V. Orbanas pripažino, kad Rusija, kaip kariaujanti šalis, nėra suinteresuota paliaubomis arba taikos derybomis su Ukraina. Šis pareiškimas prieštarauja Kremliaus pastangoms vaizduoti Rusiją kaip palankiai taikos derybų atžvilgiu nusiteikusią šalį. Suabejoti Rusijos pastangomis siekti taikos Kremlius privertė ir demonstruodamas nenorą dalyvauti derybose, jeigu jų rezultatas būtų kitoks, nei visiška Ukrainos kapituliacija.
V. Orbano sprendimą pripažinti, kad derybos neatitinka pagrindinių Rusijos interesų, veikiausiai nulėmė jo noras atrodyti nešališku, nes būtent tokią poziciją turėtų priimti galimas tarpininkas. V. Orbanas leido suprasti, kad didesnę atsakomybę dėl derybų turėtų prisiimti Ukraina, be to, jis suabejojo Jungtinių Valstijų ir Europos paramos Ukrainai tęstinumu. Tokia jo mąstysena atitinka Rusijos vykdomas informacinės įtakos operacijas, kuriomis siekiama susilpninti Vakarų paramą Ukrainai ir nušalinti Rusiją nuo atsakomybės už pradėtą plataus masto invaziją.
V. Orbanas taip pat paragino Europos Sąjungą normalizuoti diplomatinius santykius ir atnaujinti ryšius su Rusija. Pasinaudodamas diplomatiniais susitikimais, įskaitant ir susitikimus su Vengrijos lyderiu, Kremlius bando sudaryti įspūdį, esą Rusijos santykiai su Vakarais įgauna normalų pobūdį, nors Vakarai pernelyg saikingai palaiko geranorišką Rusijos iniciatyvą. V. Orbano išsakyta rekomendacija neabejotinai atitinka Kremliaus tikslus ir prieštarauja kelerius metus ES vykdytai politikai, kuria siekiama spręsti Rusijos karo nusikaltimų ir agresijos Ukrainoje problemą.
Liepos 19 d. V. Orbanas pareiškė, kad tęs „taikos misiją“, neatsižvelgdamas į ES vadovybės kritiką ir aiškų pademonstravimą, kad ES nepritaria V. Orbano požiūriui į Ukrainą ir taikos derybas.