Anot jo, šis žygis – tarsi atsakas pabėgėliams: „Mes skelbiame, kad norime eiti iki galo, norime palikti Sirijoje ženklą, norime taikos. Suprantu, kad visa tai atrodo beprotiška ir neįmanoma, bet visi dideli judėjimai iš pradžių atrodė neįmanoma beprotybė.“
Gruodžio 26-ąją šimtai žmonių Berlyne pradėjo pėsčiomis žygiuoti į Alepą. Šiuo žygiu jo dalyviai siunčia pasauliui žinią, kad karas, dėl kurio žūsta tūkstančiai nekaltų žmonių, privalo baigtis. Žygis prasidėjo Berlyne, iš jo žygeiviai pajudės į Čekiją, vėliau pereis Austriją, Slovėniją, Kroatiją, Serbiją, Makedoniją, Graikiją, Turkiją ir Siriją.
Tai kelias, kuriuo pabėgėliai taip pat, daugiausia pėsčiomis, pasiekė Vakarų Europą. Kelionė pėsčiomis iki Alepo gali užtrukti apie 6 mėnesius.
Žygio idėja kilo Berlyne gyvenančiai lenkų žurnalistei Annai Alboth, kai maždaug prieš mėnesį Rusijos ir Sirijos vyriausybės pajėgos vykdė intensyviausius bombardavimus ir internete pasirodė šiurpūs vaizdai, kuriuose – sužaloti ir žuvę civiliai.
Anna ir jos draugai, kolegos nusprendė, kad jie negali tiesiog sėdėti ir žiūrėti, tad nusprendė veikti. Apie iniciatyvą paskelbus socialiniuose tinkluose, greitai prie jų prisijungė šimtai žmonių iš Europos ir kitų šalių. Į Siriją pėsčiomis pasiryžę grįžti ir į Vakarų Europą atvykę pabėgėliai.
– Kiek žmonių dalyvauja žygyje?
– Per visą žygio laiką turėtų prisijungti tūkstančiai žmonių, o kiek žygiuos vienu metu, kol kas dar sudėtinga pasakyti. Manau, kad tai gali būti maždaug 500 žmonių. Kadangi žygį pradėsime Berlyne, spėju, kad pradžioje gali būti apie porą tūkstančių žmonių – su tais, kurie planuoja ateiti ir tiesiog išreikšti palaikymą. Žygis bus ilgas, kartais nuobodus, juk žygiuosime ir per kaimiškas vietoves. Pažiūrėsime, kiek žmonių drįs Naujuosius metus praleisti žygyje, nakvoti palapinėse.
– Šis žygis sulaukė tarptautinio pripažinimo. Iš kokių šalių prisijungė žygio dalyviai?
– Didelio susidomėjimo sulaukėme iš Italijos, Austrijos piliečių ir kitų šalių, kurias kirsime žygiuodami. Pažiūrėsime, kaip viskas klostysis toliau, tokiame žygyje viskas įmanoma. Gali būti, kad vieni pavargs, daugelis praras entuziazmą, taip žygeivių grupė mažės. Galbūt priešingai – energija, užsidegimas ir įsitraukimas augs ir vis daugiau žmonių norės išreikšti savo solidarumą karo iškankintiems žmonėms.
– Bet pagrindinė komanda, kuri sukūrė šią iniciatyvą, turbūt eis visą atstumą?
– Viena pagrindinių projekto sielų, Anna, tikrai eis iki pabaigos. Mano logistikos savanorių komanda žygiuos visą kelią, bet aš pats prisijungsiu tik prie kelių etapų, nes mano užduotis bus koordinuoti kelionę iš kitur. Vienas iš savanorių, Alexas, metė darbą, kad galėtų prisijungti prie žygio. Mano žmona taip pat eis visą laiką.
– Kodėl žygis pėsčiomis?
– Mus, organizatorius, įkvepia tokie pavyzdžiai, kaip Mohandas Gandhis ir garsusis Druskos žygis, kuriuo jis protestavo prieš britų druskos monopolį Indijoje. Mūsų žygio idėja ir yra išreikšti solidarumą ir tai, kad mes nesame nejautrus, išpuikę vakariečiai. Žygis pėsčiomis nėra lengvas, taip įrodome, kad mums tikrai rūpi.
Tai ir atsakas pabėgėliams, kurie beveik visą atstumą atėjo pėsčiomis, tik mes einame į kitą pusę. Išsiaiškinome kiekvienos šalies įstatymus, pildėme dokumentus, nes 500 žmonių negali tiesiog žygiuoti keliais ir pasakyti, kad susitiko atsitiktinai. Žygio metu laikysimės visų įstatymų, normų ir pan.
Kiekvienas miestelio, kurį kirsime, meras informuotas, kada atvyksime. Mes jų prašome, kad galėtų suteikti kokią nors pagalbą. Taigi laikysimės taisyklių. Gavome žinučių iš kitų visuomeninių organizacijų, kurios rašė lauksiančios mūsų savo mieste. Taigi dar kartą – laikysimės visų taisyklių, nes mes ne revoliucionieriai, o žygeiviai už taiką.
–Situacija Alepe pasikeitė nuo to laiko, kai pranešėte apie žygį. Ar dėl to keičiasi ir žygio tikslas?
– Ne, šis žygis niekada nebuvo vien tik apie Alepą. Paskutiniai įvykiai ten tiesiog buvo kritinis lūžis, privertęs mus eiti. Mes, didžioji dalis žygio dalyvių, matę, kaip per visus karo metus žūsta civiliai, jautėmės labai dviprasmiškai.
Atrodė, kad nieko negalime padaryti, tačiau nebegalėjome ramiai žiūrėti į visus tuos pranešimus – į tai, kas vyksta kaip į realybės šou. Per paskutiniuosius įvykius Alepe viskas susikaupė, mes su draugais tiesiog atsistojome ir sakome: „Viskas, aš turiu ten eiti, kas eisite su manimi?“. Man prireikė penkių minučių, kad apsispręsčiau. Tai atrodo beprotiška, bet mes tai darome.
– Mačiau, kad prie jūsų grupės prisijungs ir visai neseniai pabėgėlio statusą Vakaruose gavę sirai.
– Taip, bet perspėjome, kad jie iki galo išsiaiškintų taisykles ir teisines detales, nenorime, kad jie turėtų nemalonumų. Vokietija yra vienintelė valstybė Europos Sąjungoje, kur nauji pabėgėliai tam tikrą laiką po statuso suteikimo negali palikti regiono, vėliau valstybės ir tik vėliau jie gali keliauti laisvai. Šiais klausimais mes dirbame su teisininkais, nes pabėgėlių, norinčių keliauti kartu, tikrai yra. Pabėgėliai, kurie su mumis susisiekė, perdavė mums žuvusių artimųjų nuotraukas, jas mes nešime žygio metu. Taigi, šis žygis bus skirtas ir tiems, kurie jau žuvo dėl karo Sirijoje.
– Daugeliui išgirdus, kad per Turkiją žygiuosite į Siriją, kilo klausimas, ar taip paprastai galėsite tai padaryti, ar nereikės specialių leidimų, dokumentų.
– Į Turkiją aš, kaip Vokietijos pilietis, galiu patekti laisvai. Taip pat, kaip kiti ES piliečiai. Tiems, kuriems reikia vizos, ją paprasčiausiai galima nusipirkti prie sienos. Tačiau iššūkių gali kilti visai ne dėl teisinių dalykų. Galbūt Turkijos vyriausybė pasakys, kad nenori įsileisti į šalį minios pamišėlių. Tokiu atveju mes įstrigtume prie sienos, kaip pabėgėliai prie Vengrijos sienos, ir reikalautume, kad Turkija mus įsileistų.
Jei kai kurie žmonės žygio viduryje pasakys, kad viskas, daugiau nebegali ir atsitraukia, viskas bus įmanoma. Juk žmonės niekuo neįpareigoti, tai – pilietinis judėjimas. Aišku, kai kurie žygio dalyviai sakys, kad jie bet kokia kaina pasieks kelionės tikslą. Ir jeigu Sirija ar Turkija užkirs mums kelią, vyriausybės turės mums paaiškinti kodėl jie mūsų neįleidžia.
– O kaip dėl finalinės atkarpos Sirijoje? Kokios saugumo garantijos?
– Niekas iš organizatorių neketina rizikuoti žygeivių sveikata ir gyvybe. Mes eisime kiek įmanoma toliau, tačiau visada žiūrėsime, kokia yra situacija. Mes visi – paprasti piliečiai, todėl klausysime pareigūnų patarimų dėl tokių dalykų. Tačiau iki pat Alepo mes stengiamės nutiesti kelią viešumu.
Mes skelbiame, kad norime eiti iki galo, norime palikti Sirijoje ženklą, norime taikos. Suprantu, kad visa tai atrodo beprotiška ir neįmanoma, bet visi dideli judėjimai iš pradžių atrodė neįmanoma beprotybė.
Visi žmonės juokėsi iš M. Gandhi, iš Martino Lutherio Kingo, kai jis žygiavo iš Selmos. Visi šaipėsi iš „Greenpeace“ aktyvistų, kurie blokuodavo banginių medžioklę. Kartais net maža grupė žmonių gali sukurti sąmoningumą. Net jeigu nepasieksime Sirijos, norime pasakyti, kad yra priemonių, ne tik sėdėti šoko būsenoje.
– Kelionės pradžiai pasirinkta antra Kalėdų diena. Ar tai ką nors reiškia?
– Nors didžioji dalis organizatorių nėra religingi, man asmeniškai tai atrodo labai simboliška. Kristus savo gimimu į pasaulį atnešė šviesą ir viltį. Iš tiesų, kiek pamenu, visi organizatoriai buvo susiplanavę Kalėdų išvakares ir pirmą Kalėdų dieną praleisti su šeima, tėvais. Bet kaip jau sakiau, man asmeniškai, tai labai simboliška.