Pirmame to kraustymosi etape daugiausia germanai užėmė beveik visą Vakarų Romos imperijos teritoriją, antrajame – slavai, turkai ir kitos gentys kūrėsi Rytų Europoje ir Kaukaze. 410 m. vestgotai nusiaubė Romą ir 418 m. įkūrė pirmą barbarų valstybę – Tulūzos karalystę. Vėliau buvo įkurtos kitos barbarų valstybės: Vandalų, Burgundų-Galijos, Frankų-Galijos karalystės. Tuo pat metu anglai, saksai ir jutai kraustėsi į Britaniją ir ten įkūrė septynias karalystes.
Europa apimta sumaišties
Vis dėlto tai, kas dabar vyksta mūsų žemyne, Europos Komisija (EK) pavadino didžiausia migracijos krize po Antrojo pasaulinio karo. Anot Europos Sąjungos (ES) užsienio ir saugumo politikos koordinatorės Federicos Mogherini, ji truks ilgą laiką. Tą patį teigia su Irako ir Levanto islamo valstybe kariaujančių kurdų kontroliuojamoje teritorijoje Sirijos vakaruose apsilankiusi čekų žurnalistė ir fotografė Lenka Klicperová. Pasak jos, ji nesutiko nė vienos šeimos, kurios kuris nors iš narių nebūtų įsikūręs Europoje, daugiausia Vokietijoje.
Prieš diktatorių Basharą al Assadą nukreiptas 2010 m. Arabų pavasaris Sirijoje virto į visų karą su visais. Dėl šalies kaunasi Damasko režimas, pasaulietinė opozicija ir ypač nuožmūs islamistai iš „Islamo valstybės“. Kai birželio pabaigoje Islamo valstybė atakavo kurdų Kobanio miestą, žudė negailėdami nei moterų, nei vaikų. Rugsėjo 19 d. islamistai internete išplatino egzekucijos, per kurią viešai buvo sušaudyta apie 50 sirų vyriausybinės armijos kariškių, vaizdo įrašą.
Islamo valstybės atveju kalbėti apie civilizuotą kariavimą ar Ženevos konvencijos laikymąsi beprasmiška. Ir tai paaiškina, kodėl šiandien Sirija yra didžiausia migrantų tiekėja į Europą.
Tarptautinės migracijos organizacijos duomenimis, per Graikiją į ES vien nuo metų pradžios iki rugsėjo vidurio plūstelėjo daugiau kaip 309 tūkst., per Italiją – 121 tūkst. žmonių. Graikiją pasiekė daugiausia sirai (daugiau kaip 175 tūkst.) ir afganai (daugiau kaip 50 tūkst.). Į Italiją vyko žmonės iš Eritrėjos (daugiau kaip 30 tūkst.) bei Nigerijos (daugiau kaip 15 tūkst.). Bandydami patekti į Europą žuvo 4 tūkst. pabėgėlių.
Sumaištis ES šalių narių pasieniuose augo visą rugsėjį. Mėnesio viduryje Vokietija buvo įvedusi patikros režimą pasienyje su Austrija, ši – su Vengrija, Slovakija – su abiem pastarosiomis. Vengrija užtvaras pasienyje su Serbija pastiprino spygliuota viela ir pakoregavo įstatymus taip, kad nelegalus jos sienos kirtimas dabar prilygintas nusikaltimui.
Nepaisant šių ir kitų apsaugos priemonių, vien į Austriją rugsėjo viduryje per dvi dienas prasmuko daugiau kaip 20 tūkst. žmonių. Miunchenas per vieną rugsėjo šeštadienį pasipildė 13 tūkst. atvykėlių. Bavarijos valdžia dėl vietų trūkumo mažiausiai 5 tūkst. atvykėlių kreipėsi pagalbos į kitas Vokietijos žemes. Berlynas jau koreguoja į Vokietiją atplūsiančių žmonių skaičių. Manoma, kad iki metų pabaigos jų bus ne 800 tūkst., kaip planuota anksčiau, bet milijonas.
Dauguma Vidurio ir Rytų Europos šalių kratosi pabėgėlių. Rugsėjo 19 d. Budapeštas apkaltino Kroatiją tarptautinių susitarimų laužymu po to, kai į Vengriją iš šios šalies atvyko traukinys pabėgėlių, kuriuos lydėjo apie 40 kroatų policininkų. Vengrai juos nuginklavo ir išsiuntė namo, o migrantus išsiuntė į Austriją. Šios šalies valdžia pareiškė, kad su Viena šis klausimas nebuvo apsvarstytas.
Ketvirtas pagal pelningumą verslas
Situaciją komplikuoja tai, kad imigracija labai greitai tapo pelningu šešėlinių struktūrų verslu. Pasak austrų dienraščio „Die Presse“ (08-28), maršrutas Turkija–Libija–Italija kainuoja 3,8 tūkst. JAV dolerių, Alžyras–Libija–Italija – 2,5 tūkst. eurų. Pastaruoju metu išpopuliarėjo maršrutai per Balkanus.
Paklausa milžiniška – nuo metų pradžios iki liepos pabaigos pabėgėlių antplūdis buvo tris kartus didesnis negu per tą patį 2014-ųjų laikotarpį. Vien Sirijoje 5 mln. žmonių laukia galimybės išvykti ir yra pasirengę už kelionę iki Austrijos mokėti iki 12 tūkst. eurų.
Pasak Jungtinių Tautų (JT) nusikaltimų kontrolės tarnybos, anksčiau šiame versle dominavo prie papildomo uždarbio bandantys prisidurti mėgėjai, o dabar tuo užsiima organizuotos grupuotės. Pernai vien Šiaurės Afrikos grupuotės iš nelegalios migracijos uždirbo 300–600 mln. eurų, šiemet pelnas neabejotinai augs kelis kartus. Beje, kaip teigiama, „Islamo valstybė“ iš šio verslo vien šiais metais uždirbs per 300 mln. JAV dolerių.
Turkijos mieste Bodrume klestinčiu verslu tapo valčių prekyba – Ataturko bulvare ir gretimose gatvėse įsikūrusiose parduotuvėse ypač populiari 3,3 m ilgio „Freesun Ry-Bd“, pritaikyta daugiausia keturiems žmonėms, tačiau nuo karo bėgantys sirai į ją sodina iki trijų šeimų. Valtimis prekiavo net Prancūzijos garbės konsulė Bodrume Françoise Olcay, tačiau po to, kai televizija „France 2“ slapta kamera nufilmavo reportažą apie tai, šios šalies užsienio reikalų ministerija konsulę atšaukė.
Austrų „Die Presse“ pasakoja apie pasus vaiduoklius, kai aferistai ieško į paso užsakovą labai panašių sirų ir perka jų asmens tapatybės korteles. „Frontex“ duomenimis, 2014 m. fiksuota beveik 9,4 tūkst. bandymų taip prasmukti į ES. Kiek tokių atvejų bus šiemet, belieka tik įsivaizduoti. Neretai dokumentus parduoda ar skolina ES bei JAV jau gyvenantys sirai – pabėgėliai iš Sirijos turi daug galimybių gauti pabėgėlio statusą, taigi jų pasai yra savotiškas talonas keliauti netikrinamu žaliu koridoriumi. Kaip lengva pakeisti tapatybę, įsitikino „Habertürk“ žurnalistas – Stambule prisistatė pabėgėliu ir per porą dienų už 500 eurų iš nelegalių vežėjų gavo Suomijos piliečio dokumentus.
Buvęs Serbijos policijos pareigūnas Markas Nikovičius teigia, kad mafijos struktūros kontroliuoja du trečdalius migrantų srauto. Po narkotikų, ginklų prekybos ir prostitucijos nelegali migracija yra ketvirta pagal pelningumą nusikalstama veikla Balkanuose.
Kremliaus „iniciatyva“
Pagrindinė migrantų tiekėja į Europą – chaose skendinti Sirija. Chaoso augimo grėsmė išaugo, kai rugsėjo viduryje Jungtinėje Karalystėje įsikūręs informatorių tinklu Sirijoje disponuojantis Žmogaus teisių monitoringo centras informavo apie prie Tartuso esančio Hamidiyé oro uosto plėtrą ir galimą karinių oro pajėgų bazės statybą Latakijoje.
Ten rusai nugabeno dešimtis kovinių mašinų ir 1,5 tūkst. žmonių galinčių priglausti gyvenamųjų blokų. Jūra pristatyta 250 konteinerių su kariniais sunkvežimiais, granatsvaidžiais, ryšio priemonėmis ir lazerine technika.
Rugsėjo 22 d. Pentagonas informavo apie 28 rusų karinius lėktuvus Latakijoje, nors prieš savaitę visoje Sirijoje tebuvo keturi naikintuvai Su-27. Oro uostą saugojo 15 tankų T-90 ir maždaug tiek pat naujų zenitinės artilerijos sistemų SA-22. Į Džabalą iš rusų aneksuoto Sevastopolio atplaukė desantinis laivas su keliais šimtais jūrų pėstininkų. Rugsėjo 21 d. duomenimis, jų Sirijoje jau buvo 1 700. Palyginkime: 2011-aisiais laivyno aprūpinimo punkte Tartuse, kur yra Rusijos karinė bazė prie Viduržemio jūros, tarnavo keturi žmonės.
Simboliška, kad rusų desantininkai būtent iš aneksuoto Sevastopolio vyksta į Siriją. Ukrainos prezidentas Petro Porošenka interviu televizijai „112 Ukraina“ rugsėjo 11 d. priminė, kad pasiuntęs žalius žmogeliukus į Krymą Kremlius nesulaukė deramo atsako, o dabar tie patys žmogeliukai deleguojami į Siriją.
Jei rusai Latakijoje kuria karinę bazę, ji bus už 400 km nuo Tel Avivo. Sunerimęs Izraelio ministras pirmininkas Benjaminas Netanyahu rugsėjo trečią savaitę išskubėjo į Maskvą pamėginti paaiškinti Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui, kokią grėsmę regiono stabilumui kelia ginklų gausėjimas Sirijoje visiškos suirutės sąlygomis, ypač jei jie pateks į „Hezbollah“ ar kitų teroristinių grupuočių rankas.
Vašingtonui nerimą kelia aplinkybė, kad Maskva padeda B. al Assadui kariauti ne tiek su „Islamo valstybe“, kiek su opozicija. Internete galima rasti reportažą iš mūšio į šiaurės rytus nuo Latakijos, kur Islamo valstybės kol kas nėra, bet jame dalyvauja rusų kovinė mašina BTR-82A ir skamba rusų kalba.
Karas Sirijoje jau išprovokavo bent dvi tarptautines krizes: pabėgėlių srautą į Europą ir „Islamo valstybės“ puolimą. Niekas negali būti tikras, kad dėl šios rusų „iniciatyvos“ kraujo liejimas neužsitęs dar ilgiau. Tiksliau, tikėtina, kad taip ir bus.
Geopolitinė partija kruviname turguje
Komentarą apie Maskvos karinį aktyvumą Sirijoje „The New York Times“ (09-17) pradeda nuo pastabos, kad didelei pasaulio daliai įvykiai Sirijoje yra tragedija, o V. Putinui tai šansas ištrūkti iš tarptautinės izoliacijos dėl su agresija prieš Ukrainą Vakarų paskelbtų sankcijų.
Maskva lošia geopolitinę partiją ir didina ginklų srautą į Siriją, iš kurios, kaip minėta, trokšta bėgti milijonai žmonių, kad vėliau, kai ateis laikas diplomatijai, galėtų dalyvauti derybose kaip visavertė partnerė ir išlaikytų įtaką Artimuosiuose Rytuose, o jei pavyks, ją padidintų. Esama ir versijos, kad dalyvaudamas Sirijoje V. Putinas siekia Rusijos visuomenės dėmesį nukreipti nuo įvykių Rytų Ukrainoje ir ekonominių problemų, kurios vis dar didėja.
Trapi B. al Assado situacija (rugsėjo viduryje jo pajėgos tekontroliavo 17 proc. šalies teritorijos ir trečdalį pasienio) iš tikrųjų grasina rusų pozicijoms Sirijoje. JAV karo ekspertas Edwardas Luttwakas nurodo, kad tarp bėglių į Europą netrūksta alavitų, todėl B. al Assado žmogiškieji ištekliai senka. Liepą diktatorius kreipėsi pagalbos į globėjus – Iraną ir Rusiją, ir štai dabar Maskva atsiliepė.
Labai panašu į geopolitinį turgų dėl B. al Assado, kurį Maskva, priešingai nei absoliuti dauguma Sirijos gyventojų, norėtų išsaugoti. Kaip „Der Spiegel“ (09-16) pareiškė prokremliškų pažiūrų ekspertas Fiodoras Lukjanovas, Rusijai svarbiausia, kad dabartinio diktatoriaus alavitų režimas kontroliuotų bent dalį Sirijos teritorijos.
Pasak vokiečių eksperto Hanso-Henningo Schröderio, Maskvą nuo pat pradžių palaikyti B. al Assadą vertė kelios priežastys: tradiciniai Rusijos ryšiai su jo režimu, bandymas neįleisti į regioną NATO (todėl nuosaiki ir ypač proamerikietiška Sirijos opozicija pavojinga) ir oficialiai deklaruojama baimė, kad sustiprėjusi ir išlošusi „Islamo valstybė“ gali kelti realią grėsmę pačiai Rusijai.
Šiame kruviname turguje Maskva dėl savo dalies nenusileis. Bazė Latakijoje tai patvirtina. Kaip yra pastebėjęs Leksingtono instituto Virdžinijoje viceprezidentas Danielis Goure’as, kad ir kaip kruvinai klostytųsi scenarijus Sirijoje, jį Kremlius pirmiausia interpretuoja per kovos su Vakarais prizmę.
Verčiant Libijos diktatorių Muammarą al Kaddafi Rusija nedarė nieko, tad Sirijoje galbūt tikisi atsigriebti. Aukos ir pabėgėliai jai rūpi mažiausiai. Pasak „Die Welt“ (09-14), pradėjęs naudoti vadinamąsias statinines bombas, Damasko režimas šių metų pirmoje pusėje užmušė septyniais kartais daugiau sirų negu „Islamo valstybė“.
Be to, migrantų antplūdis dar sykį padeda Rusijai skaldyti Europą ir suvienyti šiaip jau ne visada sutariančius, bet Kremliaus remiamus dešiniuosius ES radikalus. Maskva niekada per daug neslėpė, kad tikisi jų dėka ardyti ES vienybę. „The Washington Times“ (09-16) apibendrina: „V. Putinui pabėgėlių krizė – akcija „du viename“: galimybė palaikyti B. al Assado režimą kaip Artimuosius Rytus destabilizuojantį veiksnį ir galimybė destabilizuoti europietiškas demokratijas.“
Dėl ko kaunasi ES ir dėl ko – V. Putinas
Tiems, kas domisi šiuo metu vykstančiais procesais, susijusiais tiek su Rusijos veiksmais Sirijoje, tiek su pabėgėlių krize, tikriausiai jau turėtų skaudėti galvą nuo šimtų straipsnių, kurie užtvindė žiniasklaidą ir interneto portalus. Tuo labiau kad, nepaisant jų skaičiaus, juose nėra atsakoma net į elementarius klausimus.
Pavyzdžiui, gal dešimtyje straipsnių bandoma paaiškinti, kodėl Rusija siekia išsaugoti Sirijoje B. al Assado režimą ir dislokuoja savo karines pajėgas, tačiau neteko matyti nė vieno teksto, kuriame būtų bent jau pasidalyta įžvalgomis, kodėl Europai reikia kištis į Sirijos reikalus, kartu su JAV remti opoziciją ir dalyvauti verčiant Libijos diktatorių M. al Kaddafi. Tarsi tai būtu visai nesvarbu, nors iš tiesų būtent nuo atsakymo į šį klausimą galima pradėti geriau suvokti vykstančius procesus ir priimamus sprendimus.
Žinoma, su Rusija siejamos struktūros į šį klausimą atsakytų standartinėmis frazėmis: kad ES, kaip mažoji partnerė, veliasi į visus konfliktus, kuriuose JAV stengiasi didinti savo įtakos lauką. Tačiau toks paaiškinimas yra paviršutiniškas ir klaidingas, nes tiek Libijoje, tiek Sirijoje, kaip ir Ukrainoje, Vakarų Europos valstybių įsitraukimas yra akivaizdžiai savanoriškas, o kartais ir daug aktyvesnis nei JAV. Ir tai susiję visų pirma su ilgalaikiais pačios Europos interesais. Apie juos tuose šimtuose tekstų nėra parašyta beveik nieko.
Prašom nesupykti, kad mūsų įžvalgos bus pateiktos be išsamesnių paaiškinimų, nes tai užimtų labai daug vietos, nors ir užkirstų kelią klaidingai jų interpretacijai. Vis dėlto tikimės, kad jos leis gana gerai suvokti, kokie interesai šiandien susidūrė Sirijoje ir Ukrainoje. ES, kaip ekonominės galybės, ilgalaikei sėkmei reikia saugios aplinkos. Tai viena priežasčių, kodėl militaristinės diktatūros netoli jos sienų nėra pageidautinos ir remtinos. Ekonominė Vakarų sėkmė paremta ir tuo, kiek pasaulyje valstybių ir regionų renkasi ekonomikos modernizacijos, skaidrių rinkos sąlygų ir visuomenės klestėjimo scenarijų.
Nes kuo daugiau pasaulyje yra valstybių, kurios funkcionuoja tik tam, kad būtų apsaugotas jas valdantis režimas, kuris, siekdamas apsisaugoti, remiasi kitais režimais, tuo labiau stiprėja alternatyvios, Vakarams save priešinančios ekonomikos pasaulis. Jam plečiantis sunku ne tik kalbėti apie saugios ateities kūrimą, bet ir stiprinti šiuo metu Vakarų Europoje funkcionuojantį brandžiojo kapitalizmo, paremto demokratine santvarka, modelį. Būtent dėl šios priežasties Europai rūpi Ukraina, kuri galėjo tapti didžiojo Rytų diktatoriaus kuruojama ir vietos diktatoriaus valdoma diktatūra, o dabar per artimiausius du dešimtmečius galės tapti vienu iš ekonomiškai labiausiai klestinčių regionų.
Jo augimas bus naudingas tiek Europai, tiek Ukrainos žmonėms. Žinoma, ir šiuo atveju galima teigti, kad Vakarams rūpi tik jų koncernų interesai, tačiau tai būtų sąmoningas bandymas nukreipti dėmesį nuo esmės. Vakarams labiausiai rūpi skaidri ir saugi aplinka, kurioje laimi tie, kurie yra konkurencingesni, o ne tie, kurie turi diktatoriaus užnugarį. Kaip ir tvarus globalaus ekonomikos potencialo augimas, kuris, žvelgiant į ateitį, gali būti siejamas ne tik su Ukrainos modernizacija, bet ir su teigiamais pokyčiais Tolimuosiuose Rytuose bei Afrikoje, kuri jau dešimtmetį vadinama ateities pasaulio ekonomikos augimo varikliu. Tačiau šis variklis vis dar iki galo neįsijungia, kaip ir neįsivyrauja taika Tolimuosiuose Rytuose. Ir visa tai mažina ne tik Europos, bet ir viso pasaulio ekonominį potencialą bei saugumą.
O Rusija, suvokdama, kad Vakarų ir Europos ekonominė gerovė bei saugumas yra susiję su į visuomenės gerovę nukreiptos globalios modernizacijos plėtra, tiek Ukrainoje, tiek Sirijoje organizuoja konfliktus, kurie šią plėtrą tiek į rytus, tiek į pietryčius labai apsunkina. Ir vėl būtų galima teigti, kad taip Rusija siekia apsaugoti savo koncernų interesus. Tačiau ar tokie egzistuoja?
Gal tai ir padeda daryti įtaką dujų ir naftos kainoms arba simboliškai užsitikrinti geresnį priėjimą prie tam tikrų valstybių rinkų, kurios dėl Rusijos įtakos linkusios žlugti, tačiau svarbiausia tai, kad išsaugodamas tam tikrus konfliktus ar režimus V. Putinas įgyja išskirtinį statusą tarp kitų diktatorių, priverčia su savimi skaitytis ir taip apsaugo savo režimą nuo galutinės izoliacijos bei žlugimo. Todėl jei Sirijoje nebūtų „Islamo valstybės“ kovotojų, labiausiai būtų nukentėjusios V. Putino pozicijos, nes būtų buvusi tik Vakarų remiama opozicija ir jis su B. al Assadu. O šiandien, kai labai greitai iškilo kažkieno dosniai finansuojama „Islamo valstybė“, V. Putinas, gindamas B. al Assado režimą, gali aiškinti, kad gina ne tik Rusiją, bet ir visą pasaulį nuo augančios Islamo valstybės grėsmės.
Ir taip paralyžiuoti Vakarų veiksmus, nes jie rėmė kovą su B. al Assado režimu, tačiau staiga iškilus Islamo valstybei ir V. Putinui dislokavus karines pajėgas, remiančias B. al Assado režimą, procesas įstrigo ilgam. Šiandien parama opozicijai, kovojančiai su B. al Assado režimu, neįmanoma, nes šį režimą gina V. Putino kariai, todėl tai vestų į karinio konflikto tarp Vakarų ir Rusijos eskalavimą.
O veikimas išvien su B. al Assado režimu prieš „Islamo valstybės“ kovotojus būtų panašus į beprotnamį. Taigi, galima teigti, kad šioje situacijoje laimėjo V. Putinas. Šiandien tai sustiprino aršiojo diktatoriaus, kurio Vakarai negali ignoruoti, statusą. Šioje situacijoje labiausiai gaila paprastų rusų, kurie gyvena visiškame informaciniame beprotnamyje. Keletą metų jie buvo gąsdinami JAV hegemonija ir pastangomis užvaldyti pasaulį, o dabar visi džiaugiasi tuo, kad Barackas Obama skaitosi su jų diktatoriumi ir susitiks su V. Putinu. Pastarąjį laimėtoju šioje situacijoje galima vadinti tik tuo atveju, jei Rusijos valstybės sėkmę matuosime tuo, kokias tvirtas pozicijas joje išlaiko V. Putino režimas.
Žvelgiant į ilgalaikę perspektyvą, reikia prisiminti, kiek laiko užtruko, kol Lietuva, Latvija ir Estija išsivadavo iš okupacijos. Kiek laiko prireikė, kad subyrėjus Sovietų Sąjungai Ukrainoje pradėtų stiprėti demokratiniai procesai? Diktatūriniai režimai iš tiesų neturi ką pasiūlyti pasauliui, išskyrus save, tačiau ginasi iš paskutiniųjų. Todėl jei Vakarų demokratijos yra kantrios ir nuoseklios, tik laiko klausimas, kada įvyks pokyčiai ne tik Ukrainoje, bet ir Sirijoje. Taip vertinant globalius procesus, būtina suvokti, kad iš tiesų didžiausia Kremliaus pergalė būtų pasiekta tik tuo atveju, jei Europa būtų suskaldyta, išsigandusi ir morališkai pakrikusi, todėl užsidarytų nuo išorės problemų ir jas ignoruotų. Tačiau šiandien tie keli milijonai sirų, kurie ras namus Europoje (nebijokime, nes 99 proc. jų liks Vokietijoje ir kitose išsivysčiusiose ES valstybėse), ne tik taps sąjungininkais kuriant Europą, bet ir bus tie, kurie skleis viltį ir neleis užmiršti Sirijos. Taip, kaip kadaise JAV lietuviai niekada neleido užmiršti, kad jų tėvynė vis dar po režimo padu. Taigi, iš tiesų V. Putinas išlošė šiek tiek laiko savo draugui B. al Assadui, kaip ir sau pačiam, bei išdegintos žemės principu sutrukdė Vakarų civilizacijos plėtrai, bet tai nereiškia, kad Vakarai pralošė. Tik režimai laimėjo dar šiek tiek laiko.