Į Ukrainą persikėlusi baltarusė interviu „Delfi“ – apie tai, kodėl nepavyko nuversti Lukašenkos ir kodėl jis nesiunčia savo karių į frontą

Tatjana Hacura-Javorskaja – baltarusė žmogaus teisių gynėja, savo akimis mačiusi 2020 metų protestus Baltarusijoje. Tuo metu ji dokumentavo, rinko įrodymus apie Aliaksandro Lukašenkos režimo nusikaltimus. Dabar ji gyvena Ukrainoje ir interviu „Delfi“ tikina esanti tikra, kad prieš ketverius metus baltarusių protestai tiesiog buvo pasmerkti.

Vilniuje T. Hacura-Javorskaja apsilankė dėl čia vykstančio festivalio „Nepatogus kinas“, kurio metu Lietuvos žiūrovams pristatytas filmas „Kas, jei ne mes?“. Ji yra viena iš šios dokumentinės juostos herojų.

Baltarusė net ir nurimus protestams dar gyveno savo gimtinėje ir stengėsi padėti politiniams kaliniams, kurie už grotų atsidūrė dėl pasipriešinimo A. Lukašenkos režimui. Tačiau prasidėjus plataus masto karui Ukrainoje, ji išvyko į Kyjivą, kur tuo metu jau gyveno jos sutuoktinis su sūnumi.

Interviu „Delfi“ T. Hacura-Javorskaja sako vis dar tikinti, kad Baltarusija kada nors taps vėl laisva, tačiau bijanti, kad įvykiai gali pasisukti ir visai kita linkme.

– Pažiūrėjus filmą, kuris pasakojo apie 2020 metų įvykius Baltarusijoje, mane apniko mintis, kad tuo metu visi buvome labai naivūs. Net ir filmo herojai tikėjo, kad Lukašenka anksčiau ar vėliau turės trauktis, o demokratija laimės. Jums neatrodo, kad naivumo buvo labai daug?