių Valstijų BVP. Galiausiai Sovietų Sąjunga save kaip reikiant išsekino – išnaudojo visus privalumus, o tas alternatyvus modernizacijos modelis pasirodė esąs niekam tikęs. Tik dabar Rusija nėra pagrindinė Amerikos problema. Pagrindinė Amerikos problema yra Kinija. Tai, ko visada trūko Sovietų Sąjungos gyvenime, buvo dar vienas Jungtinių Valstijų konkurentas, galintis nemenką dalį šalies išteklių nukreipti į kitą pusę.
Rusija gali imti manyti, kad išsikovos geras sąlygas, nes Kinijos keliamas iššūkis auga kiekvieną dieną, o Jungtinės Valstijos galiausiai nebegalės sau leisti strateginės konkurencijos ir su Kinija, ir su Rusija vienu metu. Juo labiau dėl to, kad tai, ko siekia Rusija, lyginant su Kinijos ambicijomis, yra gana ribota (bent jau Maskvos požiūriu).
Nors šalia Kinijos Rusija ir jaučiasi aplenkta, konfrontacijos su Jungtinėmis Valstijomis nutraukti nė neketina. Realybė tokia, kad šiuo metu Maskva Vašingtono atžvilgiu yra stipriausia per pastaruosius tris dešimtmečius ir puikiai supranta, kad Amerikos įtaka šiuo metu silpsta.
Tai tikrai nereiškia, kad Rusijai negresia stagnacija ir nuosmukis, tačiau privalome kliautis sveiku protu. Todėl Maskva pagal turimas išgales remia Kinijos iššūkį Jungtinėms Valstijoms, nes Kinija – dalis Rusijos atsakymo į jos pačios problemas. Tik laikas parodys, kiek ši strategija realistiška.
Maskva teoriškai itin suinteresuota persvarstyti Europos saugumo architektūrą, išsikovoti pripažinimą privilegijuotoje įtakos sferoje ir atgauti didžiosios galios statusą (žinoma, kartu su juo ir tokiam statusui priklausančias privilegijas). Vertinant iš Rusijos perspektyvos, tam nebūtina įvykti jau šiandien – tai gali įvykti ir XXI amžiaus trečią ar ketvirtą dešimtmetį. Maskva tenori parodyti turinti pakankamai išteklių tęsti konkurencijos žaidimą ir išlikti varginančiu galvos skausmu Jungtinėms Valstijoms. Vertinant iš Maskvos perspektyvos, tokia strategija nėra kažkas neįmanomo, nors ryškios Maskvos ir Vašingtono išteklių asimetrijos ir negalima ignoruoti.
Michailas Trudoliubovas: Kaip manote, turint omenyje, kokia silpna Rusijos ekonomika, ar ši strategija pasiteisins?
Michaelas Kofmanas: Istoriškai, kad ir nelabai to norėtųsi tikėtis iš tokius silpnus ekonominius pamatus turinčios šalies, Rusijai gana neprastai sekasi spręsti tarptautinius klausimus. Kinijai – priešingai. Pekinas nuolat pasirodo prasčiau, nei iš jo tikimasi. Deja, bet į Kiniją dedamos viltys ir lūkesčiai taip ir lieka neatliepti.
Maskvai taip pat netrūksta lūkesčių ir realių baigčių neatitikimo. Rusijos elitas mano, kad jų šaliai priklauso privilegijuotosios ir sprendimus tarptautinėje politikoje priimančios galios vaidmuo. Bėda ta, kad istoriškai Rusijai taip ir nepavyko sukurti tvarų ekonomikos augimą užtikrinti galinčią politinę ir ekonominę sistemą.
Taigi, Rusijai paprasčiausiai stinga ekonominės galios, dinamikos ir įtakos perrašyti savo statuso apibrėžtį taip, kaip ji įsivaizduoja savo vaidmenį tarptautinėje politikoje. Taip Maskva atsiduria silpnosios galios pozicijoje. Realybės ir lūkesčių neatitikimas Rusiją smarkiai liūdina, nes ji mano negaunanti pagarbos ir statuso, kuris jai neva turėtų priklausyti.
Remdamasis savo patirtimi, galiu pasakyti, kad Vakarų elitas į pasaulį linkęs žvelgti pro ekonominių rezultatų prizmę, neretai pamiršdamas labai svarbias galios dimensijas. Kaip kad sako Rusijai, „Žiūrėkite, turint omenyje, kokia jūsų padėtis ekonominės galios ir įtakos sferose, jums statusas, kurio taip siekiate, paprasčiausiai nepriklauso“. Mano galva, Jungtinėms Valstijoms šiuo metu tenkantis iššūkis yra išsiaiškinti, kaip elgtis su Rusijos įtaka pasaulyje.
Rusija – patvari galia. Galbūt ne pati stipriausia, galbūt demonstruoja ne pačius geriausius rezultatus, tačiau trauktis ji neketina. Rusija gyvena galios ciklais. Rusija mobilizuojasi, tada prasideda stagnacija, galiausiai šalis nusilpsta, o po kurio laiko vėl pradeda stotis ant kojų. Kad ir kaip ten būtų, nei Rusijos galia, nei įtaka taip neims ir nedings.
Vos tik atsiranda manančių, kad Rusija keliauja į antrą planą, ateina nauja karta, perima šalies valdžią į savo rankas ir vėl paverčia valstybę pakankamai stipria politiškai ir ekonomiškai – kitaip tariant, ji ir vėl gali tapti kam nors galvos skausmu. Rusijai tereikia dvidešimties metų ir ji parkris, atlaikys revoliuciją ar pilietinį karą ir atgims. Per pastarąjį šimtą metų taip jau nutiko mažiausiai du kartus.
Kol kas nė vienam šių laikų Rusijos lyderiui nepavyko išspręsti esminės Rusijos problemos, kaip rasti tvarų kelią į modernizaciją ir ekonomikos vystymąsi, tačiau visgi pavyko sugalvoti netgi ne vieną būdą, kaip atgauti pakankamai jėgų, įtakos interesų gynimui ir tapti tuo metu dominuojančios pasaulio supergalios konkurente.
Kai kuriose srityse netgi jaučiu, jog Jungtinių Valstijų politinė klasė nesupranta, kodėl Rusijos galia niekaip nesibaigia. Panašu, kas patys kenčiame nuo klaidinančio vadinamojo popierinio tigro.
Maskva regima kaip grėsminga, agresyvi, tačiau tuo pačiu ir labai silpna. Tai karikatūriškas suvokimas, kuriam trūksta elementarios pusiausvyros ir dėmesio niuansams. Ir po šiai dienai tinka šis posakis: Rusija nėra nei tokia silpna, nei tokia stipri, kaip atrodo.